Vis dažniau iš Lietuvos politologų ir komentatorių tenka girdėti ir skaityti apie Vakarų pasaulio silpnumą. Galbūt labiau apie tariamą silpnumą, kai kalbama apie nepakankamą Europos Sąjungos karinį pasirengimą, stabdant Rusijos agresiją Ukrainoje.
Ekonomiškai ES yra gana stipri, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau jų prioritetai yra skirtingi. Ilgai Europos Sąjungai svarbiausia buvo ekonominis bei finansinis ES stabilumas ir kylanti bendrijos piliečių gerovė. Nebuvo kreipiama dėmesio į galimus konfliktus, kurie gali kilti Europoje, net grasyti pasauliniu karu. Didžiosios Vakarų Europos šalys labiau kliovėsi NATO, o tiksliau JAV, o ne savo karine galia, kuri iš tikrųjų buvo nepakankama, pasibaigus šaltajam karui.
Tuo tarpu JAV iki Pirmojo pasaulinio karo savęs net nelaikė Vakarų civilizacijos dalimi. JAV save suvokė kaip atskirą amerikietišką civilizaciją, į Europos šalis žiūrinčią per savo interesų prizmę. Bet palaipsniui JAV požiūris į Europą keitėsi. Pirmojo pasaulinio karo metu JAV kariniai daliniai jau dalyvavo kare (tiesa, jam jau baigiantis) Europoje Antantės šalių pusėje. Dar aktyviau ji dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, tiek Europoje, tiek Azijoje.
Tuo tarpu JAV iki Pirmojo pasaulinio karo savęs net nelaikė Vakarų civilizacijos dalimi. JAV save suvokė kaip atskirą amerikietišką civilizaciją, į Europos šalis žiūrinčią per savo interesų prizmę.
Dabar, kai Rusijos karą Ukrainoje papildė civilizacinio pobūdžio karas tarp Izraelio ir Palestinos, JAV vaidmuo dalyvaujant ir sprendžiant karinius konfliktus, konkrečiai Izraelio ir Palestinos, tampa vis aktualesnis.
Šis karas tuo pačiu metu yra ir karas dėl žydų valstybės egzistavimo. Juk žydų valstybei, įsikūrusiai 1948 m., nuolat ir atvirai grasinama jos pačios ir žydų sunaikinimu. Ir to „Hamas“ neslėpė.
Už Palestinos teroristinės karinės organizacijos „Hamas“ stovi kone visas arabų pasaulis ir turtingos arabų šalys, tokios kaip Kataras, Saudo Arabija ir net NATO priklausanti Turkija. Nors ši nėra itin turtinga, bet gana įtakinga.
Rusijos karas Ukrainoje rodo dalinį Vakarų civilizacijos silpnumą. Kai sakome Vakarų, dažniausiai turim omenyje į vakarus nuo mūsų esančias valstybes. Kitaip sakant, senąsias Europos valstybes, taip pat JAV, Kanadą, Australiją. Bet ne Vidurio Rytų Europos šalis, kurios po Antrojo pasaulinio karo iki SSRS subyrėjimo buvo Rusijos palydovai arba visiškai okupuotos, kaip, pavyzdžiui, Baltijos valstybės.
Dabar gyvename permainų laikotarpiu. Amerikiečių profesorius Samuelis P. Huntingtonas savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ pastebėjo, kad „XX amžiuje civilizacijų santykiai pasikeitė, vienakryptį vienos civilizacijos poveikį pakeitė įtempti, ilgalaikiai ir daugiakrypčiai santykiai tarp visų civilizacijų“. Vakarų plėtimasis baigėsi ir prasidėjo „maištas prieš Vakarus“. Tai dabar akivaizdžiai matome per daugiatūkstantines demonstracijas Vakarų Europoje, jose dalyvauja daugiausia jauni įvairių pažiūrų žmonės, susirūpinę savo ir visos žmonijos ateitimi, klimato kaita, didžiuliais socialiniais skirtumais ir vis didėjančia nelygybe.
Laikai, kai Vakarai, pvz., 20 a. pradžioje valdė 84 proc. žemės teritorijos, nuėjo į praeitį. Mokslininkai geopolitikai yra tos nuomonės, jog kiekviena civilizacija anksčiau ar vėliau baigiasi. Jos baigtis gali tęstis ne vieną dešimtmetį ir ta baigtis nebūtinai turi apimti visą civilizaciją.
Verta prisiminti, kad bet kurios civilizacijos pagrindiniai elementai yra kalba ir religija bei neišvengiama civilizacijos nešama šalių modernizacija, kuriai dalis valstybių priešinasi. „Istoriškai svarbiausias Vakarų civilizacijos bruožas yra Vakarų krikščionybė: katalikybė ir protestantizmas“, – sako P. S. Huntingtonas.
Laikai, kai Vakarai, pvz., 20 a. pradžioje valdė 84 proc. žemės teritorijos, nuėjo į praeitį.
2000 m. krikščionys sudarė apie 30 proc. pasaulio gyventojų. Musulmonai – apie 19 proc. Nereligingų buvo apie 17 proc. Hinduistų – apie 14 proc. Tačiau krikščionių skaičius turi tendenciją mažėti, o musulmonų dėl didelio gimstamumo – didėti.
Lietuva, 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje tapusi krikščioniška valstybe, palaipsniui tapo ir Vakarų civilizacijos dalimi. Tačiau geografiškai būdama Vakarų civilizacijos rytiniame pakraštyje ir stipriai veikiama stačiatikių civilizacijos, negalėjo ar nesugebėjo visiškai pasinaudoti Vakarų civilizacijos pranašumais. Gyvendama kartu su Lenkija daugiau kaip du šimtus metų vienoje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje – iš vakarų pusės buvo veikiama krikščioniškų Vakarų civilizacijos. Valdė rytines LDK žemes ir buvo veikiama stačiatikių civilizacijos, kuri 18 a. pabaigoje jau dominavo ir galiausiai okupavo Lietuvą, šalis buvo pasmerkta daugiau kaip 100 m. nelaisvės, taip buvo stipriai sumažintas Vakarų civilizacijos poveikis Lietuvai.
Atkūrę nepriklausomybę, kartu sudarėme palankias sąlygas Vakarų civilizacijai plėtotis mūsų valstybėje, ją modernizuoti. Tačiau šalies modernizavimas nebūtinai reiškia besąlygišką jos vakarietinimą. Brandžios visuomenės gali modernizuotis neužmiršdamos savo kultūros ir kalbos, automatiškai nepriimdamos svetimų tradicijų ir įpročių.
