Eiliniai nusikaltėliai demokratinėje visuomenėje nekelia egzistencinės grėsmės valstybei. Esant efektyviai kriminalinei policijai ir tiek pat efektyviems įstatymams, padėtis kontroliuojama. Bet kiek esame saugūs mes, kai mūsų biurokratija, turinti įprasminti demokratijos principus bei jais vadovautis, jų net neatpažįsta?
„Liaudies išmintis „žuvis pūva nuo galvos“ prarado savo prasmę. Lietuvos politikas, prezidentas G. Nausėda, apsimelavęs ne vieną kartą, gali ramiai sau baliavoti Londone, pietauti su nepaklūstančiais įstatymams antivakseriais, bet, pagautas už rankos, atsimušinėja R. Pakso balsu: „Aš nekaltas, aplinka kalta, baikite šią temą.“
Taip kalba sovietmečio išugdytas biurokratas, o ne demokratinės valstybės politikas. Išvada? Pasirodo, gera dalis balsuosiančiųjų už G. Nausėdą, akivaizdu, išpažįsta ir pritaria korumpuoto biurokrato filosofijai. Net socdemai, lyg ir turintys kovoti už gerovės valstybę, kurios neįmanoma įgyvendinti nuolaidžiaujant korupcijai, kviečia remti G. Nausėdos kandidatūrą.
Tarp kitko, pirmą kartą pokarinėje Europos politinėje istorijoje socialdemokratai ragina balsuoti už konservatyvų, klerikalinių pažiūrų populistą. Tenka konstatuoti, kad LSDP tapo biurokratų, tempiančių Lietuvą į praeitį, atstove. Ideologija ir elementarus politinis padorumas nebetenka prasmės. Man neramu dėl jaunų socdemų, jie dar nesugadinti idealizmo stokos. Jei toks elgesys galimas politikui, ko galima reikalauti iš biurokrato?
Lietuvos biurokrato problema, regis, yra nematyti skirtumo, kuriai sistemai – diktatūrai ar demokratijai – dirbti. Ryški problemos iliustracija – Visuomenės informavimo etikos komisija. Tarp jos narių – trys daug metų dirbę sovietų okupantų propagandai, puikiai žinoję, kad pažeidžia žurnalistinę etiką (reikėjo būti visišku kvailiu, kad tuo metu nematytum skirtumo tarp tikrovės ir okupantų melo). Ir ką? Šiandien šie trys veikėjai svarsto, ar demokratinės valstybės žurnalistai nepažeidžia žurnalistinės etikos (!). Amoralumas bado akis, bet – tylu. Gal žurnalistų gildija žliba?
Klausimas, kiek tas žlibumas paplitęs, pavyzdžiui, Lietuvos policijoje? Liepa Želnienė (LRT.lt) komentare LRT Radijui pastebėjo: „Už pasipriešinimą pareigūnams kitas būtų guldomas veidu į žemę. Už trukdymą policijai dirbti – taip pat. Bet Antanui Kandrotui-Celofanui galioja kažkokios kitos, švelnesnės taisyklės. Jam, nors vis dar teisiamam riaušių byloje, kažkodėl netaikomas draudimas lankytis masiniuose renginiuose. Leidžiama ir toliau kiekvieną valstybės šventę paversti baubykla.“ Žurnalistė kaltina policiją dvejopų standartų taikymu maršistams ir jų vadams, bet ne jų oponentams.
Taip pat skaitykite
Kai Kauno meras Matijošaitis ėmėsi statyti obeliską Lietuvos policijai, už istorinę atmintį atsakingi biurokratai tylėjo. Tereikėjo pažvelgti į Lietuvos policijos istoriją, į labai nešvarius jos puslapius, apie kuriuos Lietuvos policijos akademijoje tikriausiai nutylima. Gerai žinoma, kad nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, su naciais bendradarbiavo 26 Lietuvos policijos batalionai, dalis žudė žydus. Visus 50 metų okupuotoje Lietuvoje milicininkai buvo tarsi sovietų priespaudos įgyvendinimo įrankis. Toks dešimtmečiais vyravęs beprincipingumas, prisitaikėliškumas negali nedaryti įtakos mūsų laikų policijos mentalitetui. Kai kurie milicininkai tapę politikais tą mentalitetą iliustruoja su kaupu. Kalbu apie premjeru tapusį Saulių Skvernelį, kuris išgarsėjo šūkiu: „Jeigu ne policinė valstybė, tai kriminalinė.“ Sušuko net nesupratęs, ką tas šūkis iš tikrųjų reiškia. Tad ko laukti iš policininkų, jei Lietuvai kiltų tiesioginė grėsmė?
Tarp kitko, pirmą kartą pokarinėje Europos politinėje istorijoje socialdemokratai ragina balsuoti už konservatyvų, klerikalinių pažiūrų populistą.
Prisiminkime ir valstybės įmonių bendradarbiavimą su verslininkais, tiesiogiai dirbančiais su Rusija. Antai naujausias atvejis: „Vičiūnų grupei“ nenutraukiant veiklos Rusijoje, aiškėja, kad iš su „Vičiūnais“ susijusios įmonės automobilių įsigijo ir Gynybos resursų agentūra. Užpernai ir vėl skandalas: viešąjį pirkimą įsigyti aviacinės technikos (mobiliųjų įtampos dažnių keitiklių konkursą) laimėjo bendrovė „Baltijos tiekimas“. Per Estijos įmonę „Estel“ (buvusi I. Kalinino gamykla) NATO naikintuvams buvo beveik įpiršta, tikėtina, Rusijoje pagaminta labai jautri įranga. Kita Lietuvos įmonė „Jurby Water Tech“ LRT Tyrimų skyriaus duomenimis nuo 2022 m. vasario 24 d. iš Kauno į Rusiją galėjo išgabenti įrangos už 61,5 mln. eurų. Už tokią sumą į Rusiją eksportuota mažiausiai 60 bendrovės krovinių, nors pagal dokumentus įranga turėjo būti vežama kitur.
Valstybinė įstaiga „Lietuvos geležinkeliai“ gerai žinoma dėl glaudžių sąsajų su Rusijos įmonėmis, kurios kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jie dirbo su Rusijos įmonėmis 30 metų. Visais minėtais atvejais – jei ne žurnalistai, pavojingi Lietuvai sandoriai būtų įvykę. Viešieji pirkimai, susieti su karinės ir kitos jautrios įrangos įsigijimu, kai bendradarbiaujama su įmonėmis, kurios dirba su Rusija, jau ne vien verslo reikalas, bet grėsmių nacionaliniam saugumui sritis. Tačiau iš verslo ir biurokratų galima kiek nori reikalauti moralumo, priekaištauti, apeliuoti į sąžinę, kai įstatymai leidžia dirbti su Rusija. Biurokratams sutinkant, verslas renkasi pinigus, nes įstatymai šito nedraudžia, o biurokratai vadovaujasi tik ekonomine sandorių nauda.
Nukreipkime žvilgsnį į švietimą. Šiuo metu vyksta diskusijos apie galimą rusų mokyklų uždarymą. Priežasčių jas uždaryti – aibės. Bet ne apie tai, o apie atsakingų biurokratų aklumą perkelti ukrainiečių vaikus į rusų mokyklas. Žinomi atvejai, ir jie ne vienetiniai, kai ukrainiečių vaikai atsisakė mokytis rusų mokyklose dėl juntamos ir neretai atvirai reiškiamos neapykantos ukrainiečiams. Vilniaus ikimokyklinio ugdymo pedagogė rusė viešai pareiškė: „Aš gyvenu Lietuvoje visą gyvenimą, lankiau rusišką mokyklą ir vaikai nuėjo į rusišką. Ukrainiečių ir baltarusių pas mus nemažai, nemanau, kad jie eis į lietuvišką mokyklą mokytis šunų kalbos.“ Menkinantis požiūris į Lietuvą ir mūsų kultūrą rusų švietimo įstaigose, tolerancija antilietuviškoms pažiūroms nėra naujiena. Biurokratai, prižiūrintys švietimo įstaigas, atsipeikėja tik sureagavus visuomenei.
Kita sritis, nuolat suteikianti Rusijai peno kurti neva nacistinės Lietuvos vaizdą, yra Lietuvos istorinės atminties politika.
Kita sritis, nuolat suteikianti Rusijai peno kurti neva nacistinės Lietuvos vaizdą, yra Lietuvos istorinės atminties politika. Ji korumpuota, nes leidžia iškreipti arba nutylėti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo istorinius įvykius. Mat ir vėl, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija užsimerkia prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įprotį traukti iš istorijos šiukšlyno vieną nacių kolaborantą po kito. Atsakingi biurokratai tyli. Tyli valstybei dirbantys istorikai. Tyli, nors LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys, pareikalavus ištirti, ar tarp žydų žudiko Juozo Krištaponio vadovaujamų partizanų nebuvo žudikų, pasityčiodamas Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei atrašo, kad atsakymą pateiks po penkerių metų, nors paminklą galbūt susitepusiems partizanams paskirs šiandien. Pasirodo, istorinės atminties politiką formuoja tyrimų centre savivaliaujantys dešiniųjų radikalių pažiūrų biurokratai.
Beje, žydų žudikui J. Krištaponiui paminklas vis dar stovi, nes biurokratas Ukmergės rajono meras sugalvojo savo „politiką“, t. y. atsižvelgti į grupelės žudiko gerbėjų nuomonę, todėl atsisako vykdyti reikalavimą pašalinti paminklą.
Deja, terminai „moralumas“, „principingumas“ kai kuriems biurokratams skamba lyg keiksmažodis. Taip, laikomasi įstatymo raidės, dėl to jų niekaip neapkaltinsi. Problema tampa rimta, kai biurokratas naudoja įstatymo raidę kaip priedangą antivalstybinei politikai įgyvendinti. Vienas kitas reiškinys grėsmės nekelia, bet kai matai pavyzdžių laviną, kyla mintis, kad kažkas labai negerai su valstybės pareigūnų – biurokratų – politiniu ugdymu. Juk ne vis tiek – dirbti diktatūros ar demokratijos sąlygomis? Nors, kai kuriems biurokratams, regis, jokio skirtumo. Todėl ir kyla abejonių dėl mūsų biurokratų lojalumo demokratijai ir Lietuvai.
