Esminis šių rinkimų naratyvas buvo valdžios pokytis. Beveik visos į Seimą kandidatuojančios partijos susibūrė po negatyviu apibrėžimu „bet kas – tik ne konservatoriai“, tačiau kokia bus pozityvi naujų valdančiųjų tapatybė? Apie ką bus ši valdžia?
Apie šiuos Seimo rinkimus galima papasakoti dviem naratyvais. Pirmasis – susivienijimas prieš dabartines valdančiąsias partijas ir griežta kritika jų politiniams sprendimams ar retorikai. Antrasis – išsiskiriantis požiūris į aktyvią Lietuvos paramą kariaujančiai Ukrainai ir santykį su Rusijos, Baltarusijos diktatūromis.
Jei antrojo naratyvo plėtojimas ir pasipiktinimas paramos Ukrainai mastais ar tikslais akivaizdžiai neatnešė didelės rinkėjų paramos, tai pirmasis naratyvas padėjo iškilti ar sutvirtinti savo pozicijas ne vienai būsimą koaliciją formuosiančiai partijai.
„Landsbergis agonijoje“, „Landsbergiui šakės“ – tokiais apibendrinimais žarstėsi net ir politinį santūrumą ir nearogantiškumą deklaruojanti socialdemokratų partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė.
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai išties sulaukė dalinės rinkėjų bausmės, surinkdami beveik 70 tūkst. mažiau balsų nei prieš ketverius metus daugiamandatėje apygardoje. Dar labiau nubausta buvo Laisvės partija, kuri šiame Seime neturės savo frakcijos ir, geriausiu atveju, vienmandatėse apygardose gali surinkti tris parlamento narius.
Kiek mažiau bausmės sulaukė per visą kadenciją atstumą nuo likusių dviejų valdančiųjų partijų stengdavęsis pademonstruoti Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis. Jo lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuosaikumas, atsargumas, kartais prisitaikymas ir gebėjimas rasti bendrą kalbą su politiniais oponentais ar prezidentu padėjo išsaugoti ir turėtas pozicijas. Paprastai sakant, mažiausiai priešų susikūrusi partija sulaukė mažiausiai priešiško balsavimo.
Aplink kokias idėjas, vertybes, principines nuostatas ir pozicijas gali susivienyti toks margas ir jau politinių nuoskaudų užgyvenęs būrys?
Bet jei šie rinkimai buvo apie dalies visuomenės pyktį sugeriančius valdančiuosius, kerštą, resentimentą ar norą atsikratyti partijų ar konkrečių politinių veikėjų, tai jau pirmoji diena po jų kelia rimtą klausimą – o kas vienija tas partijas, kurios susirinko rinkėjų palaikymą?
Kad ir kokią politinę dėlionę rinktumeisi, joje labai daug nesutampančių detalių. Į Seimą per mažiau nei tris šimtus balsų prasprūdusi Ramūno Karbauskio „valstiečių“ frakcija sunkiai prilipdoma prie buvusio bendražygio, atvirai nekenčiančio Sauliaus Skvernelio „Vardan Lietuvos“.
Liberalų sąjūdžio keliamos sąlygos jau dabar atrodo sunkiai įgyvendinamos socialdemokratų formuojamoje koalicijoje ir skamba labiau kaip bandymas atsiriboti nuo galimų partnerių bei rasti garbingą vietą opozicijoje.
Antisemito Remigijaus Žemaitaičio politinis darinys „Nemuno Aušra“ yra praktiškai visų nenorimas, bet aritmetine prasme labai viliojantis partneris. Idealiomis sąlygomis Lietuvos socialdemokratų partija mielai pasikviestų šią partiją į koaliciją ir ją galiausiai prarytų per kadenciją, bet vien pasikvietimas gerokai pakenktų partijos reputacijai Europos partnerių akyse ir apskritai valstybės įvaizdžiui.
Antisemito Remigijaus Žemaitaičio politinis darinys „Nemuno Aušra“ yra praktiškai visų nenorimas, bet aritmetine prasme labai viliojantis partneris.
Tad pasirinkimai kol kas yra du: trapi mažumos ar nedidelės daugumos valdžia, jei palankiai susiklostytų antrojo turo vienmandatėse rezultatai, arba skausmingai kompromisinis ir labai didelėmis reputacinėmis bei politinio veikimo problemomis grasinantis sprendimas įsileisti R. Žemaitaitį į politinę bažnyčią, kur jis ir ant altoriaus užliptų.
Ir tai tik problemos, kylančios formuojant politinį naujos valdančiosios daugumos kūną. O kas bus tada, kai prasidės ideologinės diskusijos?
Pačioje socialdemokratų partijoje kol kas taikiai sugyvena dvejopi požiūriai į įvairius socialinius, ekonominius ir žmogaus teisių klausimus. Šie požiūrių skirtumai gali sukelti gana daug įtampos, kai prasidės tikrieji išbandymai valdžia.
Tuo pat metu pašonėje bus ir sąmokslo teoretikų, radikalų ir šiaip politikos keistuolių vedamas tradicionalistinis R. Karbauskio būrys. Šalia jų – neapykantos buvusiems kolegoms neslepiantys, bet dideles valdžios ir galios ambicijas užskvernyje slepiantys „Vardan Lietuvos“ politikai.
Jei dar hipotetiškai prijungtume populistinį ir visiškai koliažinį „Nemuno Aušros“ žemaitaitininkų vaizdinį, ši koalicija išsibarstytų po įvairiausias ideologines ir vertybines skales.
Jei per rinkimų kampaniją buvo patogu ir lengva krauti visą politinės atsakomybės naštą ant konservatorių ir liberalų pečių, tai pirmoji diena po konservatorių atneša ir tylų klausimą dėl naujosios valdžios tapatybės.
Aplink kokias idėjas, vertybes, principines nuostatas ir pozicijas gali susivienyti toks margas ir jau politinių nuoskaudų užgyvenęs būrys? Ar imsis lyderystės šiame suvienijimo ar net bendro vardiklio paieškos procese prezidentas Gitanas Nausėda? Kaip gyvuos ir funkcionuos išimtinai aritmetinėmis sąlygomis sudarytas politinis kūnas?
Pavojingas žaidimas, kuriame politiniai laimėjimai skinami apibrėžiant save per priešpriešą, oponavimą, pasmerkimą ir atsiribojimą, neišvengiamai atveda prie klausimo – o kas esame mes?
Kol kas pastangų atsakyti į šį klausimą nesimato. Nesimato ir intelektualinio potencialo imtis tai svarstyti. Konservatoriai nugalėti ir to pakanka. Bet politinis bumerangas jau pakeitė savo kryptį ir greitai tie patys klausimai iškils tiems, kurie sustojo ties pirmuoju laipteliu – perimti valdžią. Kas bus tada?
