Vis dar sekančius ne tik karo Ukrainoje įvykius, bet ir Rusijos visuomenės būklę, jau gana ilgą laiką linksmina, jei taip galima išsireikšti, didėjantis dalies jos gyventojų įtarumas dėl spalvų derinių. Tai darželyje siena papuošta vaivorykštės spalvomis (LGBT propaganda darželinukams!), tai priešiškų šalių spalvos visur vaidenasi. Ypač kliūva mėlynos ir geltonos deriniams.
Štai įtarūs gyventojai paskundė kaimynų dar prieš 2022 m. šiomis spalvomis nudažytą tvorelę, nuolat kliūva turėklai, suoliukai ar sienos, nudažytos tokiomis spalvomis. Turbūt labiausiai nepasisekė Murmanskui, kurio herbe – kaip tik mėlyna ir geltona. Kol kas šio miesto komunalininkai tik uždažo dar sovietmečiu daugiabučių sienas paįvairinusias herbo spalvas, geltoną paversdami pilka. Bet gal ateis laikas apsvarstyti ir tokio nepatriotiškų spalvų herbo pakeitimo klausimą.
O štai Lipecko gyventojai neseniai pasipiktino aikštės papuošimu jau ir raudonomis bei baltomis spalvomis, mat tai primena... priešiškos Lenkijos vėliavą. Įtariesiems bei įžvalgiesiems piliečiams ir atsargiesiems valdininkams nesvarbu, kad tokie spalvų deriniai niekaip nesusiję su priešais, svarbu, kad galima pademonstruoti savo budrumą ir patriotizmą. Pamačius tokias absurdiško „patriotizmo“ apraiškas galima tik pasišaipyti iš propaganda praplautų Rusijos gyventojų smegenų – ko daugiau iš jų ir norėti. Kartu galime pasidžiaugti, kad jau mes tai gyvename demokratiškoje šalyje, kur tokioms nesąmonėms nėra vietos.
Ar vis tik yra? Tiesa, pas mus kariaujama ne su spalvomis (nors ir būta trispalvės kovos su LGBT spalvomis), o su svarbesniu priešu – atmintimi. Štai Ėriškių kultūros centro direktorei užkliuvo tebestovintis (o gal po susirūpinusių piliečių skundo jau nebe?) buvusio kolūkio riboženklis: „Panevėžio rajono Ėriškių miesteliui, matyt, smagu prisiminti sovietinius laikus ir šlovingojo kolūkio dienas.“ Nukrypsiu į šalį, bet pirma mintis jį pamačius – šiaip jau ganėtinai gėdinga, kad tas medinis kolūkio, kad ir neeilinio, riboženklis, beje, be jokių sovietinių simbolių, yra gerokai estetiškai įdomesnis, malonesnis akiai, nei absoliuti dauguma po 1990 m. pastatytų labai patriotiškų paminklų, dažnai artėjančių prie kičo ir prasto skonio ribos.
Bet kliūva akivaizdžiai ne estetika, o „neteisinga“ atmintis. Būtent apie ją yra iš pirmo žvilgsnio keistoki kultūros centro direktorės „pilietiški klausimai“: „Kodėl tai turėtų būti afišuojama ir skelbiama, kad čia buvo kažkas?“ O ką, nebuvo kolūkio? Nenustebčiau, jei ir kultūros centro pastatas to kolūkio pastatytas. Ar tai, kad sovietmečiu čia buvo kolūkis, kažkokia baisi gėda, apie kurią tik pašnibždom ir tegalima kalbėti? O gal „afišavimas“ kaip magnetas pritrauks Putino žvilgsnį ar paveiks vietinius gyventojus, kaip tas mėlynai ir geltonai nudažytas suoliukas Rusijoje, ant kurio atsisėdus nepatriotizmas gali prasiskverbti iš netikėtos pusės?
Taigi, kova su atmintimi silpnina mūsų pilietinę visuomenę ir stiprina antidemokratines, autoritarines tendencijas.
Atrodo, kad vis dar stovinčiu riboženkliu pasipiktinusiems kelia šiurpą mintis, jog sovietmetį, kolūkį galima apskritai prisiminti, ir dar (o siaube!) prisiminti teigiamai. O ką, jei žmonės iš tiesų taip atsimena – neteisingai? Atmintis – dalykas sudėtingas, kaip žinia, žmogus prisimena ne tai, kas buvo, o kas padeda išgyventi, prisitaikyti prie dabarties aplinkybių. Atmintis yra labiau apie dabartį nei apie laiką, kuris prisimenamas. Bet tai neleidžia bet kam spręsti apie atsiminimų teisingumą ir juos redaguoti bei cenzūruoti.
Kai matai žmones, aiškiai žinančius, ką ir kaip kiti turi prisiminti, o ką – užmiršti ir nutylėti, kaip savo atmintį vertinti, manančius, kad jie turi teisę savo žinojimą primesti kitiems, iš karto iškyla asociacijos su sovietmečiu. Kaip tik tada buvo labai aišku, ką galima prisiminti, o ko – ne. Prisimeni neteisingai – geriau patylėk, o tai gausi per kepurę. Dabar sankcijų lyg ir nėra, nors, kita vertus, kai visai Lietuvai transliuojami tokie siužetai, spaudimas irgi nemenkas.
Dabartiniai patriotinio budrumo aktyvistai apeliuoja jau nebe į kompartiją, o į pilietiškumą, politinę situaciją. Nors tiesiai ir nepasakoma, bet galima suprasti, kad neteisingai prisimenantys ir dar bandantys išlaikyti materialius savo atminties ženklus – kažkokie ne tokie. Priešais ar išdavikais dar lyg nevadinami, bet apie nepatikimumą jau galima ir pagalvoti. „Neteisingai prisimenančiam“ siunčiama aiški žinia: geriau patylėti, o tai mikliai būsi su Rusija susietas. Tiesiog puiki pilietiškumo ir atviros visuomenės mokykla, telieka ironiškai atsidūsėti.
Ši šiaip jau smulki istorija rodo Lietuvoje vyraujantį santykio su atmintimi modelį: autoritarišką, monologinį ir represyvų. Žurnalistai juk nepaklausė vietinių, kodėl jie prisimena būtent taip, kokios žmonių nuomonės apie kolūkį, o kultūros centro direktorė nepabandė surengti vietinių gyventojų diskusijos. Vienintelis jiems rūpintis klausimas: kodėl dar tebestovi? Tai yra, ne aiškinamasi tokio santykio su praeitimi priežastys, o ieškoma neteisingo stovėjimo kaltųjų. Nes galima tik viena praeities interpretacija, visos kitos atmintys, į ją netelpančios, yra ribojamos ir faktiškai represuojamos – juk tampa netinkamos reikšti viešai. O jei negalima kalbėti viešai, tai ir atmintis negali išlikti.
Tiesiog mūsų kultūra iki šiol nesuformavo įrankių ir mechanizmų, leidžiančių įprasminti ir naudoti sovietmečio atmintį.
Turbūt toks ir tikslas – kad visuomenėje įsigalėtų vienintelė „teisinga“ atmintis iš vadovėlių, kurie irgi turėtų būti sulygiuoti pagal bendrą Lietuvos istorijos naratyvą – idėja, nors ir atidėta, neabejotinai neužmiršta. Ji kaip tik dabar Rusijoje sėkmingai taikoma naikinant tradicinį, bet tapusį nepatriotišku Kijevo Rusios pavadinimą istorijos vadovėliuose.
Taip jau buvo sovietmečiu, kai beveik visa atmintis apie tarpukarį ir faktiškai visa apie sovietines represijas buvo nutildyta. Tai virto, visų pirma, žmones slegiančia atmosfera, kai traumuojančios praeities neįmanoma apmąstyti kolektyviškai ir taip išgyti. Visuomenė keitėsi, modernėjo, o nepriklausomos Lietuvos atmintis kaip šešėlis nuolat lydėjo sovietinę Lietuvą. Oficioziniai diskursai, vyravę viešojoje erdvėje beveik 50 metų, taip ir nesugebėjo visuomenėje įdiegti reikalingo tarpukario vertinimo. Ir kai tik atsirado galimybė, visa ta tarsi seniai užmiršta, tik žmonių tarpusavio bendravime egzistavusi smetoninės praeities atmintis staiga atgimė su didžiule jėga.
Šia prasme sovietinių simbolių baimę gal ir galima suprasti – jie liudija kitokią praeities (ir dabarties) interpretacijos galimybę. Juk kas galėtų paneigti, kad vieną dieną taip neatgims ir sovietmečio atmintis? Matyt, to ir bijoma – tos antrosios Lietuvos už didmiesčių, kuri kažkaip neteisingai balsuoja turbūt dėl to, kad neteisingai prisimena. Tik štai išvada, kad, „pataisius“ atmintį sustiprės teisingai suprastas patriotizmas, absoliučiai klaidinga. Atvirkščiai, karas su „neteisinga“ atmintimi tiesiog neleidžia bręsti giluminiam pilietiškumui, stiprėti sąsajoms su sava valstybe. Juk nuvertus tuos bauginančius paminklus „neteisinga“ interpretacija ir atmintis niekur nedings. Na, nugriaus tą kolūkio ženklą – ar tai pakeis buvusių kolūkiečių ir jų vaikų atmintį? Greičiau jau papiktins žmones ir dar labiau supriešins juos su oficialiąja istorija – „visi jie meluoja“.
Ir, beje, to niekas nepamatys: nebus jokių mitingų, ginančių kolūkio ženklą, peticijų ir panašių pilietinių veiksmų. Užtat liks pagilėjusi nuoskauda (dar gerai, jei ne neapykanta), kad jų niekas negirdi ir nesupranta. Jos nefiksuos socialinės apklausos, nebent apčiuops Ainė Ramonaitė. O atėjus laikui ji pasireikš visiškai netikėtai. Ir visai nebūtinai Lietuvos negynimu nuo priešų, kaip tiesmukai mąsto mūsų politikai. Beveik visuotinis nusivylimas Smetonos diktatūra tarpukariu visai nesutrukdė partizaninio pasipriešinimo pokariu. Bet stebėtis, kodėl už „miestietiškas“ teisingą atmintį diegiančias partijas nebalsuoja provincija ir kiti negirdimieji, derėtų mažiau.
Taip pat skaitykite
Taigi, kova su atmintimi silpnina mūsų pilietinę visuomenę ir stiprina antidemokratines, autoritarines tendencijas. Bet esama ir dar vienos, ne mažiau svarbios tokios politikos pasekmės. Kultūrinis (tiksliau, politinis) dalies atminties išstūmimas iš viešosios erdvės reiškia, kad tos praeities neįmanoma nei suprasti, nei apmąstyti kolektyvinėje atmintyje ir kultūroje. O tai reiškia – tokiai visuomenei neįmanoma judėti tolyn. Kultūriškai ji tarsi užstringa nesugebėdama „suvirškinti“ didelės ir svarbios savo praeities dalies, negalėdama nei jos išmesti ar užmiršti, nes ten lieka per daug svarbių dalykų, nei įtraukti ir panaudoti, nes ji „nešvari“.
Todėl ir mūsų kultūroje (ne moksle) kol kas faktiškai neįmanoma gilesnė sovietmečio refleksija, ką rodo dažniausiai blankūs (ir tai švelniai tariant) jo vaizdiniai kine ar literatūroje. Nėra žodyno, nėra autentiško santykio. Ir iš kur jis gali atsirasti, jei negalima autentiška atmintis? Ir nuo to, beje, kenčia gal ne tiek sovietmečiu gyvenę žmonės (jų atminties vis tik niekas neatims), kiek jo nepatyręs jaunimas.
Tuo tarpu aistringiems patriotams ir aktyvistams derėtų suprasti, kad nostalgija, net ir sovietmečiui, savaime nereiškia nieko blogo: ją jaučiantys tikrai nepuls palaikyti Putino.
Tokių savotiškų sovietmečio atminties pinklių poveikis matomas kad ir neseniai Nacionaliniame dramos teatre pradėtame rodyti Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“. Pagrindinė jo tema – represijų atmintis ir apmąstymas – išplėtota gana paviršutiniškai, tiesiog neįtikina. Taip, kaip nuolat šąlančios veikėjos kojos niekaip nesusijusios su jos protėvių Sibire patirtu šalčiu, taip ir asmeniškos represijų istorijos nepavyksta universalizuoti. Atmintis lieka užrakinta vienos spektaklyje vaizduojamos šeimos ribose, jos komunikacijos erdvėje – labiausiai įtikina ta vieta, kur tėvas pasakoja dukrai apie gulėjimą ant narų, kai ji bando suprasti tą patirtį.
O paveikiausia spektaklio dalis – skaitomos įspūdingų Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų ištraukos, nors jis lyg ir turėtų kalbėti apie santykį su atmintimi tų, kurie represijų nepatyrė. Ir atrodo, kad tai – ne dramaturgės ir režisierės kaltė: ji geba kurti įdomius tipažus, paveikiai juokauti, humorą derinti su represijų tema. Tiesiog mūsų kultūra iki šiol nesuformavo įrankių ir mechanizmų, leidžiančių įprasminti ir naudoti sovietmečio atmintį. Ir tai kalbant apie represijas – pačią politiškai palankiausią ir dažniausiai minimą sovietmečio temą. Su ne tokiomis patogiomis problemų dar daugiau. Kultūra kurčia ir akla tam, apie ką negalima kalbėti atvirai, be nutylėjimų.
Išeitis viena – atstoti nuo žmonių atminties, kokia ji nepatogi bebūtų. Lietuvoje yra daug puikių istorikų, kurie skirtingas atmintis išanalizuos, sulygins su kitokiais šaltiniais, įvertins jų patikimumą ir panaudos tyrimuose. Tuo tarpu aistringiems patriotams ir aktyvistams derėtų suprasti, kad nostalgija, net ir sovietmečiui, savaime nereiškia nieko blogo: ją jaučiantys tikrai nepuls palaikyti Putino. Nebent autoritariška ir represyvi atminties politika pavers žmones svetimais ir bebalsiais savo valstybėje. O jei žmonės jausis gerai dabartyje, jų nostalgija ir liks tiesiog atsiminimais apie malonias akimirkas, kurių būdavo net ir tremtyje, baisu ir pagalvoti. Todėl ir politikų darbas – ne kariauti su praeitimi, kaip buvo sovietmečiu, o rūpintis dabartimi ir tiesti kelius ateičiai. Tik, žinoma, tai gerokai sunkiau, nei nuversti kolūkio riboženklį.
