Galėtume šių jau beveik prabėgusių metų nemėgti, nemylėti ar net nekęsti. Turėtume tam teisę. Jie neišpildė svarbiausio lūkesčio, sudaužė didžiausią viltį, mainais leidę pažvelgti į žmogaus minčių dumblėtą bedugnę. Bet… Šalia kiekvieno nusivylimo yra „bet“. Kartais visai mažas, vos įžvelgiamas, bet vis tiek – jungtis, takelis.
Metų pradžią ryškiai spalvino tikėjimas, gal net tvirtas žinojimas – šis sveiko proto ribas laužiantis absurdas mūsų pašonėje skaičiuoja paskutinius savo mėnesius. Nes kitaip būti negali.
Vietoj to turime viduramžius menančią pozicinę mėsmalę, kruviną stagnaciją, Vakarų didžiųjų galvų skystaprotystę. Vietoj vieno turime jau du tikrus karus. Didėjantį nerimą dėl žudymo teritorijos plėtros. Ir dar trečiąjį, žmonių smegenyse, kurios vis dažniau nebepajėgia atskirti budelio nuo aukos ar auka apsimetusios budelio priedangos.
Bet. Izraelis neketina seilėtis. Net ir likusi be žadėtų ginklų, po truputį, lėtuoju būdu išduodama, Ukraina gina savo žemės pėdas, o mūsų Kalėdoms dovanojo dar vieną, Rusijos Juodosios jūros laivyno desantinį laivą, paskandintą prie okupuoto Krymo pusiasalio. Kartu ir viltį – dar gali būti kitaip.
Šių metų patirtys toliau atkakliai mokė – dideli dalykai padaromi iš mažų ir nuo jų prasideda, o artėjantis cunamis nebūtinai sutelkia ir pravalo sąmonę.
Didėjantis grėsmės lygis neįpūtė daugiau santarvės nei sužeistose šeimose, nei jų gelbėtojų širdyse, ir nei mūsų gyvenimo tvarką reguliuojančioje politikoje.
Šios kadencijos Seimas įsimins šįmet priėmęs istorinį sprendimą. Nuteistas už prekybą politine galia ir kalėjime knygas skaitantis išsaugojo Seimo nario mandatą. Mūsų parlamento geografinė teritorija išsiplėtė – siekia belangę.
Bet. Politinės korupcijos byla, įtraukusi galingą verslą ir politikus, sulaukė teisinio įvertinimo. Ir suteikė vilties – jei ne dėl švaresnės sąžinės, tai bent iš baimės politinės galios laukas bus švaresnis.
Šis įvykis minimas tarp šių metų svarbiausių. Bet, pasirinkus kitą gyvenimo pjūvį, svarbiausiu ar vienu iš tokių, būtų kitas. Kai kam – Vokietijos pažadas dislokuoti brigadą, savivaldą išrengęs čekių skandalas, irkline valtimi vieno žmogaus įveiktas Atlantas ar dirbtinio intelekto galimybių proveržis.
Jeigu reikėtų rinktis ne svarbiausią, o labiausiai nustebinusį, įsiminusį, aš priminčiau žodžių mūšį dėl žodžio. Net ne mūšį, o tikrą kalbos karą. Lietuvių kalbos.
Rašytojai viešai paprašius suteikti kalbai daugiau teisių gyventi laisvai, kalbos skaistumo sargyboje budintys vyrai stojo ginti kalbos gynybos ir gynėjų, patvirtindami, kokia galinga yra plunksną laikanti ranka.
Jeigu kuriančiojo mintis sukelia audrą, suburia tegu ir virtualias, bet tūkstantines minias, tai apie mus kalba daugiau, nei galėtume pasakyti teisingai arba ne sukirčiuotais, jau nurašytais ar teisę gyventi gavusiais žodžiais.
Keliantis kardą dėl žodžio teisių juk negalėtų paminti žmogaus. Gal kūryba vis dėlto stipresnė už ginklą? O kuriantis ir saugantis už griaunantį?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
