Naujas rinkimų periodas dar kartą demonstruoja grėsmingas tendencijas. Daugybė politikos, debatų, atskirų pasisakymų, replikų ir reakcijų, komentarų ir įžvalgų, bet jokių ryškesnių idėjų, koncepcijų ar siūlymų, kurie galėtų sukrėsti inertišką politinės biurokratijos lauką. Kodėl susiduriame su tiek daug politikos, bet ji mus veikia vis mažiau?
Pradėkime nuo konstatavimo, kad sąvokos „politika“ ir „politiškumas“ nėra tapačios. Politika kaip sąvoka daugiau ar mažiau intuityviai apčiuopiama daugeliui. Ją galima sieti su konkrečiomis institucijomis, jų veikla, įstatymų leidybos, kaitos, vėliau – vykdymo ir įgyvendinimo procesais.
Politiškumo sąvoka turi žymiai daugiau atspalvių ir žymiai didesnį prasminį gylį. Nacių režimo politikos teoretikas Carlas Schmittas politiškumo sąvoką aiškino kaip praktinį veikimo politikoje principą, kai vieta ir vertybės apsibrėžiamos per priešo kategoriją. Šį principą iki šiol sėkmingai plėtoja radikalai, o jį stiprina šiuolaikiniai informacijos sklaidos būdai.
Belgų politikos teoretikė Chantal Mouffe pateikė alternatyvią sampratą, kurioje politiškumas skleidžiasi kaip antagonizmas, kaip visuomenės pastangų priešintis, kritikuoti, užklausti jai primetamus sprendimus praktikos. Tai visuomeninės laisvės ir kritinės minties erdvė.
Prie šių dviejų sampratų reiktų pridėti sparčiai populiarėjančio filosofo Byung Chul Hano įžvalgą apie vadinamosios nuovargio visuomenės tendenciją atsisakyti bet kokio konstruktyvaus negatyvumo ir užsidaryti savo informacijos srauto tėkmėje, savo asmenybės unikalumo teigime, o visą įtampą ir nerimą įveikinėti hiperaktyvumu ar pasiekimų vaikymusi.
Šiame kontekste pabandykime aptarti dabarties politinę tikrovę. Kiekio prasme rinkimų periodai Lietuvoje visada padovanoja daugiau nei užtektinai debatų, pasikalbėjimų, galimybių išsakyti poziciją. Visi klausimai tampa politikos lauko dalimi, o sprendimai jiems randami tik įstatymų leidybos ir jų įgyvendinimo procesuose.
Tai kelia rimtų iššūkių mūsų politikams, kurie dažnai atrodo ne tik kalbantys biurokratine kalba, nesugebantys sudėti naujų faktų į senas sąvokas, bet ir absurdiškai atitrūkę nuo tikrovės.
Rinkimų kontekstas Lietuvoje sukuria keistą ir pačių politikų, ir potencialių rinkėjų nuolat patvirtinamą iliuziją, kad didžioji dalis problemų galėtų būti išspręsta, jei tik politinės institucijos paskirtų, perskirstytų ar kažkur atrastų lėšų, atliktų auditą, darytų kitaip, nei daroma dabar.
Paprastai sakant, visos ekonominės, socialinės, net kultūrinės ar etinės problemos tampa politikos dalimi ir būna apmąstomos tik per politikos sampratą. Ir tik maža dalis kandidatų drįsta garsiai ar bent jau sau asmeniškai prisipažinti, kad politikoje ne tik nėra tiek galių, svertų, erdvės ir laiko kompleksiškoms problemoms spręsti, bet ir apskritai dalis jų neišsprendžiama be politiškumo lygmens.
Rinkimai patvirtina mums paradoksalų faktą. Gyvename hiperpolitiškoje sistemoje, kurioje tikrovė vis labiau depolitizuojama. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad politikai kuria vis daugiau įstatymų, aktų, reglamentacijos formų tuo pat metu, kai visuomenė skundžiasi, kad jie daro per mažai ir reikalauja dar didesnio intensyvumo ir veiklos platumo.
Vis daugiau sričių tampa politinio reguliavimo įtakos zonomis, tai reiškia ir besiplečiančią biurokratinę politikos atsakomybę. Tai lemia, kad ir politiniai debatai tampa diskusijomis apie reglamentacijas, reguliavimą, įteisinimą ar pastūmėjimą už įstatymų ribų.
Tai reiškia, kad politikai kuria vis daugiau įstatymų, aktų, reglamentacijos formų tuo pat metu, kai visuomenė skundžiasi, kad jie daro per mažai ir reikalauja dar didesnio intensyvumo ir veiklos platumo.
Kaip tada suprasti tai, kad hiperpolitiškoje tikrovėje gyvename besiplečiančios depolitizacijos sąlygomis? Juk jeigu politikos mūsų gyvenime vis labiau daugėja, ar nebūtų logiška, kad gyvenimai taptų vis labiau politiškesni?
Debatų nuobodulys ir abejingumas, vis dažniau politinį pasirinkimą lemiantis argumentas „geriau nei kiti“ ir vis didesnis noras atsiriboti nuo politikos, nedalyvauti joje, neįsileisti jos į gyvenimą demonstruoja, kad kažko šioje hiperpolitiškoje erdvėje stokojama. Tai, ko stokojama, yra politiškumas.
Politiškumo sąvoką čia vartoju ne tomis konkrečiomis prasmėmis, kurias apibrėžė mano minėti filosofai. Politiškumui reikalingas ir C. Schmitto įsteigiamas tapatybinis lygmuo (jaustis asmeniškai susijusiam su politiniu gyvenimu ar atskirais politiniais klausimais), ir Ch. Mouffe antagonizmo, pasipriešinimo politinių institucijų galiai idėja (savo asmeninės erdvės, laisvės, teisių apibrėžimas ir permąstymas racionaliai argumentuojant savo poziciją), ir Byung Chul Hano nusakytų naujosios tikrovės sąlygų permąstymas.
Esminis dalykas, jungiantis įvairias politiškumo sampratas, – politinis impulsas turi kilti iš savikritiško asmeninio įsitraukimo, nuolat atnaujinamo santykio su tikrove ir atvirumo kitoniškumui, kitybės faktui.
Šia prasme dviejų kaimynų ginčas dėl tvoros ribos turi žymiai daugiau politiškumo bruožų nei dabartiniai politiniai debatai, kuriuose pagrindine tema tampa ginčai dėl sąmoningai iškraipomos informacijos, sąmokslo teorijų ar tokių sistemos prasme mažareikšmių detalių kaip 21 moksleivio riba klasėse.
Klausimas apie vienos išdidžios žmonos privačių mokyklų statybas iš teisės lauko perkeliamas į pramoginio turinio diskusijas taip ir nenueinant iki rimtesnio lygmens, nepaklausiant, kaip ketiname suderinti privataus ir viešo švietimo institucijas, koks yra viešų ir privačių įstaigų santykis valstybės įsipareigojimų (švietimo, medicinos, socialinių paslaugų sričių) kontekste?
Dabartinėje politinėje tikrovėje didžiausias dėmesys tenka politinių naudų, interesų konstatacijai, griežtai segmentuojant visą lauką į papirktus, paveiktus ar sąmoningai kenkiančius, nenorint suteikti galimybės minčiai, kad kito motyvai gali būti lemti ir jo bendrojo gėrio, teisingumo suvokimo skirtumų.
Geriausiai šią situaciją pademonstravo Lietuvos regionų partijos atstovės Laimos Mogenienės negebėjimas persigrupuoti ir pakeisti savo pasisakymo, kai per debatus Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė pasakė, kad egzistuoja dvi biologinės lytys. Iš anksto pasisakymą apie „pasimetimą tarp lyčių“ parengusi L. Mogenienė nesugebėjo suvokti tikrovės net ir taisoma debatų vedėjos bei kitų dalyvių. Hipotetinė liberalė jos galvoje jau buvo pateikusį ją piktinantį atsakymą, todėl išvados turėjo būti pasakomos nepriklausomai nuo pasisakymo tikrovės ar faktualumo.
Politiškumo ir politinio santykio vis mažiau. Tai kelia rimtų iššūkių mūsų politikams, kurie dažnai atrodo ne tik kalbantys biurokratine kalba, nesugebantys sudėti naujų faktų į senas sąvokas, bet ir absurdiškai atitrūkę nuo tikrovės.
Problema ta, kad tokiais juos paverčia būtent dabartinis politikos veikimo būdas, hiperpolitizuojantis viską aplinkui, bet depolitizuojantis visuomeninius procesus ir kasdienius santykius. Nerasime kelio iš šių spąstų, nepripažindami problemos.
