Užsienio reikalų ministras ir kartu TS-LKD vadovas Gabrielius Landsbergis atvirai ir daug kalba Lietuvos likimo tema Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Dėl jo pasisakymų kyla diskusijos ir visuomenėje, ir jam bendraujant su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda.
Priminsiu, pagal LR Konstituciją ne URM ministras, o prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“. Tačiau G. Landsbergis gali pasisakyti arba kaip nepriklausomas asmuo, arba kaip partijos vadovas, tada jis turėtų tuo klausimu diskutuoti partijos kuluaruose, o kaip ministras – turi derinti poziciją su prezidentu. Kada ir kokį vaidmenį prisiimdamas jis pasisako – ne visados aišku. Nesigilinsiu dėl jo pasisakymų politinių motyvų: asmeninių patriotinių, noro kandidatuoti LR prezidento ar ES parlamento rinkimuose, kelti TS-LKD reitingus ar skatinti Nausėdą koreguoti savo poziciją. Gali būti ir visa kartu. Įdomiau, ką jis sako ir ką apeina.
Viena tema, kurią jis mini, tačiau neišplėtoja, yra Rusijos chaotizacijos politika. Jis teigia, kad įvairios krizės „palankios tiems, kam naudingas chaosas ir taisyklėmis grįstos tarptautinės tvarkos išardymas“. Tik reikia pastebėti – Rusijai tas chaosas reikalingas išorėje, o viduje ji jo bijo. URM ministras atstovauja tik taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai: „Jeigu mums pavyks padėti Ukrainai laimėti, atkurti tvarką, pasiųsime labai stiprų signalą, kad taip nedaroma“, bet ne kūrybinį chaosą, dėl kurio pačiai Rusijai būtų galima kurti problemas ir skatinti demokratizacijos procesus. Juk totalitarizmas ir yra griežta vidinė tvarka.
Rusija vykdo pasaulio chaotizacijos, skaidymo ir antivakarietišką audrinimo politiką, tačiau viduje persekioja bet kokias alternatyvas. Kalbant apie tai, kad Rusija skatina išorinį chaosą, dažnai smarkiai perdedamos Kremliaus agentūros galimybės. Kai tik matome kokią suirutę Balkanuose, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje ir randame Kremliaus žymes, teigiama, kad tai jie sukūrė šią turbulenciją, bet nematoma, kad tai vidinė tų kraštų demokratijos – chaoso ir tvarkos – dinamika, o Rusijos tarnybų vaidmuo labai menkas, veikiau tik parodomasis, gąsdinimo.
Pastebėsiu, kad viena blogiausių chaotizacijos pasekmių, kurios vaisius raško Putino klanas, yra tai, kad bet koks pilietinis protestas, bet kuris piliečių teisių sąjūdis ar solidarumas įtarinėjamas kaip Kremliaus ranka, net jei jos ten nebuvo. Gąsdinimas chaoso kėlimu skatina matyti juodas kates net ten, kur jų niekada nebuvo. Demokratija ir alternatyvų įvairovė yra Vakarų stiprybė, nors ir gali atrodyti kaip protestas, netvarka, chaosas. Priešingai, visos šios alternatyvos mirtinai gąsdina Kremlių Rusijos viduje. Kodėl nepaskatinus demokratijos „chaoso“ Rusijoje?
G. Landsbergio viešai komentuojama tarptautinė tvarkos politika apeina ir mažiau grėsmių keliančią, tačiau labiau nuo paties URM priklausančią situaciją Baltarusijoje. Amžinai sprendžiama ir vis blogesne kryptimi linksta situacija dėl Astravo AE. Apie šią temą TS-LKD ir G. Landsbergis kalbėjo daug kartų. Tačiau kaip dėl sprendimų? Kaip ir su Rusija atveju, oficialiai Lietuva plėtoja gynybinę, atsiribojimo politiką ir nori spręsti problemą remdamasi „tarptautine teise“, kuri neveikia, nesprendžia problemų Baltarusijoje. Atsiribojimas pasireiškia teisiniais draudimais: vežti ir prekiauti kalio trąšomis, nepirkti elektros energijos, įvesti Baltarusijos piliečiams tokius pat ribojimus kaip ir Rusijos. Tačiau ar tai ką nors keičia, gerina demokratinę situaciją, artina demokratiją ar revoliuciją tuose kraštuose?
Pastebėsiu, kad viena blogiausių chaotizacijos pasekmių, kurios vaisius raško Putino klanas, yra tai, kad bet koks pilietinis protestas, bet kuris piliečių teisių sąjūdis ar solidarumas įtarinėjamas kaip Kremliaus ranka, net jei jos ten nebuvo.
Rezultatas yra tik tas, kad Baltarusija ir Rusija vis dažniau gąsdina, šantažuoja mus Suvalkų koridoriumi, esą užpuls ir atims dalį Lietuvos, sujungs Baltarusiją su Kaliningrado sritimi. Todėl G. Landsbergis nuosekliai kviečia Lietuvoje dislokuoti Vokietijos karinę brigadą. Tai atitolins grėsmes, padidins tvarką pasienyje, bet nespręs nei Rusijos, nei Baltarusijos transformacijos problemos. Tikrasis saugumas bus, tik kai šios dvi šalys bus radikaliai demokratizuotos. Tačiau ar remiantis „tarptautine tvarka“, o ne kūrybiniu chaosu tai įmanoma padaryti?
Lietuva priėmė išrinktą Baltarusijos prezidentę S. Cichanouskają, remia ją politiškai ir finansiškai, tačiau nekritikuoja jos teisinių ir tvarkingų žingsnių. LR URM nedaro spaudimo jos „šaltai“ politikai dėl Ukrainos, nesvarsto jos štabo ir Koordinacinės tarybos, reziduojančios Varšuvoje (vadovas A. Jegorovas), smilkstančio konflikto, nepakvietė Koordinacinės tarybos vadovų į Lietuvos Seimą (Koordinacinis komitetas jungia apie 100 asmenų ir de fakto yra nepriklausomos Baltarusijos Seimas egzilyje) – nes tai sukeltų „chaosą“ Baltarusijos opozicijoje? Tokios pat tvarkos siekia ir Cichanouskaja. Lietuvoje nėra ir kalbos apie tai, kaip Lietuva galėtų remti Ukrainoje veikiančius baltarusių batalionus (Kalinausko pulkas jungia tris batalionus), nors jie yra esminis įrankis situacijai Baltarusijoje keisti chaotizuojant vidinę situaciją.
Dalis Rusijos opozicijos Vakaruose taip pat remia už Ukrainą kovojančias tris rusų karines formuotes: legioną „Rusijos laisvė“, nacionalistinį „Rusijos savanorių korpusą“ (RDK) bei tik pradėtą formuoti „Sibiro“ batalioną – priemones įvykiams Rusijoje revoliucionizuoti. Ir vėl čia išsiskiria nuomonės tų, kurie gina „tvarkos“ idėją (M. Chodorkovskis, G. Kasparovas), ir tie, kas remia kovą per vidinę Rusijos chaotizaciją: partizaninį karą ir intervenciją (I. Ponomariovas, V. Malcevas). LR URM aiškiai pasisako už praktiškai beviltišką Chodorkovskio ir Kasparovo planą, kurie, reikalui esant, atsiųs Lietuvai užuojautos laiškus, o ne tuos, kurie padėtų ginti Lietuvą ginklu.
Kodėl negalvojus, kad panašios, bent jau parengiamosios, mokomosios antiputiniškos ir antilukašenkiškos karinės struktūros būtų formuojamos Baltijos šalyse, kartu su Latvija ir Estija? Tačiau tai reikštų žaisti ne pagal įsivaizduojamos tvarkos, o pagal aktyvaus, kūrybingo chaoso taisykles: jas patiems išradinėti, nes bet koks demokratinis sukilimas ar net revoliucija pirmiausia yra chaoso didėjimas. O be jo Rusijoje ir Baltarusijoje ši karo istorija nesibaigs niekada.
Galima manyti, kad ši „atsakomoji“ chaoso politika neturi sau pakankamo pagrindo nei Rusijos, nei Baltarusijos viduje. Jei pasakytume baltarusiams, kad jų alternatyvų ir revoliucinis judėjimas, jų Kalinausko pulkas, jo galima intervencija neturi jokio šanso, labai supykdytume aktyvistus. Tačiau apie Rusiją. Iš tiesų šiandieniai jos mentalitetai (daugiskaita, jų daug, nėra vieno mentaliteto!) esmingai skiriasi nuo 1990–1991 metų, kai liberalūs judėjimai kėlė galvas. Todėl nebėra tinkama ta patirtis, kurią įgijo ir kuria naudojosi Sąjūdžio aktyvistai. Tada skurdas, demokratizacijos viltys ir blizganti Vakarų reklama vienodai skatino šimtus tūkstančių žmonių Maskvoje ir Leningrade, galiausiai – visoje Rusijoje, išeiti į gatves ir ginti savo pilietines teises ne tik taikiuose protestuose, bet ir barikadose.
Tačiau pasakius tiek (pusę darbo), reikia pabaigti sakyti, kodėl Vakarai „nesustabdo“? Jie bijo tos pačios Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo bei prekybos branduoliniu ginklais ar jų naudojimo pilietinio karo metu.
Dabartinė Rusija veikiau primena 1916 metų pabaigą, kai caras dar buvo tvirtas valdžioje, bet karas jau kėlė dezertyravimo ir kareivių nepasitenkinimo bangą, panašią, kokią matome dabar. Nepraėjo ir kelių mėnesių, kai Rusijoje prasidėjo 1917 metų Vasario revoliucija. Tačiau tuomečiai Vakarai, užimti karu su Vokietija, nesuteikė Rusijos laikinajai vyriausybei būtinos pagalbos malšinant bolševikinį perversmą. O 1918–1922 metais Vakarų bandymai įsikišti į Rusijos revoliuciją baigėsi nesėkme. Galima nurodyti daug daugiau pavyzdžių, kai „spalvotųjų“ demokratinių revoliucijų skatinimas pasibaigdavo nesėkme, kaip antai prieš keletą metų Sirijoje. Tačiau tai tik rodo nepakankamą ryžtingumą veikti per kūrybinį chaosą, o ne laikytis „tvarkos“, leidžiant agresorei Rusijai daryti, ką ji nori.
Sutinku su G. Landsbergiu, kuris rodo susirūpinimą, kad Vakarai teikia per menką karinę pagalbą Ukrainai, ir su tuo, kad „<...> nesustabdyta Rusija dabar savo kovą tęs“. Tačiau pasakius tiek (pusę darbo), reikia pabaigti sakyti, kodėl Vakarai „nesustabdo“? Jie bijo tos pačios Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo bei prekybos branduoliniu ginklais ar jų naudojimo pilietinio karo metu. Tokiu atveju ir vėl kaip 1918–1922 metais reikės vykdyti karinę intervenciją, kam NATO ne tik nėra pasirengusi, bet tokios šalys kaip Vengrija, Turkija ir Slovakija galėtų blokuoti panašias iniciatyvas. Tačiau ar ši baimė nėra tai, ko nori Kremlius? Jie sako, nelyskite prie mūsų, mes bepročiai. Bet jie mus atakuoti, šantažuoti gali. Panašiai kalbėjo ir „Hamas“. Tai kaip dėl demokratinio, kūrybingo chaoso ir sąstingio išjudinimo? Ar vis dėlto laikysimės iš anksto nustatytos tvarkos? Ar viena ir kita?
