Ar pamenate tokį vaikišką žaidimą, kai vienas įkyriai vis siūlo pirkti dramblį, o kitas vis ieško priežasčių to nedaryti arba bando išsiaiškinti, kam, po velnių, išvis jam to dramblio reikia ir kiek jis kainuos, bet į visus klausimus sulaukia tik lakoniško paliepimo: „Pirk dramblį“? Deja, labai panašiai kaip šiame žaidime dabar vyksta diskusijos dėl Lietuvos gynybos.
Valstybės gynimo taryba (VGT) praėjusią savaitę nusprendė, kad dramblį – vokiškus tankus „Leopard 2“ ir gausesnį šauktinių būrį – privalome pirkti. Privalome, nes antraip nebūsim pajėgūs apsiginti. Skamba įtikinamai. Bet kaip ir žaidime, skaičių čia maža. Kiek dramblys kainuos ir iš kur jam imsime pinigų, VGT nepasako. Tik nurodo Vyriausybei: pirk dramblį.
Ir visi ima skaičiuoti dramblio kainą. Konservatoriai sako – reikia rasti bent po pusę milijardo eurų šešerius metus iš eilės – išvis tris milijardus. Socialdemokratai mano, kad tiek neužteks – per šešerius metus drambliui dar norėsis ir ėsti.
Kitaip tariant, prie tankų ir šauktinių, dar reikės pridėti išlaidas Vokietijos brigados šeimų įkūrimui, dronams, karininkams ir instruktoriams, jau nekalbant apie griovių kasimą ir miškų sodinimą pasienyje ar slėptuves civiliams.
Tokio dydžio dramblys gali kainuoti ne tris, o septynis ar net dar daugiau papildomų milijardų. Tad partijos zuja mąstydamos, iš kokių pinigų nusipirkti saugumą, kokio mokesčio užtektų, kad saugumo dramblį įpirktume. Pasiūlymai ir vėl liejasi be skaičiavimų. Procentu didesnis Pridėtinės vertės mokestis, penkiais procentais pakeltas Pelno mokestis, o gal pakaks pasiskolinti iš gyventojų ar įkurti Gynybos fondą, kuriam žmonės aukotų savanoriškai?
Premjerė sako: ateikit, visi susitarsim. Tik Jurgis Razma, dar nesėdus prie stalo, pareiškia: prieš rinkimus jokių mokesčių nė viena partija didinti nenorės, tad pinigų teks ieškoti jau naujai Vyriausybei. Kam tada kviesti susitarti, jei pats netiki, kad susitarti pavyks?
Dabar dėliojasi taip, kad Pridėtinės vertės mokesčio didinimą remia tik konservatoriai. Liberalai ir Laisvės partija pasisako už skolinimąsi. Socialdemokratai su prezidentu norėtų, kad dramblį pirktų pelningas verslas, o ne gyventojai. Lyg verslą kurtų ne žmonės. „Valstiečiai“ ir Darbo partija jokio dramblio išvis pirkti nenori ir sako, kad kalbos apie karo grėsmę tėra konservatorių rinkimų strategija. O jų pačių strategija – gąsdinti konservatoriais ir nepritarti niekam, ką valdantieji pasiūlo.
Taip ir pešamės:
– Pirk dramblį.
– Nenoriu, netrukus rinkimai.
– Pirk dramblį.
– Karo nebus.
Dešimtus metus karas vyksta Ukrainoje. Jau tiek laiko turėjome susimesti ir tankams, ir šauktiniams. Vos per keturias dienas piliečiai „Radarom“ akcijai paaukoja milijoną eurų. Močiutės skambina į laidas, siūlydamos susimokėti Nekilnojamojo turto mokestį, kad tik būtume saugūs. Bet politikai žaidžia. Pirkti dramblį teks mums?
