Protesto akciją pabaigę ūkininkai namo važiuos su tuščiu krepšiu, jeigu neskaičiuosime pažadų.
Vilniaus savivaldybė nedavė leidimo protestuoti neribotą laiką, kol bus pasiekta konkrečių susitarimų. Gal tai ir nėra taip blogai, kaip gali atrodyti ilgą kelią iki valdžios rūmų įveikusiems protestuotojams. Per ilgas vakarėlis iki paryčių dažnai turi daugiau minusų nei pliusų.
Per smūgines protesto dienas žemdirbiai nepasiekė maksimumo. Jų balsas tarsi ir buvo išgirstas. Ministrai sukruto. Bet net ir tai, kas yra akivaizdūs perlenkimai (naftos dujų akcizas, žymėto kuro naudojimo tvarka) bus pakeista gal vasarį, gal pavasarį, o kiti reikalavimai peržiūrėti gal kada nors, jeigu Europos Komisija pateiks tinkamus paaiškinimus.
Tačiau jie gavo kai ką, ko neprašė, į reikalavimų sąrašą neįtraukė ir greičiausiai net nesvajojo. Tai – pasikeitęs požiūris. Jeigu kam nors vis dar atrodė, kad ūkininkas – tai tas iki ausų mėšlinas, kasdien apgirtęs, šakes apsikabinęs, nemokša kaimietis, tai po trijų dienų protesto visi jie, iš sovietmečio paveldėję neigiamą požiūrį į žemdirbį, turėtų išgyventi šiokį tokį kultūrinį šoką.
Nepaisant pirmosios kandžių replikų bangos, ūkininkai palenkė į savo pusę ir žurnalistus, ir įtakingus nuomonės formuotojus.
Savo bėdas ūkininkai pavertė demokratijos švente ir pelnė nuoširdžią miesto simpatiją, o gal ir amžiną meilę. Už įspūdingą parodą po atviru dangum, už priminimą, kad visi stovim ant tos pačios savo žemės ir norim to pat – ramybės dirbti, saugumo kurti.
Lietuvos žemės ūkio taryba už visa tai užsidirbo riebų pliusą ir, jeigu tik norės, galės uždirbti savo nariams mokydama kitas profesines sąjungas.
Palanki visuomenės nuomonė ir žiniasklaidos palaikymas yra galinga jėga. Sprendimų priėmėjai ją gaudo kiekviena kūno ląstele ir nebeturi prabangos ignoruoti. Tačiau ta nuomonė yra tiek pat nepastovi, kiek galinga.
Galima tik spėlioti, kokia kryptimi ji judėtų protesto akcijai trunkant dar savaitę, dvi ar neribotą laiką. Ypač, jeigu būtų atnešta daugiau karstų su kieno nors atvaizdu. Neprarasti miesto simpatijų turbūt yra daug svarbiau, nei tik lūkuriuoti prie valdžios vartų.
Laiku paimta ir išlaikyta pauzė nėra pralaimėjimas ar atsitraukimas. Tai kiekvieno gero kūrinio ir darbo dalis. Mažų mažiausiai tai yra laikas, kai galima pagalvoti ir įvertinti pokyčius, kurie šiuo atveju buvo įspūdingai dideli.
Šitas stabtelėjimas gal išeitų į naudą ir žemės ūkio ir kitos politikos lyderiams. Galėtų sau tyliai pasvarstyti, kodėl jie atrodė mažesni nei tie rankas į žemę sumerkę žmonės. Net visai maži, pasislėpę už Europos Sąjungos direktyvų ar apibrėžimų. Prisidengę buvusiomis valdžiomis, lyg tai galėtų ką nors pakeisti.
Nelyginant simboliai tos pseudo lyderystės atmainos, kai aprėpti bent keletą skirtingų interesų ir surasti bendrą vardiklį yra neįveikiamas iššūkis.
Tos atmainos, kuri veši ir dauginasi nepatirdama europinių direktyvų apribojimų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
