Su pavydėtinu pastovumu vis kylančios diskusijos apie Justino Marcinkevičiaus vaidmenį ir svarbą turbūt kažką pasako apie mūsų visuomenę. Abi nesibaigiančio ginčo pusės demonstruoja nemenkstantį nebrandumą, kai siekiama primesti visai visuomenei vieną vienintelę teisingą praeities ar žinomų asmenybių veiklos interpretaciją.
Vieni siekia pastatyti eilinį paminklą, kuris turi įtvirtinti reikiamą požiūrį, kiti su tuo įnirtingai kovoja siekdami savojo istorijos matymo dominavimo. O istorijoje retai kada įmanoma vienareikšmiški nuosprendžiai, kai kalbama ne apie aiškius nusikaltėlius. Nebus jų ir Lietuvoje.
Marcinkevičiaus (ir paminklo) gynėjai bei oponentai iš tiesų labai menkai skiriasi vieni nuo kitų. Juos jungia tas pats poreikis – vaidinti, toks artimas mūsų kultūrai, kuri yra visų pirma teatro kultūra plačiąja prasme. Ir tiems, ir kitiems svarbiausia – vaidinti auką. Sovietmečiui, ypač represyviausiam jo laikotarpiui, pasibaigusiam su Stalino mirtimi prieš septynis dešimtmečius, vis labiau tolstant, realių jo aukų jau beveik nebeliko. Žmonės, nepatyrę tikrų represijų, o tik valstybės spaudimą, kasdienio gyvenimo nepatogumus, nulemtus gana kuklių vartojimo galimybių, irgi nori jaustis baisiojo sovietinio režimo aukomis. O dar labiau to siekia apskritai tuomet negyvenę – juk represijų patirtis mūsų kultūroje suteikia vertę jas patyrusiam žmogui, tarsi iškelia jį virš kitų. Nors iš tiesų smurto patyrimas nieko gero žmogui neduoda.
Taigi, kaip galima pasijausti sovietmečio auka nepatyrus represijų? Paprastai – tereikia nuolat ją vaidinti. Akcentuojant, kaip tauta nukentėjo, nuolat prisimenant sovietmetį kaip baisiausios patirties laiką. Tik vieni mato beveik visus gyvenusius sovietmečiu, ypač kūrėjus, kaip aukas, kurioms vien už tai reikia paminklus statyti.
Kiti, kritiškai žiūrėdami į sovietmečio kūrėjų pozicijas, mato dabartinę visuomenę kaip sovietmečio auką. Vis daugiau rašoma apie giluminį sovietmečio poveikį mentalitetui, mąstysenai, kuri nemačiomis perduodama iš kartos į kartą. Tai leidžia likti auka be galo ilgai – jei tik vaidinantiems prireiks, sovietmečio įtaka gali tęstis šimtmečius, jei ne tūkstantmečius. Todėl galima ramia širdimi užlaužus rankas scenoje deklamuoti: „Ach, kaip mes nukentėjom, kokie mes vargšai, kaip mūsų niekas nesupranta...“ Abi pozicijos labai patogios, nors ir nesutampa: pirmiesiems auka nekalta dėl to, kaip elgėsi toje baisioje praeityje (ją privertė), antriesiems – dėl to, kaip gyvena dabar (aplinka, tfu, sovietmetis kaltas). Šiaip ar taip, atsakomybė palengvėja, jei aukos vaidinimas – sėkmingas.
Ne veltui ir paminklą ruošiamasi statyti būtent dramoms. O ir kokios tos dramos – visi pagrindiniai jų herojai yra Istorijos aukos: Mindaugas, krauju lipdęs Lietuvą prieš istorijos valią ir todėl pralaimėjęs, Mažvydas, išblokštas iš Lietuvos ir galintis tik žiūrėti į ją iš tolo, pralaimėtas sukilimas ir vardan Katedros prisitaikantis Laurynas. Visi jie – aukos vardan Lietuvos. Marcinkevičiaus poezija, linkusi į minorišką ir pesimistišką reflektavimą, irgi labai tinka aukos vaidmeniui. Palyginkime jo ir Salomėjos Nėries Lietuvas: „ašara Dievo aky“ ir „TSRS skambiausioji styga“. Nieko keisto, kad Marcinkevičius toks populiarus visuomenėje, trokštančioje būti auka.
Tiesa, kaip ir ankstesnėse diskusijose apie Marcinkevičių, taip ir šioje akivaizdu, kad pats rašytojas jose – nesvarbus. Žinoma, oponentai neužmiršta piktdžiugiškai išvardinti jo sovietmečiu gautus titulus, uždirbtus pinigus ir pabrėžti prisitaikėliškumą. Politikai, kaip įprasta, irgi drabstosi net atsivėdėję: diskusija apie Marcinkevičių turėtų padėti apsibrėžti, kas yra kolaboravimas.
Taip pat skaitykite
Istorikai net nesvarsto Marcinkevičiaus kolaboravimo klausimo ir, tikiuosi, nesvarstys. Jei 1968–1977 m., nuo okupacijos pradžios praėjus trims dešimtmečiams, parašytus kūrinius laikysime kolaboravimu, tai sunaikinsime pačią šio termino esmę.
Juk tai savanoriškas ir sąmoningas bendradarbiavimas su okupantu, politinis (kai tiesiogiai prisidedama naikinant valstybingumą) ir karinis (tiesioginės kovos su pasipriešinimu, dalyvavimas represijose). Kokia valstybė vis dar naikinama 1968 m.? Net „Pušis, kuri juokėsi“ rašyta remiantis Tomo Venclovos ir jo bendraminčių būrelio sekimo medžiaga (nors gauta turbūt ne tiesiogiai iš KGB, o per Rašytojų sąjungą), buvo ne kova su pasipriešinimu, o valstybės užsakymo įgyvendinimas vykdant socialinį spaudimą (ne represijas!), siekiant perauklėti „neteisingai“ galvojančius jaunuolius. Biografijos nepuošiantis faktas, bet iki kolaboravimo – toli gražu.
Vis tik tokie faktai diskusijoje jei ir prisimenami, tai kažkaip tingiai, tarsi iš ankstesnių diskusijų inercijos. Nes iš tiesų kovojama ne su Marcinkevičiaus asmenybe ar pažiūromis, o su sovietmečiu, šis kūrėjas – tik jo simbolis. Prieš du dešimtmečius bandyta paneigti net poeto talentą (tiesa, tai sukėlė pasipiktinimą net tarp Marcinkevičiaus nemėgėjų), o dabar akcentuojama sovietizacija, kurią vykdė jo kūriniai. Ta pati baisioji sovietizacija, kuri ir leidžia vaidinti auką. Taip pabrėžiama, kad Marcinkevičiaus kūryba – ir ypač draminė trilogija, kuriai norima statyti paminklą, – yra sovietiniai produktai, prisidėję prie skaitytojų mąstymo, požiūrio į istoriją, tautiškumo sovietizavimo.
Marcinkevičiaus poezija, linkusi į minorišką ir pesimistišką reflektavimą, irgi labai tinka aukos vaidmeniui. Palyginkime jo ir Salomėjos Nėries Lietuvas: „ašara Dievo aky“ ir „TSRS skambiausioji styga“.
Ir aš nesiruošiu teigti, kad tai nesovietiški tekstai. Kaip ir neigti, kad jais autorius siekė palaikyti tautiškumą, istorinę sąmonę, kad „Lie-tu-va“ „Mažvyde“ kėlė patriotinius jausmus, kad tai buvo dalis to pagrindo, ant kurio ir Sąjūdis kūrėsi. Nors visa tai irgi tiesa, bet kartu šie teiginiai nepaneigia trilogijos sovietiškumo. Tačiau norisi paklausti: na ir kas, kad sovietiška? Kokia alternatyva?
Ką bent jau teoriškai reikštų sovietmečio atsikratymas? Na, jei iki sovietinės okupacijos egzistavo „tikroji“ tautinė tapatybė, „normali“ visuomenė, kurią sovietai iškreipė, užteršė, o tiksliausiai tokią nuomonę atspindėtų žodžiai – užkrėtė, susargdino, nes sovietmetis matomas tarsi liga. Todėl būtina išgydyti visuomenę, atstatyti, atkurti „natūralią“, „normalią“ jos būklę, sugadintą sovietinės okupacijos. Ir atrodytų, kad toks noras visai suprantamas.
Bet tai reiškia, kad trilogijos ne tik garbinti paminklu, bet gal ir skaityti negalima, jei jau ji – nuodinga, užteršianti sąmonę. Tik taip manantys patenką į keistoką būseną, kai sutinka su menine tokių kūrinių verte ir vis tiek kalba apie jų žalą skaitytojams dabar. Tokia neišsprendžiama prieštara iki šiol neleidžia suformuoti santykio su sovietmečio kultūra. Kartu taip manantys iš esmės neigia dabartį, jos kultūrą, kuri labai skiriasi nuo sovietinės ir lemia tai, kad dabar šie tekstai interpretuojami jau visai kitaip. Mes nebegyvename sovietmetyje, leiskite priminti.
Šiaip ar taip, tokiu būdu sovietmečio kultūroje neįmanoma atsikratyti. Tiesiog todėl, kad jo neįmanoma atskiri nuo mūsų kultūros apskritai. Tapatybė, visuomenė, jos kultūra nuolat keičiasi – tai nuolat besivystantis organizmas, tarsi medis auginantis naujas rieves. Neįmanoma iš kultūros išpjauti ir išmesti tų penkiasdešimties metų, kaip iš medžio – sovietmečio rievių. Nepaisant norų, pokyčiai jau įvyko ir to neatsuksi atgal. Nebent kirsti visą medį.
Jei neįtikina analogija su medžiu – juk buvo prievarta, o medis auga natūraliai, galima pasitelkti kitą, galbūt tikslesnį pavyzdį. Įsivaizduokime išprievartautą žmogų, patyrusį grubią fizinę ir psichologinę prievartą. Ar tas žmogus bus toks pat, kaip iki tol? Viena vertus, išoriškai jis nepasikeis, turbūt ir elgtis, gyventi bandys kaip ligi to baisaus įvykio. Bet tokia traumuojanti patirtis žmogų pakeis. Vieną daugiau, kitą mažiau, vieną vienaip, kitą – kitaip, bet pakeis visus.
Ir paklauskime savęs: ar įmanoma padaryti taip, kad žmogus po išprievartavimo būtų toks pat, kaip iki. Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Bandyti neigti buvus išprievartavimą, nustumti jį į pasąmonę yra lygiai taip pat kenksminga aukai, kaip ir nuolatinis mąstymas apie jį, negebėjimas susitaikyti su praeitimi. Vienintelė išeitis – priimti tai, kas įvyko, ir gyventi toliau.
Tai galioja ir sovietmečiui, jei manome, kad Lietuva ir jos visuomenė tuomet patyrė pokyčius, prilygintinus išprievartavimui (egzistuoja ir gerokai nuosaikesnis požiūris). Tačiau dabartinė atminties politika, viešojoje erdvėje vyraujantis požiūris į sovietmetį primena paradoksalų kokteilį iš abiejų kenksmingų kraštutinumų. Viena vertus, nuolat primenama, kad sovietmetis – vos ne baisiausia ir blogiausia, ką buvo galima patirti pasaulyje. Taip draskoma žaizda, kuriai neleidžiama užgyti.
Bėda ta, kad nei Marcinkevičiaus, nei kurio nors kito sovietmečio kūrėjo kūryba nėra liga. Atvirkščiai, tai integrali, neatskiriama mūsų kultūros vystymosi ir kaitos dalis.
Kita vertus, nė kiek ne menkesnės pastangos ištrinti to sovietinio išprievartavimo gėdą iš kultūros. Sovietinio kodo kultūroje ir visuomenėje ieškoma tarsi vėžiu užkrėstų ląstelių, turbūt matant galimybę lokalizuoti visus „ligos“ židinius, tarsi būtų galima pasitelkus kokį nors antisovietinį švitinimą išgydyti sergantį kūną nuo sovietmečio vėžio.
Bėda ta, kad nei Marcinkevičiaus, nei kurio nors kito sovietmečio kūrėjo kūryba nėra liga. Atvirkščiai, tai integrali, neatskiriama mūsų kultūros vystymosi ir kaitos dalis. Tai, kas sukurta tuomet, buvo paveikta sovietinės santvarkos spaudimo – kitokių sąlygų nebuvo. Tuolaikinė kultūra tiesiog negalėjo būti kitokia – tai savo laiko kūryba, to laiko mąstysenos išraiška, o jai sovietinė tikrovė ir ideologija negalėjo nedaryti įtakos. Todėl mūsų kultūroje ir mąstysenoje esama sovietinės kultūros ir ideologijos įtakos. To nepakeisi.
Bet tai ne nuosprendis. Jau trisdešimt metų mūsų kultūra auga nesovietinėje aplinkoje, imdama syvus taip pat ir iš sovietmečio kultūros, bet dėl to netampa sovietinė. Sovietmetis – ne vėžys, o patirtis, kurią reikia priimti, apmąstyti ir gyventi toliau, o ne bandyti ištrinti jo poveikį sveriant vos ne kiekvieno žodžio sovietiškumą. Sovietiškumas nebeturėtų būti pagrindinis matas sprendžiant apie kokio nors kūrinio svarbą. Ir asmens veiklą geriau vertinti kaip visumą, o ne akcentuojant, ką jis pro- ar anti- sovietiško nuveikė, nebent nieko kito reikšmingo jo gyvenime ir nebuvo.
Laikas nustoti prie tokių kūrėjų kaip Marcinkevičius pavardžių nuolat rašyti „tarybinis“. O Marcelijus Martinaitis ar Sigitas Geda – kodėl ne tarybiniai? O Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Jonas Biliūnas – kodėl ne cariniai? Visų pirma, visi jie – mūsų kūrėjai.
Ir spektaklį „Vaidinant auką“ su begaliniais paminklais laikas jau būtų baigti. Gal metas atidžiau žvelgti į dabartį ir ateitį nei į praeitį?
