Neseniai ir vėl visuomenės akiratin išniro katalikų dvasininkų seksualinio gyvenimo netvarkos faktas: prieš 16 metų Vilkaviškio vyskupijos kunigas susilaukė vaiko su nepilnamete. Tikėkimės, kad ir mergina, ir ypač vaikelis toliau augo darniai bei tapo ar taps brandžiais žmonėmis. Tačiau tokie faktai liudija dvasinį chaosą, kančią, gyvenimo destrukciją.
Tai nėra juokai ir Bažnyčia privalo labai rimtai permąstyti savo nuostatas žmogaus gyvenimo reguliavimo srityje. Jeigu dvasininkai tokio permąstymo inicijuoti nėra pajėgūs, tai privalo daryti Bažnyčios nariai pasauliečiai, kurių vienas esu.
Vilkaviškio vyskupijos kunigo atvejis buvo paviešintas, nes susijęs su nepilnamete (apie tokio pobūdžio santykius dar užsiminsiu). Nacionaliniu mastu nepaviešintų, bet lokalinėse bendruomenėse žinomų faktų apie dvasininkų santykius su pilnametėmis ir pilnamečiais skaičius negali nevesti prie išvados: celibatas nefunkcionuoja. Vis dėlto šią išvadą praplėsčiau: pats seksualumo klausimas Bažnyčioje buvo sprendžiamas neišmintingai ir celibatas bei jo nesėkmė tėra šios problemos elementas.
Pastaraisiais šimtmečiais įsitvirtinęs Bažnyčios pasirinkimas – represuoti seksualumą. Tačiau represuotas seksualumas neišnyksta. Jis meta šešėlį, veda į veidmainystę, sudaro sąlygas rastis kaip tik toms situacijoms, kurių norima išvengti seksualumą represuojant: gašlumui, palaidumui ir net nusikaltimams. Priverstinio celibato atveju problema dar labiau padidėja.
Žmogaus seksualumas nėra juokai. Jis turi būti suprastas, priimtas, visavertiškai integruotas į asmenybės raidą ir visavertį žmogišką gyvenimą. Seksualumas reiškia gyvybinius procesus. Žmogaus atveju jis turi būti sudvasintas, įtrauktas į subtilią psichologinę ir dvasinę dinamiką, tapti meilės išraiška. Kol tobula integracija nėra pasiekta, seksualumo raiškos turėtų būti vertinamos pagal dinamišką konstruktyvumo / destruktyvumo kategoriją, o ne statišką represyvumo logiką.
Nacionaliniu mastu nepaviešintų, bet lokalinėse bendruomenėse žinomų faktų apie dvasininkų santykius su pilnametėmis ir pilnamečiais skaičius negali nevesti prie išvados: celibatas nefunkcionuoja.
Būtina laikytis žmogaus prigimties tikrovės, o ne iracionalių nuostatų ir baimių. Taip yra pažįstama, augama, sukuriamos sąlygos neįkristi į destruktyvius įpročius ir prievartą. Apie tai turi būti kalbama ne tik psichologų tekstuose, bet ir pačioje Bažnyčioje: juk jos kuriama moralė iki šiol turi įtaką visuomenės gyvenimui.
Vis tik Bažnyčia seksualinei moralei ilgai taikė represyvumo logiką, iš esmės oficialiai ją tebetaiko iki šiol (neoficialiai šiandien būna visko). Represyvumo logika – tai elementarus ir griežtas seksualumo neigimas, bet kokią jo išraišką anapus santuokinio kūdikio pradėjimo akto laikant mirtina nuodėme. Mirtina nuodėmė reiškia, kad žmogus, neatlikęs atgailos akto išpažinties metu, yra smerkiamas į pragarą. Taip, pavyzdžiui, paauglys, pajutęs savyje visa išjudinančias gyvasties energijas ir negalėdamas susilaikyti nuo tam tikrų individualių aktų, žino, kad už tai Aukščiausiasis jį siunčia į amžinas pragaro kančias, kurias Bažnyčia taip pat mielai detalizuodavo.
„Ar save lietei?“ – toks buvo vienintelis kunigo klausimas, išpažinties metu užduodamas Pirmajai Komunijai besiruošiantiems trylikamečiams, kaip su humoru, bet tiksliai išreikšdamas mentalines Bažnyčios nuostatas, viename savo filmų (rodos, Amarkordas) parodė Felinis.
Kokį Dievo įvaizdį žmonių vaizduotėje kūrė tokios nuostatos? Dievas tapo tironu, dėl neaiškių (būtent!) priežasčių į pragarą siunčiantis už bet kokią seksualumo išraišką. Nesvarbu, kad moralinės teologijos vadovėliuose buvo formuluojami kazuistiniai niuansai: pastoracijoje ir kunigų pamoksluose niuansų nebuvo. Susiformavo Dievo kaip liguistos, piktos, baudžiančios ir dargi visagalės būtybės, tikrai ne mylinčios, įvaizdis. Šis įvaizdis dar ir šiandien vyrauja visuomenės mąstyme. Užtenka eilinio piliečio paklausti, ką jis mano apie Dievą ir Bažnyčią, beveik garantuotai gausime šį įvaizdį (esu tai patyręs daugybę kartų).
Toks Dievo įsivaizdavimas lėmė beveik nuolatinį eschatologinės baimės ir kaltės jausmą tarp tikinčiųjų. Su juo tvarkytis daugeliui teko individualiai ir skausmingai, dažniausiai darant kenksmingas asmenybei klaidas ir neretai tampant ciniškais, meilės jausti nesugebančiais žmonėmis. Koks Dievas, toks ir jo žmogus. Psichologai be vargo paaiškintų šią liūdną ir destruktyvią raidą.
Kodėl Bažnyčia palaikė seksualumą represuojančią moralę? Manyčiau, ji tai darė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių tai darė ir tebedaro visos kitos religijos bei jomis besinaudojanti politinė valia. Šios priežastys – tai noras ar būtinybė kontroliuoti žmones. Jeigu pavyksta kontroliuoti žmogaus seksualumą, žaisti su tuo susijusiais bausmės baimės ir kaltės jausmais, yra kontroliuojamas visas žmogus ir visi kiti gyvenimo aspektai, visa visuomenė. Bažnyčia neatsilaikė pagundai kontroliuoti, o galbūt būti kontrolės įrankiu politikų rankose.
Be to, represuotas seksualumas visada veda į seksualinę frustraciją. Jos destruktyvių pasekmių – gausybė, tarp kurių įvairiaformis moters žeminimas yra tik ryškiausiai matomas. Daugybė socialinių problemų yra susijusių su represuotu seksualumu, ypač neapykantos, agresyvumo, nusikalstamumo požiūriu. Bet likime individo psichologijoje. Atidesnis žvilgsnis seksualumą represavusių žmonių psichikoje lengvai identifikuos vidines įtampas, kurios nieko gero nežada. Kai kada jos įveda žmogų į neurozes ir tyliai visą gyvenimą nešamą kančią, bet dažniausiai jos žada seksualinį sprogimą. Ilgai represuotas seksualumas – tai vis labiau spaudžiama spyruoklė, kuri iššoks. Tada žmogus, nusispjovęs į pragarą, o galbūt toliau jo bijodamas, gyvens netvarkingą seksualinį gyvenimą, kartais nuslysdamas į prievartos nusikaltimus. Represuojanti moralė visada pasiekia priešingų rezultatų.
Jeigu pavyksta kontroliuoti žmogaus seksualumą, žaisti su tuo susijusiais bausmės baimės ir kaltės jausmais, yra kontroliuojamas visas žmogus ir visi kiti gyvenimo aspektai, visa visuomenė.
Todėl kunigų seksualiniai nuotykiai manęs nestebina. Jie yra logiška prigimties negerbimo, represyviai išgyvento seksualumo pasekmė. Priverstinis celibatas įneša į vyro (ar moters) gyvenimą chaosą, kurį suvaldyti įmanoma tik dviem būdais: 1) pradedant gyventi ypatingo intensyvumo psichologinį ir dvasinį gyvenimą, 2) nutraukiant celibatą ir susirandant draugę / draugą. Deja, žvelgiant į didžiąją dalį kunigų, ypatingo intensyvumo psichologiniu ir dvasiniu gyvenimu nekvepia (neretai tokiu gyvenimu yra įvardijamos įvairiausios neurozės, paplitusios tarp kunigų, bet neurozė, žinoma, irgi ne išeitis: tai chaoso įvedimas į vidinę erdvę). Todėl antroji išeitis yra natūrali (be abejo, smerktina, jeigu įtraukiami nepilnamečiai). O nepavykus susirasti rimtų santykių, altorių šešėly prasideda nuotykiai...
Celibatas kelia dar ir kitą problemą. Jis įtvirtina kunigo kaip antžmogio įvaizdį (be abejo, tai siejasi su jau paminėtu Dievo įvaizdžiu), kurį prasta moderniųjų laikų teologija liguistai išpuoselėjo. Iš kunigo buvo atimtas paprasto žmogaus statusas iki tokio lygmens, kad, pasakojama, viena moteris Lietuvos kaime per atlaidus pamačiusi, jog kunigas nuėjo į tualetą, prarado tikėjimą: jos pasaulis sugriuvo. Turbūt tai – legenda, bet mentalinę būseną išreiškia taikliai. Ir visi vyresnieji prisimins fundamentalią pamoką, kurios buvo išmokyti jau gyvenimo pradžioje: su kunigu nesiginčijama, jam paklūstama. Jis yra Dievo atstovas žemėje. Jo celibatas yra psichologinė priemonė šiam vaizduotės įsitikinimui išlaikyti.
Deja, ši nuostata dalį tikinčiųjų pavertė seksualinėmis aukomis. Kunigui nėra sakoma „ne“. Šiandien plačiai žinoma, kaip stipriai Bažnyčioje buvo išplitęs piktnaudžiavimo galia fenomenas, taip pat ir seksualinėje srityje. Kai kurie dvasininkai tam panaudodavo savo, kaip dvasios vadovo ar net išpažinties klausytojo, statusą ir erdvę, psichologiškai priversdami juos patraukusią moterį ar vyrą pereiti prie intymių santykių. Bet ir buvimo kunigu, vyskupu ar kardinolu fakto tam dažniausiai pakakdavo. Buvusio Vašingtono arkivyskupo Teodoro McCarricko atvejis pasaulyje aidėjo garsiausiai, bet yra daug kitų, neabejotinai nežinomų kur kas daugiau nei žinomų.
Todėl kunigų seksualiniai nuotykiai manęs nestebina. Jie yra logiška prigimties negerbimo, represyviai išgyvento seksualumo pasekmė.
Atskiros analizės nusipelno pedofilijos paplitimas tarp dvasininkų. Atvejų skaičius toks, kad jo paaiškinti „natūraliomis priežastimis“ neišeina: šeimos tėvams be konkurencijos pirmaujant, statistiškai kunigų pedofilija yra neproporcingai intensyvesnis reiškinys už pasitaikantį tarp analogiškos kategorijos vyrų (pvz., mokytojų, sporto trenerių, etc.). Tad reikia atskiro paaiškinimo. Tiesioginio ryšio tarp celibato ir pedofilijos nėra: būtų absurdas teigti, kad kurį laiką nuo seksualinių santykių susilaikantis vyras kaip tik dėl to imtų jausti potraukį vaikui.
Vis tik netiesioginis ryšys tarp kunigų celibato ir pedofilijos yra. Pasigilinkime. Kas yra pedofilas? Bandysiu kiek įmanoma paprasčiau perteikti turbūt pagrindinę psichologų, tiriančių pedofilijos reiškinį, įžvalgą. Pedofilas yra patologiškai galios poreikį išgyvenantis žmogus, perkėlęs jį į seksualumo plotmę. Jam būtina rodyti savo absoliučią galią taip, kaip vaikas ją rodo žaisdamas su plastilino gabalėliu: tai lyg poreikis pajusti savo visagalybę, nesulaukiant jokio pasipriešinimo. Pedofilui (seksualinėje srityje liguistai nesubrendusiam, lyg pats būtų likęs mažametis) tokiu gabalėliu tampa vaikas, kuris nėra pajėgus pasipriešinti, kuris priims bet kokią formą, kokios tik reikalaus pasiutęs prievartautojas, taip išgyvenantis savo visagalybę.
Bet kunigas visagalybe irgi spindi. Štai čia ir atsiranda struktūrinis atitikmuo, paaiškinantis, kodėl neretai polinkį į pedofiliją turintys vyrai renkasi kunigystę, nulemdami kur kas didesnį pedofilijos paplitimą tarp dvasininkų, nei statistiškai priklausytų. Kunigo statusas vilioja, net jeigu tokie vyrai šią vilionę išgyvena nesąmoningai, pasąmonei įvilkus ją į klasikinio ir gražaus lyg saldainiukas pašaukimo rūbą. Celibatas, įtvirtindamas kunigo-antžmogio įvaizdį, sukuria palankias sąlygas pedofilijai tarp dvasininkų plisti.
Šias problemas Bažnyčiai reikia spręsti iš esmės. Esu įsitikinęs, kad esminis sprendimo elementas būtų atsisakyti privalomo kunigų celibato. Istorikai ginčijasi, kodėl XII amžiuje privalomas celibatas apskritai įvestas. Vis dar tebegirdime, kad to tikslas – pakylėti kunigą iki absoliutaus atsidavimo tarnystei Dievui ir žmonėms. Neneigiu šio kilnaus tikslo ir celibato, kaip jo priemonės. Tačiau ši priemonė yra skirta tik nedidelei daliai žmonių. Pasirinkusieji eiti šiuo keliu turi pasižymėti ypatinga malone, kurią Dievas, nepaisydamas mūsų norų ir maldų, duoda retai.
Suteikdama kunigystės šventimus vedusiems vyrams, Bažnyčia išspręstų ir daug kitų problemų, ypač savo vidinio sąstingio problemą.
Todėl tik laisvas, o ne privalomas celibatas turi prasmę. Tuo labiau kad katalikų teologija be užuolankų pripažįsta, jog kunigystė nėra iš esmės susieta su celibatu ir būti tikrais kunigais galėtų vedę vyrai, kaip tūkstantį pirmųjų Bažnyčios gyvenimo metų.
Suteikdama kunigystės šventimus vedusiems vyrams, Bažnyčia išspręstų ir daug kitų problemų, ypač savo vidinio sąstingio problemą. Kunigais įšventinti išmintingi, gyvą tikėjimą puoselėjantys, įvairiausios profesinės patirties turintys, šeimą sukūrę vyrai duotų naują impulsą visam Bažnyčios gyvenimui. Į visus klausimus jie pažvelgtų naujai. Ne vienas iš jų taptų puikiu dvasios vadovu, nes ragavusiu tikro gyvenimo. Klaidų ir nuopuolių būtų. Bet, esu tikras, ne tokių sistemiškų, kokius turime šiandien.
Nuostatų dėl seksualumo represyvumo ir celibato privalomumo keitimas atneštų būtinus pokyčių Bažnyčiai. Kaip tik tai efektyviai išjudintų jos įvaizdį visuomenės akyse: ji nustotų asocijuotis su archaizmu, Dievu-baudėju, seksualinės policijos įrankiu. Dar svarbiau – tai keistų mentalinę būseną pačios Bažnyčios viduje. Būtų mažiau veidmainystės, baimės ir obsesyvaus noro jausti galią, daugiau tikrumo, racionalumo, paprastumo ir džiaugsmo. Bet svarbiausia, kad būtų atkurtas kontaktas su tikrove. Ne tik su žmogiška realybe, bet ir su jos istorijoje pulsuojančiu dievišku veikimu.
