Gruodžio pradžioje daug kas tiesiog negalėjo patikėti tuo, jog paties ryškiausio Rusijos oligarcho Romano Ambramovičiaus vaikai turi lietuviškus pasus. Ir tai ne šiaip oligarchas, tai asmuo, itin tampriai susijęs su Putino teroristiniu režimu. Bet to buvo negana.
Prieš kelias dienas „Sienos“ žurnalistai paskelbė dar daugiau informacijos – vienam iš vaikų naujas pasas išduotas praėjusių metų spalį, kai Ukrainos žemė jau buvo permirkusi krauju po beveik dvejus metus trunkančio karo pragaro, kuris vis dar nesibaigia.
Ir prisiminkime, ką istorijos pradžioje kalbėjo atsakingi asmenys. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė porino apie tai, jog vėl bus keičiamas Pilietybės įstatymas, nes išimties tvarka įgytą pilietybę atimti jau galima, o štai, įgytos pilietybės pagal kilmę atimti galimybės nėra. Ir jau tuomet kilo klausimai dėl politikų kompetencijos.
Kai visai neseniai strimgalviais buvo keičiamas įstatymas iš esmės dėl Margaritos Drobiazko, nejaugi niekam į galvą nešovė atlikti nors kiek rimtesnę analizę, kur dar yra galimos įstatymo spragos? Ar tikrai nebuvo žmonių, kurie būtų galėję nurodyti tas silpnąsias įstatymo vietas, keliančias grėsmę ir Lietuvos saugumui? Taigi, kad žinančių visus šituos dalykus buvo. O kur buvo ministrė tuo metu? Juk jos pareiga yra bent jau klausimus ir užduotis formuluoti. Bet ne, nieko panašaus. Priėmėme staigiai Pilietybės įstatymo pataisas, kurios dar neaišku, ar Konstitucinio teismo peržiūrą atlaikytų, jau nekalbant ir apie tarptautinius teismus.
Tada, vos tik sprogsta R. Abramovičiaus vaikų pilietybės bomba, jau, žiūrėk, vėl turi ministrė kišenėje naujas pataisas. Dar giriamasi, jog pavesta Migracijos departamentui tikrinti sankcionuotų žmonių sąrašus. Na, tikrai pats laikas tai daryti po tiek mėnesių nuo karo pradžios. Galiausiai, nepamirškime, kad tai turėjo būti daroma ne nuo 2022 m. vasario pabaigos, o nuo 2014 m., kai jau buvo aišku, į ką virsta Rusijos režimas. O sankcijoms plečiantis atitinkamai ir mes turėjome stiprinti savo budrumą.
Bet ministerijai pavaldaus Migracijos departamento vadovė gynėsi, jog čia tik vaikai, jie ne vieši asmenys ir pilietybę įgijo dar iki karų pradžios, senesniais laikais, todėl proporcingumo prasme yra pateiktas pakankamas kiekis informacijos. Ir tikrai nieko tokio, jog kalbame apie jau suaugusius vaikus, kurie turėdami lietuviškus pasus iš esmės galėjo padėti tėvui apeidinėti visas sankcijas. Bet kaltų, kaip visada, nėra.
Ir kaip gražiai tada buvo nutylėta tiek vidaus reikalų ministrės, tiek Migracijos departamento vadovės, jog sūnaus pasas atnaujintas spalio mėnesį. O atnaujinimas juk nevyksta automatiškai. Asmuo turi prisistatyti, ar į Migracijos departamentą, ar į mūsų atstovybę užsienyje. Ir nuo „Sienos“ žurnalistų buvo atsimušinėta duomenų apsaugos korta, kol galiausiai, pasitelkus ir kitas institucijas, pavyko gauti tai, kas yra vis dėlto teisėtas mūsų interesas žinoti.
Ar išdrįs atsakingos institucijos ir jų vadovai pateikti visus faktus bei atsakyti į klausimus, kurių vis daugėja, nežinia. Nes klausimas ir dėl asmenų, padėjusių parašus, ir dėl asmenų, kurie lengva ranka dabar tuos pasus pratęsė, klausimas ir kodėl visi duomenys buvo taip paslėpti. Tačiau kaip visa tai atrodo patetiška, kai užsienio reikalų ministras kalba apie jau realią karo grėsmę, krašto apsaugos ministras planuoja pirkti tankus gintis nuo priešo, o mes tiesiog meluojame patys sau, komiškais argumentais pridenginėjame savo pačių nekompetenciją, klaidas ir dar negebame tų klaidų net pripažinti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
