Lapkričio 11 d. popiežius Pranciškus iš pareigų atleido Tailerio (Teksaso) vyskupą Josephą Stricklandą, šiam atsisakius pasitraukti. Vyskupo atleidimas yra itin retas reiškinys Katalikų bažnyčioje.
Naujiena sulaukė stipraus atgarsio visame pasaulyje: ją raportavo tokios televizijos ir radijo stotys, kaip BBC, CNN, „France24“. Įvykis pasirodė reikšmingas, nes atspindi įtampą, kuri gali lemti Bažnyčios skilimą. Konfliktas tarp popiežiaus Pranciškaus ir vyskupo Stricklando yra konfliktas tarp dviejų ne juokais susipriešinusių katalikų grupių – tų, kurie aktyviai dalyvauja šiuo metu vykstančiame visuotiniame Sinode, galbūt iš esmės reformuosiančiame Bažnyčios gyvenimą, ir tų, kurie Sinode aptariamas reformas laiko erezija ir piktosios dvasios darbu.
Vatikanas pristatė popiežiaus sprendimo motyvus labai aptakiai, tiksliau, jų išvis nepristatė. Birželio mėnesį įvyko Tailerio vyskupijos patikrinimas („vizitacija“, atlikta dvejų kitų vyskupų iš JAV), jo išvados vyskupui Stricklandui buvo nepalankios: jis pripažintas nepajėgus vadovauti vyskupijai. Konkretus šio „nepajėgumo“ turinys nurodytas nebuvo.
Bet visas pasaulis žino, kad vyskupas Stricklandas yra vienas iš įtakingiausių ir labiausiai žiniasklaidoje dalyvaujančių popiežiaus Pranciškaus kritikų. Ir ši kritika pranoko tam tikrą ribą. Savo „Twiteryje“ („X“) Stricklandas kaltino Pranciškų kenkimu tikėjimo paveldui ir paklusimu jėgoms, kurios neigia Evangelijos tiesą ir patį Kristų.
Rugpjūčio 22 d. vyskupas parašė atvirą laišką savo diecezijos tikintiesiems, kuriame papunkčiui kritikuodamas visuotiniame Sinode keliamus siūlymus, leido suprasti laikantis popiežių atsiskyrėliu nuo „tikrosios“ Katalikų bažnyčios, kaip ir visus Sinodo dalyvius, palaikančius tuos siūlymus. Spalio 31 d. „Twiteryje“ jis pasisakė ypač aštriai, pavadindamas Pranciškų „uzurpatoriumi“, kuris „išstūmė tikrąjį popiežių iš savo sosto, kad užimtų jo vietą“.
Po tokių pareiškimų vyskupo pareigos negali būti išsaugotos. Konservatyvioji katalikiška žiniasklaida (pvz., Lietuvoje „Katalikų tradicija“ ar „Laikmetis“) ėmė aimanuoti, kad popiežius susidorojo su jį kritikuojančiu vyskupu. Prie aimanų prisidėjo žymūs konservatyvieji pasaulio kardinolai ir vyskupai (G. Müller, R. Burke, A. Schneider ir kt.) Tai, kad Vatikanas aiškiai neišdėstė vyskupo Stricklando atleidimo motyvų, taip pat prisidėjo prie „brutalaus susidorojimo“ mito. Tačiau kita tiesa veria akis: juridiškai nėra įmanoma išsaugoti postą, kai jo užėmėjas ginčija asmens, nuo kurio priklauso skyrimas į tą postą, legitimumą. Arba vienas, arba kitas privalo trauktis.
Tokio pobūdžio konfliktas tarp popiežiaus ir vyskupo kelia nerimą dėl Bažnyčios ateities. Jeigu tai būtų konfliktas dėl pinigų, galios ar ir vėl seksualinių nusižengimų, būtų apgailėtina, bet išsprendžiama. Bet konfliktas tarp Pranciškaus ir Stricklando yra kur kas gilesnis ir dramatiškesnis. Jam gali nebūti sprendimo. Tai konfliktas, kuriame yra užprogramuotas Bažnyčios skilimas, jeigu jame dalyvaujantys asmenys eis iki galo.
Tai konfliktas, kuriame yra užprogramuotas Bažnyčios skilimas, jeigu jame dalyvaujantys asmenys eis iki galo.
Vyskupas Stricklandas turėjo teisę kalbėti taip, kaip kalbėjo, jeigu taip liepė jo sąžinė. Tokio paklusnumo moko klasikinė katalikų teologija: jeigu sąžinė teigia, kad popiežius yra uzurpatorius, privalu paklusti jai, o ne popiežiui. Tačiau popiežius Pranciškus taip pat paklūsta savo sąžinei. Taigi, prieš mūsų akis – sąžinių konfliktas. Ir jis nėra tik dviejų asmenų reikalas. Ši konfrontacija išreiškia sąžinių konfliktą tarp dviejų gausių katalikų grupių (vadinamų „progresistais“ ir „konservatoriais“).
Paklusdamos sąžinės balsui, abi grupės viena kitą kaltina erezija, netikėjimu, intencionaliai šalina viena kitą iš Bažnyčios. Mane patį, kaip „liberaliau“ nusiteikusį kataliką, kai kurie „konservatyviai“ nusiteikę broliai tikėjime jau yra ekskomunikavę, viešai išvadinę nepriklausančiu Bažnyčiai. Bet ir aš jaučiu pagundą tuos konservatorius apkaltinti neturinčiais Kristaus dvasios, o tik XIX amžiuje susiformavusių ideologiją.
Vyksta sąžinių konfliktas, taigi skilimas dvasioje. Kaip jį spręsti? Mano įsitikinimu, raginimai kalbėtis ir racionaliai argumentuoti tikslo nepasieks. Sąžinių konfliktas yra konfliktas širdyje, ir jo sprendimui būtinas širdies pasikeitimas, ne argumentų pergalė.
Sąžinė gali klysti. Jai, net klystančiai, privalu paklusti, moko katalikų moralinė teologija. Tačiau teologija taip pat įpareigoja ieškoti tiesos, kad klystanti sąžinė, aptikusi savo klaidą, pasitaisytų. Tiek vyskupas Stricklandas, tiek popiežius Pranciškus kalba apie tai, kad jie yra ištikimi „Evangelijos Tiesai“, taip kalba kiekvienai iš priešingų stovyklų priklausantys tikintieji. Tačiau akivaizdu, kad ši tiesa abiem atvejais suvokiama visiškai kitaip: pasirinkus sekti viena, sunku būtų sekti kita. Konfliktas išsispręstų tik supratus, kas yra Evangelijos Tiesa iš tiesų.
Man atrodo, pirmasis žingsnis atrasti šią Tiesą – tai atrasti Evangeliją jos grynume. Tai dar 1969 metais pasakė jaunas, bet visame pasaulyje jau žinomas teologas Josephas Ratzingeris, būsimas Benediktas XVI. Paklaustas apie Bažnyčios ateitį, žymiame interviu jis kalbėjo, kad ateityje krikščionių bus nedaug, bet jie bus iš naujo įsišakniję Evangelijoje, tarsi ją atradę ir patyrę naujai.
Nežinau, ar pavyks išspręsti dabartinį sąžinių konfliktą Bažnyčioje. Bet ieškant sprendimo, kryptis akivaizdi – būtina iš naujo išgyventi Evangelijos žinią. Ir, man rodos, tam būtina atsikratyti sunkaus teologinio, filosofinio, kultūrinio balasto, idėjų, kurios su evangelija nieko bendro neturi, bet kažkodėl yra pristatomos kaip nekintamas Dievo žodis. Kaip sakė kunigas Česlovas Kavaliauskas, „tarp Evangelijos ir teologų visuomet vyravo aiškus nesusipratimas. [...] Argi mes praktiškai nelaikome savęs išmintingesniais už Jėzų? [...] Bažnyčioje Jėzus liko nesuprastas ir labai paviršutiniškai įvertintas. [...] Taigi Bažnyčiai reikia mažiau žmogiškųjų išsigalvojimų ir daugiau nepataisytos Evangelijos“ (Iš kunigo Česlovo Kavaliausko rankraščių, „Apyaušris“, 2011, p. 101, 103, 104).
Tenepyksta mano broliai konservatoriai, bet, man regis, kad popiežius Pranciškus yra nepalyginamai arčiau Evangelijos Tiesos nei tie vyskupai, kurie kaip amžinąjį Dievo žodį kartoja XIX amžiuje suformuluotas tiesas, sunkiai atpažįstamas evangelijose, ir yra lyg užhipnotizuoti moderniaisiais laikais sukurtos liturgijos, lyg Jėzus būtų vaikščiojęs po Palestiną su XVIII amžiaus arnotu.
Bet mano apsisprendimą lemia dar kitas motyvas. Pernelyg gerai pažįstu „konservatyviąją“ Bažnyčią iš vidaus – kaip tik tą, kuriai atstovauja vyskupas Stricklandas. Jos reali psichologinė, moralinė, dvasinė būklė skiriasi nuo to, ką ji propaguoja viešai. Jai būdingas skilimas tarp to, ką ji skelbia, ir to, kas ji yra. Ji nepripažįsta problemų, bet išstato teorinius idealus, kurie yra neįgyvendinami: po to tenka daug ką slėpti. Realus gyvenimas ten teka priešinga vaga. Seksualinis palaidumas, galintis eiti iki nusikaltimų, yra tik viena iš daugybės psichologinių šios įtampos išraiškų. Moralinis skilimas, arba veidmainystė, laužo jos narių gyvenimus daugybe formų.
Todėl lieku ištikimas popiežiui Pranciškui.
