Oficialios apklausos nebuvo, bet pagal komentarus galima spręsti – aktyvioji visuomenės dalis atimtų iš politikų visas reprezentacines lėšas ir sudėtų į valstybės gynybos fondą, jeigu tik toks atsirastų. Yra ir daugiau pasiūlymų. Bet visi jie arba neįmanomi, arba esmės nepakeistų.
Štai užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Seimo drebėjimą dėl reprezentacinių išlaidų viešinimo ir nerimastingą laukimą – kas bus kitas, galima stabdyti dviem būdais. Reglamentuoti griežčiau arba visiems atsistatydinti.
Visiems atsistatydinti nepavyko anksčiau, nepavyks ir dabar. Nebent po vieną. Tad šis variantas keliautų į failą „neįmanoma“.
Lygiai taip pat, kaip ir svajonė šiuos pinigus mesti gynybai. Atimti nei jau išleistų, nei neišleistų neišeina. Įvairių rūšių kompiuteriai ar mikrofonai tam fonde net ir nebūtų labai vertingi. Tai padaryt galėtų nebent patys politikai asmeniškai, jeigu kur nors būtų tai leidžianti eilutė, bet tokios nėra.
Jeigu jau telkti lėšas gynybai, tai reikėtų žiūrėti daug plačiau, toli už Seimo ribų ir užsukti viską, kas šiandien nėra būtinybė, pradedant nuo abejotinų projektų, tokių kaip „nacionalinis“ stadionas ar gerų vandens, elektros ar dar ko skaitiklių kaitaliojimu dar geresniais.
Reglamentuoti griežčiau arba kitaip, žinoma, galima. Tai nėra nei sunku, nei sudėtinga. Bet ar tai gali ką nors pakeisti?
Ir dabar reprezentacinių naudojimas yra reglamentuotas. Ir aiškiai, ir pakankamai griežtai. Jeigu dar griežčiau, tai jau reikėtų nurodyt konkrečius daiktus, paslaugas ir jų kiekį per mėnesį, metus ar kadenciją.
Reglamentavimas, jeigu labai tikslus, yra beprasmis. Tada geriau gauti darbo įrankius iš Seimo kanceliarijos. Jeigu yra nors kiek laisvės, kaip dabar, yra vietos ir skandalui. Dažniausiai, bet nebūtinai dėl to, kad piktnaudžiauta. Žmonės skirtingai supranta, kas yra gerai. Yra nemažai piliečių, kuriems geras Seimo narys – basas ir plikas.
Yra pasiūlymas pasibaigus kadencijai palikti gėrybes Seimo kanceliarijai. Tik ar teikiant tokį variantą buvo pagalvota apie tą Seimo kanceliariją? Ten juk taip pat dirba žmonės. Ką jiems daryti su šiuo nesibaigiančiu srautu padėvėtos, skirtingais režimais veikiančios technikos, kurios naujai išrinkti Seimo nariai greičiausiai nenorėtų, kaip šie ir ankstesni nenorėjo.
Lyg jusdamas šiuos prieštaravimus, Jurgis Razma, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, kalba apie variantą, kurį pavadino idealiu. Palikti Seimo nariams atlyginimą ir viskas.
Skamba gražiai, nes paprasta, bet turi trūkumų. Ir tai ne Konstitucija, kurioj kažkaip atsirado reprezentacinės išlaidos, toks jos nevertas dalykas. Dėl šio reikalo nebūtų itin sunku ją pakeisti. Bet dar yra žmogaus prigimtis.
Galima spėti – kurį laiką jau kito Seimo nariai turėtų daug didesnę algą, apsirūpintų kuo tik jiems reikia. Bet po metų kitų pasigirstų balsai apie nelygybę – vieniems iki rinkėjų vos keli kilometrai, kitiems – keli šimtai. Ir vėl viskas iš pradžių, kaip jau buvo.
Kova su politikų reprezentacinėm, lyg kova su vėjo malūnais. Papūtė pagundos vėjas – ir vėl sukasi.
Tai gal paskirti kokį dešimtadalį tų pinigų Andriaus Tapino ar kitai komandai, kuri prieš kiekvienus rinkimus pažada išleisti knygą – politikų kovos su pagundom suvestinę. Naudinga, faktais, o ne išgalvotom ataskaitom politikus reprezentuojanti informacija rinkėjui. Lėšos panaudotos pagal paskirtį.
Arba – skirti reprezentacijai sumą, kuri nebado akių. Ir pamiršti, kaip natūralius veiklos nuostolius ar priedą prie algos. Be kontrolės. Gal ir ne visai pasitikim, bet nesukam galvos, nes patys tuos politikus išsirinkom?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
