Nespėjus surinkti Naujųjų laukimą žymėjusių petardų liekanų, sprogo daugiabutis. Du žmonės negyvi, pusšimtis – be namų. Antroji metų savaitė prasidėjo įžūliu vaiko pagrobimu. Išprotėjęs sausis? Karo skleidžiamo blogio nuojautoje sveiką nuovoką prarandantys žmonės?
Greičiausiai tai tik nelemti sutapimai. Blogesni, geresni ar tragiški įvykiai – nuolatiniai gyvenimo palydovai. Bet vis tiek primena aną sausį, praėjusio amžiaus 91-uosius. Gal ne konkrečiais įvykiais, o nuotaika – grėsmės, agresijos, negeidžiamo pokyčio nuojauta.
Anuomet – aiškus supratimas, jog pirmus metus skaičiuojančiai laisvei, kitokio gyvenimo vilčiai kyla pavojus. Dabar – kitaip, bet iš esmės labai panašiai.
Tik laužai, senasis nelaimės pranašas Lietuvoje, uždegti nesulaukus Laisvės gynėjų dienos. Kitokio gyvenimo skonį pajutę nori dar geriau ir daugiau, jiems tokia teisė suteikta.
Šį kartą tai buvo žemdirbiai. Jų protesto žodžiai verti pokalbio, diskusijos. Kokia atgaiva, jeigu tenka ginčytis tik dėl energijos kainos ar tyliai gyvuojančių pievų paskirties.
Nesantaika tarp dviejų skėtinių žemdirbių organizacijų, viena vertus, primena, kaip toli esame nuėję savuoju keliu, kita vertus, yra ir visuomenės būsenos atspindys.
Tarsi pamiršus, kad prieš 33 metus vienybė ir susitelkimas buvo mūsų stiprybė, Žemės ūkio taryba nenori kūrenti laužų kartu su Žemės ūkio rūmais, nes šie, jų akimis, yra ne ūkininkų savivaldos organizacija, o iš valstybės pinigų perkami socialiniai partneriai.
Nuomonių ir veiklos būdų skirtumai yra vienas privalumų, lyg nebeatskiriamas dabarties palydovas. Bet tam tikroje vietoje yra riba, kurią perlipęs patenki į tą kitą orbitą, naviguodamas, sąmoningai ar dėl klaidos, priešinga nei Laisvės gynėjų matyta kryptis.
Laisvame krašte yra vietos įvairiems. Tik kaip paaiškinti, kaip suprasti, kai kadaise garbus redaktorius ieško nusikaltimo ten, kur buvo išgelbėta tuzinas galimų aukų. Daugiabučio sprogime mato valdžios abejingumo, ten žuvusio vaiko valstybės budelio ranką. O kito vaiko pagrobimą pateikia kaip bandymą pridengti aną, esą nusikaltimą?
Bet nemato šimtų pareigūnų ir dar daugiau žmonių susitelkimo gelbėjant, neprarandant vilties, tikint. Nepaisant šalčio ir nuovargio. Visai kaip tada, prieš 33 metus. Tik – tada dėl visų mūsų, o dabar – kaip toli nuėjome – ir dėl vieno mažo žmogaus.
Kai kosmines sąmokslo teorijas savo apgailėtinais kanalais skleidžia celofaniniai kriminalai ar prasigėrę generolai, supranti, kad kito būdo gyventi ar net galvoti jie nebeturi.
Kuo didesnė bėda – tuo geriau. Daugiau vietos manipuliacijai. Nelaimė tėra priemonė drumsti smegenis vardan tos, įtakos.
Sakytum, mutavęs liberalios demokratijos virusas, įsiveisęs ir tarp padugnių, ir viršūnėse. Kai atrodo, kad viršūnių konfliktų resursas jau išsemtas, atveriama nauja duobė. Karo niokojamos Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio viešnagė Lietuvoje taip pat gali būti įtakos dalybų tarp prezidento ir kitų valdančiųjų objektas.
Tarsi būtų pamiršta – gebėjimas susitelkti ir tartis buvo tas istorijos raktas, leidęs likti savo valstybę turinčia tauta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
