Rinkimų laikas yra ypatingas metų laikas. Kada beateitų, vėlų rudenį ar pavasarį, pasižymi dideliais temperatūros svyravimais. Taip pat – vienu metu pučiančiais visų krypčių vėjais. Susisukę į viesulą jie slenka per kaimus, miestelius, eterį, socialinius tinklus, dažnai užpildami akis smėliu ar aušindami galvas iš mažo debesies krintančiu dideliu lietumi.
Šiam laikui stinga stabilumo ne tik dėl paminėtų ypatybių, bet ir chaotiško periodiškumo, tačiau jis turi savo dėsnius. Ne kiekvienam miglų pripūstomis akimis pavykta pagauti jo logiką, tačiau tai nepaneigia jos buvimo.
Nepaklysti šiuo metų laiku padėtų keletas ženklų, kurių nėra nei Kelių eismo taisyklėse, nei kitose instrukcijose.
Pirmas žingsnis – identifikuoti energijos, nesvarbu, neigiamos ar teigiamos, šaltinį. Tai nėra sunku. Jį išduoda įkaitę veidai, degančios akys, nebūtinai rišlus, bet energingas žodžių srautas.
Šiek tiek daugiau pastangų reikalauja antrasis žingsnis – to šaltinio santykio su galia nustatymas.
Taisyklė tokia: kuo ilgiau ir toliau subjektas ar jų grupė buvo nuo galios, tai yra valdžios, tuo stipresnis vėjas pučia iš tos pusės, tuo didesni temperatūros svyravimai tikėtini.
Pasitaiko atvejų, kai niekada nebuvo ar buvo priartėję atstumu, lygiu atstumui nuo krėslo iki televizoriaus. Tai įdomiausi atvejai, galintys pateikti staigmenų. Nelyginant neapmokyta gaisrininkų komanda, atvykusi į įvykio vietą be amunicijos, bet labai pasiryžusi. Arba toks pat orkestras, užstrigęs kulminacijoje.
Sėdintys ant galios ar įtampos šaltinio dažniausiai būna ramesni, nes jau išsekę ir toliau sekinami – jų sezoninė paskirtis atitinka bokso kriaušės funkciją.
Atlikus kuklius namų darbus, penktasis, arba rinkimų, sezonas neturėtų tapti neįveikiamu labirintu. Pasirinkimo kontūrai būtų aiškesni.
Yra puolikai, persekiotojai, aukos. Nelygu, kur tas galios taškas. Tai – sezoniniai vaidmenys, tik kai kur kontaktuojantys su realybe. Mirštantys išaušus rytui po rinkimų.
Šis laikas turi stiprų fantazijos ir mistikos elementą, kurio nepalyginsi nei su rudens ūkana, nei su rugpjūčio žvaigždėtu dangumi. Mes ateinam – skelbia ką tik nusikirpę virkštelę. Neaišku, bet baugu. Išbaigtos mintys neatitinka sezono mados. Jos klyksmas – trumpi, ryškūs potėpiai, skaičiai be tikslumo, žodžiai už jų prasmės. Dominuojanti idėja – griauti ir šluoti. Tam tikra prasme tai yra sanitarinis sezonas.
Išgyventi standartinius metų laikus padeda orų prognozės. Paklausai, tarkim, Naglio Šulijos, ir žinai, ką daryt. Per penktąjį prognozes atitinka programos. Bet su jomis kitaip – orientacijai mažai padeda. Jeigu koalicija, o ji dabar būna visada, iš jų lieka tik skutai.
Kai kas dar pataria nusistatyti aukščiausią kritinio mąstymo lygį. Esą tada ir purvo audros, ir radikalūs temperatūrų pokyčiai didelės žalos nepadaro. Bet temperatūra dar būna ir jutiminė. Negi emocijas utilizuosi.
Sunku. Paguosti galėtų nebent tai, kad jiems – dar sunkiau. Ypač tiems, kas patenka į trečiąją kategoriją pagal santykį su galia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
