Prieš šešerius metus Seime svarstant urėdijų reformą, į parlamento kiemą įriedėjo mikroautobusas. Atvežė naujų lėkščių Seimo bufetui. Salėje tądien skambėjo kaltinimai šantažu ir prekyba poveikiu, o rūmų kieme netyčia išmestos simboliškai dužo iškraunamos naujutėlaitės politikų lėkštės.
Tąkart reformą Sauliui Skverneliui pavyko nupirkti iš konservatorių. Kaina buvo tokia: vienuolikos milijonų eurų vertės PVM lengvatos šildymui pratęsimas. Koalicijos partnerių socialdemokratų nuomonė priimant įstatymą liko už borto, po kelių mėnesių jie iš koalicijos išėjo.
Panašaus lėkščių daužymo Seime būta ne kartą. Puikiai prisimenu, kai biudžeto svarstymo valandą premjeras Algirdas Butkevičius išraudęs ėjo į politinį turgų pas Viktorą Uspaskichą. Nes jis savo teisinę neliečiamybę bandė nusipirkti mainais į balsus už valstybės biudžetą.
Koalicinius indus daužyti dar labiau mėgo Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Su juo dirbusioms partijoms visokio šantažo teko patirti per akis. Kasdien ir visais klausimais, net prisimint nesinori.
Todėl, kai dabar politologė Rima Urbonaitė dėl tariamo rūpesčio paprastu žmogumi „Laisvės partijos“ pirmininkę Aušrinę Armonaitės lygina su Vilija Blinkevičiūte, man prieš akis stoja visai kiti politinių reketininkų portretai.
Šantažas, kaip politikos priemonė, naujosios kartos Lietuvoje nebeturėtų būti priimtinas. Bet būtent jo dabar atvirai imasi „laisviečiai“, ant kortos statydami ne tik Lietuvos atstovo Europos Komisijoje, bet ir šalies europinio finansavimo likimą.
Nesvarbu, kiek europinių lėšų Lietuva praras nepriėmusi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimų, man labiau rūpi kiekvienas mokestį mokantis žmogus, savo rinkėjams gerinasi Aušrinė Armonaitė. Ekspertai skaičiuoja, gal Lietuva tai gali kainuoti pusę milijardo eurų arba po 250 eurų kiekvienam Lietuvos mokesčių mokėtojui.
Žinau, kad toks skaičiavimas gali skambėti kaip pritemptas, bet ar geriau Nekilnojamo turto mokesčio kainą skaičiavo Vytautas Mitalas, kai viename sakinyje tą patį mokestį kritikavo už tai, kad nieko iš jo nebus surinkta, ir už tai, kad vilniečiai už vidutinį butą turės pakloti po 4 tūkstančius eurų?
Kai buvo tvirtinamas „Naujos kartos Lietuvos“ planas, Laisvės partija nė necyptelėjo nepritarsianti šio mokesčio peržiūrai. Pateikimo stadijoje dauguma „laisviečių“ spaudė mygtuką „už“. Tik dabar, kai konservatoriai verčiasi per galvą kurdami vis naujus įstatymo variantus, kad priimtų kažką, Laisvės partija nebepritaria niekam.
Konservatoriai ir patys nebežino, kam reiktų pritarti. Derybų vilkas Jurgis Razma jau siūlo nukelti mokesčio įsigaliojimo datą, kad kitas Seimas turėtų pakankamai laiko viską atšaukti. Premjerė atsako, kad tarp jokio ir bet kokio įstatymo dar liko daugiau nei 50 pilkų atspalvių spektras, tad visai įmanoma susitarti. Bet tartis nekviečia. Tik priduria, kad net jei ir jokios tinkamos pilkos įstatymo versijos ši dauguma nesuras, ne bėda – susitarti galės kitos kadencijos Seimas.
Niekas nebeskaičiuoja, kokia bus turto mokesčio nauda, niekas nebenori surinkti daugiau pinigų į biudžetą. Niekam neberūpi, kad mokesčiai būtų teisingi ir logiški. Lėkštės dūžta ir vietoj naujos kartos Lietuvos pagrindine politikos forma išlieka šantažu ir prekyba priimamos kažkokios jokios reformos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
