Po pusmečio turėtume švęsti prisijungimą prie europinių elektros energijos tinklų. Tai reikštų nepriklausomybę nuo Rusijos – baigtų savo galiojimą BRELL sutartis, įtvirtinusi bendrą Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos valstybių energetikos sistemą, sugebėjusi išgyventi dešimtmečius, nepaisant energetinio šantažo pamokų, nuolatinės manipuliavimo grėsmės ir net karo Europos viduryje.
Bet tai nereiškia, kad visas energetinis sovietmečio palikimas jau vasarį nebegrįžtamai iškeliaus iš Lietuvos. Yra kai kas stipresnis už sutartis, kurios kada nors pasibaigia.
Tai stulpai. Sovietmečiu pastatyti, nukryžiavę Lietuvą skersai ir išilgai. Nemarūs, lėtai griūvantys. To paties nebūtų galima pasakyti apie jų laikomus laimę mums tiekiančius laidus.
Eilinį kartą papūtus stipriam vėjui virstantys medžiai eilinį kartą juos nukapojo – tūkstančiai namų ūkių liko tamsoje. Ir tai nebūtų labai baisu, jeigu veiktų internetas, mobilusis ryšys, o šaldytuvas turėtų autonominį generatorių.
Elektra apraizgė mūsų gyvenimą. Nėra elektros – nėra nieko. Nei šildymo ar vėsinimo, nei vandens.
Bet ir tai nebūtų labai baisu, jeigu tie laidai būtų sukabinti atgal į vietas tą pačią dieną ar rytoj ir vėl lauktų kitos audros.
Praėjus savaitei, negalėjimo kančioje vis dar buvo bemaž tūkstantis žmonių. Atsirado maždaug 600 naujų, skaičiuojamų pagal kitą problemų paragrafą.
Visiems, kurie elektros buvo netekę dėl liepos pabaigoje siautusios audros, tiekimas jau atkurtas – pranešė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ praėjus 10 dienų. Kai kur ne visos fazės, kai kur – generatoriai. Bet atkurtas.
Tos 10 dienų buvo laikas, kai valstybės gyventojai aiškiau nei kada nors anksčiau suprato keletą dalykų.
Gali keisti energijos operatorių, statytis saulės, vėjo elektrines, skaičiuoti sutaupytus eurus, bet elektra vis tiek ateina tais pačiais laidais, o jiems nutrūkus nei pasirinktas operatorius, nei išmaniosios investicijos negelbsti.
Ne visi, bet koks 100 tūkst. praktiškai patyrė, kas bus, jeigu bus provokacijų persijungiant į Europos kontinentinius tinklus ar bus taip, kaip Ukrainoje.
Taip pat ir tai, kad stulpų karalystėje net po šios katastrofos niekas nesikeis. Nepaisant klimato kaitos prognozių, didėjančios vis galingesnių audrų tikimybės net ir mūsų palyginti ramiame gamtos užutėkyje.
Tai yra per brangu. Griauti, kasti, tiesti kabelius po žeme, rengti projektus. Kai kas nors sako, kad per brangu, tai reiškia ne visai tai. Tai reiškia, kad nepakanka lėšų ir nenorima susimažinti pelno.
Nemeluoja. Esant dabartinei panašių darbų atlikimo praktikai, negali jų užtekti.
Tiesiant, pavyzdžiui, nuotekų vamzdžius, griaunami šaligatviai, ardomas asfaltas. Ateina eilė vandentiekiui – vėl iš pradžių ta pačia tvarka toje pačioje vietoje.
Jeigu pridėtume elektros kabelius – išlaidas teks padauginti iš trijų. Ir nereikia klausti, kodėl negalima padaryti vieno bendro projekto ir pakasti visko, ką reikia, vienu kartu.
Atsakymas žinomas. Todėl, kad esame persivalgę autonominių, ryšį praradusių sistemų įkaitai. Beieškodami paprastos naudos pamiršome, jog didelės apimties dalykams galima ir jungti, ir telkti. Jeigu ne 300 tūkst., tai bent trečdalis ateitų. Ir griovius iškastų, ir dar kabeliui pridėtų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
