Elitinis karys Bagočiūnas yra tapęs priešo taikiniu: „Tas aukštas – vadas, tuoj šausim!“

„Tas aukštas nusiėmė liemenę. Greičiausiai bus vadas, taikomės į jį. Tuoj šausim. Allahu Akbar!“ – tokius žodžius Afganistane per ryšį išgirdo ir gyvu taikiniu buvo tapęs Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgose tarnavęs pulkininkas Liutauras Bagočiūnas. 19 metų elitinėse ypatingos paskirties ir pačiose slapčiausiose Lietuvos kariuomenės pajėgose tarnavusio ir ekipai vadovavusio lietuvio sąskaitoje – septynios misijos Afganistane. „Į operaciją tu vyksti laimėti, nes pralaimėjimo kaina – mirtis.“

Pulkininkas Liutauras Bagočiūnas (46 m.) didžiąją tarnybos dalį praleido Specialiųjų operacijų pajėgose (SOP), vadovavo SOP Ypatingos paskirties tarnybai (Ypatingos paskirties tarnybos kariai, išlaikę atitinkamus egzaminus, vadinami žaliukais), tarnavo septyniose tarptautinėse operacijose Afganistane. Šiuo metu vadovauja Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentui.

LRT.lt L. Bagočiūnas atskleidžia elitinių Lietuvos kariuomenės „Aitvaro“ karių tarnybos psichologinę pusę: kaip įveikti mirties baimę, išlaikyti savitvardą ir koks gyvenimas laukia grįžus iš pusmetį trunkančių karinių misijų.

– Ar operacijos vadas labiau fiziškai apsaugotas nuo sužalojimų ar žūties nei eilinis?

– Vadas yra komandos dalis, dalyvauja operacijose ir lygiai taip pat rizikuoja gyvybe. Aišku, jei reikia eiti į pavojingą pastatą, vadas niekada neis pirmas. Teoriškai kaip ir labiau apsaugotas, bet operacijos metu niekada nežinai, iš kur ugnį gausi. Jeigu pasala, netikėtas užpuolimas, šaudoma į visus vienodai. Kartais net labiau priešas į vadą taikosi.

– Papasakokite, kaip tapote priešų taikiniu ir tik per plauką likote gyvas.

– Operacijose Afganistane mes turėjome radijo stoteles ir kartais perimdavome priešo pokalbius. Turėjome ir vertėją. Sykį buvome slėnyje, tarp kalnų, ir vertėjas verčia, kad priešai ruošia mums pasalą. Nusprendėme, kad nesąmones šneka, gąsdina. Įrengėme žiedinę gynybą, aš šarvinę liemenę nusiėmiau, valgyti prisėdau. Atbėga vertėjas išsprogusiomis akimis ir verčia priešo pokalbius: „Matome, kad tas aukštas nusiėmė liemenę. Greičiausiai bus vadas, taikomės į jį. Tuoj šausim!“ Aš ramiai sureagavau.

– Kaip galima ramiai sureaguoti, kai žinai, kad į tave nusitaikė šaulys?

– Maniau, kad meluoja. Taip dažnai būdavo. Dėl viso pikto apsivilkau liemenę ir per ryšį girdžiu: „Allahu Akbar!“ Prasidėjo apšaudymas. Spėjau už automobilio pasislėpti. Gerai, kad jie nebuvo snaiperiai.

Suvokimas, kad tu gali mirti, kai į tave šaudo, pagal streso lygį prilygsta devyniems gimdymams.

– Kaip tada jautėtės?

– Pamenu, kad per ryšį kažką noriu pasakyti komandai, bet negaliu. Burna išdžiūvo. Tai buvo pirmas mano susidūrimas su mirtimi. Dabar man ši patirtis atrodo kaip sapnas. Tarsi ne su manimi tai vyko, tarsi kompiuteriniame žaidime buvau.

Dar vienas atvejis įstrigo. Buvau gal už 50 metrų nuo savo mašinų. Matau, kad nuo kalnų atskrenda trasuojanti kulka (kulka, kurios dugnelyje yra įtaisytas traseris, šūvio metu traseris užsidega, ir išlėkusi kulka palieka matomą trajektoriją, – aut. past.). Ta kulka pataikė į kolegos mašiną, pasipylė žiežirbos. Pamenu, kad šaukiu: „Ar tu sužeistas?!“

Po visko pamatėme, kad jį nuo mirties išgelbėjo kulkosvaidžio dėžutė, kurią laikė prie krūtinės. Kulka įstrigo toje šovinių pilnoje dėžutėje. Jei dėžutė būtų buvusi tuštesnė, kolegos nebebūtų.

– Kaip jautėtės išgyvenę pasalą, kai grįžote į sąlyginai saugią vietą, bazę?

– Visiems be proto skaudėjo, plėšė galvas. Turbūt nuo streso, įtampos. Suvokimas, kad tu realiai galėjai mirti, nėra lengvai išgyvenamas. Padėjome psichologiškai vieni kitiems.

Bazėje stengdavomės atsipalaiduoti. Turėjome ir pirtelę. Net mažytę sūkurinę vonią buvome įsirengę. Mes, lietuviai, kūrybingi.

– Ar esate verkęs?

– Būdamas Afganistane – nesu. Kai esi komandos vadas, negali rodyti silpnumo. Bet gyvenime nesu iš tų, kurie mano, kad vyrai neverkia. Aš apsiverkiu per jautresnį filmą. Ypač dabar, kai auginame tris vaikus, tampu sentimentalesnis.

Aš žinau, ką reiškia, kai į tave šaudo. Tai mano pranašumas prieš tuos, kurie niekada nebuvo kare.

– Viena – žūti už tėvynę, visai kas kita – kažkur Afganistano smėlynuose kariaujant už JAV interesus. Nebuvo demotyvacijos rizikuoti gyvybe?

– Esu ne kartą apie tai mąstęs. Galiu pasakyti, kad mes buvome kariai. Labai labai gerai paruošti. Aš buvau jaunas, idealizavau misijas. Mes važiavome padėti partneriams – amerikiečiams. Maniau, kad tikras karys turi būti apšaudytas, pabuvęs kare. Dabar žinau, ką reiškia, kai į tave šaudo. Tai mano pranašumas prieš tuos, kurie niekada nebuvo kare. Jeigu ne tos misijos, nebūčiau toks savimi pasitikintis, žinantis, kaip reaguoti, nesutrikti.

Iki dabar sapnuoju košmarus. Metus buvo sutrikęs miegas.

– Kokie jūsų asmenybės bruožai jums padėjo išgyventi operacijų metu?

– Balansas tarp ramybės ir avantiūrizmo. Išmokau valdyti emocijas. Turiu drąsos ir noro padaryti daugiau, nei gali eilinis žmogus. Privalai turėti veržlumo eiti į priekį ir sakyti sau: „Aš galiu.“

– Ar buvo atvejų, kai į jus Afganistane šaudė nepilnamečiai kovotojai ir reikėjo juos neutralizuoti?

– Labiau tiems, kurie vykdė operacijas Afrikoje, – ten buvo nepilnamečių. Morališkai tikrai jiems buvo sunkiau. Afganistane nebuvo taip, kad į mus būtų šaudę vaikai ar nepilnamečiai.

– Iš kur žinojote, pilnametis ar ne?

– Nukovęs juk apžiūri dokumentus.

Kūnus palikdavome, nes pagal vietines tradicijas jie turi būti palaidoti iki aušros.

– Nukovus dar turėdavote vykti į nužudymo vietą apžiūrėti kūnų?

– Taip. Kai nukauni teroristus, vyksti ir apžiūri vietą. Fotografuoji, siunti į štabą, susirenki ginklus ir t. t. Kūnus palikdavome, nes pagal vietines tradicijas jie turi būti palaidoti iki aušros.

– O jeigu rasdavote sužalotų priešininkų?

– Suteikdavome medicininę pagalbą, pristatydavome į mūsų karo lauko ligoninę.

– Per optinį taikiklį gana aiškiai matote priešininką. Ar sunku psichologiškai nušauti žmogų?

– Tu esi smėlio dėžėje, bet joje vyksta žaidimas su mirtimi. Taisyklė paprasta: arba tu nušausi, arba tave nušaus.

Vieniems kariams lengviau nuspausti gaiduką, kitiems – sunkiau. Bet kuriuo atveju į operaciją vyksti laimėti, nes pralaimėjimo kaina – mirtis.

– Ar esate turėjęs potrauminio streso sutrikimą?

– Iki dabar sapnuoju košmarus. Metus buvo sutrikęs miegas. Kai kurie kolegos užsisklendė savyje, kiti pradėjo intensyviai sportuoti. Buvo įklimpusių į alkoholizmą.

Teko skaityti mokslininkų išvadas, kad pasala ir suvokimas, kad tu gali mirti, kai į tave šaudo, pagal streso lygį prilygsta devyniems gimdymams.

JAV ne viena žmogžudystė įvykdyta, kai iš misijos grįžęs karys namuose rasdavo svetimą vyrą.

– Ar buvote sužeistas?

– Turėjau keletą lengvų kontuzijų, kai šalia manęs sprogo minos. Buvau nublokštas smūgio bangos, bet sąmonės niekada nepraradau.

– Ar per operacijas yra žuvęs bent vienas jūsų kolega?

– Mano komandoje žuvusių nebuvo. Viena rimčiausių traumų – kojos amputacija. Nemažai karių patyrė skeveldrinių sužeidimų.

– Su kokiais emociniais sunkumais susidurdavote grįžęs po misijų namo, į Lietuvą?

– Būnant misijose, gyveni tarsi kažkokioje matricoje, kitoje realybėje. Tavo tikslas – vykdyti užduotis ir dėl nieko kito nesukti galvos. Tau duoda valgyti, švarių drabužių. Viskuo pasirūpinta.

Grįžti į Lietuvą, penkios minutės euforijos ir paskui smogia buitis. Pastebi, kad pradedi trukdyti šeimai, nes ji be tavęs pusmetį gyveno ir susikūrė savo rutiną bei taisykles.

– Grįžti į šeimą ir matai, kad jau kitas vyras fotelyje sėdi…

– Pasitaikė ir tokių atvejų. JAV ne viena žmogžudystė įvykdyta, kai iš misijos grįžęs karys namuose rasdavo svetimą vyrą. Mano kolegoms taip yra nutikę – antroji pusė susirado kitą vyrą. Laimei, žmogžudysčių išvengta.

– Jums taip nebuvo nutikę?

– Ne. Aš šeimą sukūriau jau baigęs misijas. Kai jose dalyvaudavau, specialiai santykių nekurdavau. Sunku, kai iš namų dar jauti spaudimą, matai ašaras. Šioje vietoje labai svarbus šeimos palaikymas.

– Kaip tėvai reaguodavo į jūsų veiklą?

– Mano mama, visą gyvenimą pradirbusi medike, – labai stipri moteris, bet tėvukas prieš kiekvieną mano misiją lūpą drebindavo. Jautresnis būdavo.

– Patekti į Specialiųjų operacijų pajėgas sudėtinga. Kaip ši atranka atrodo?

– Tuo metu, kai dalyvavau, iš daugiau nei 80 pretendentų atranką įveikė tik šeši.

– Kaip manote, kokios jūsų savybės lėmė, kad įveikėte atranką?

– Psichologinės savybės. Raumenis gali padaryti, bet jeigu galva netinkamai veiks – nieko nebus. Aš išsiskyriau geru balansu tarp smalsumo ir baimės. Mano baimę nugalėdavo smalsumas ir gebėjimas įveikti baimę.

– Ar tiesa, kad, norint patekti į Specialiųjų operacijų pajėgas, psichologinės savybės yra prioritetas, palyginti su fiziniu ir kariniu pasirengimu?

– Visiškai. Kūną suformuoti užtruks maždaug pusmetį, karybos įgūdžius – apie metus. Bendras paruošimas trunka dvejus metus.

Apie psichologinį parengimą visko pasakoti negaliu. Tikslas – išvesti žmogų iš komforto zonos ir žiūrėti, kaip jis elgiasi, reaguoja.

Pavyzdžiui, susikrauni kuprines ir eini į 30 kilometrų žygį. Jau naktis, tau dega iš skausmo kojos ir tu nežinai, kada bus galima sustoti. Tada instruktorius praneša, kad žygis baigėsi, o dabar bėgsime dešimt kilometrų.

Tikrindavo, kaip įveiki aukščio, vandens, uždaros patalpos baimes. Praeidavo geriausi iš geriausių.

Jeigu tu nuvilsi kolegą, tai jo nebeliks.

– Patarkite civiliams, kaip nugalėti baimę. Nesvarbu, kokia ji bebūtų.

– Su baime labai gerai tvarkytis, kai esi komandoje. Svarbu pasisakyti, kad jauti baimę. Mes vienas kitam – kaip psichologai. Todėl visada patariu žmonėms išsipasakoti tai, kas kelia nerimą.

Žinoma, reikia daug dirbti su savimi. Baimės jausmą galima ištreniruoti. Reikia atsiminti, kad baimė turi pradžią ir pabaigą, o tu turi išgyventi tam tikrą baimės atkarpą.

Pavyzdžiui, kai būdavau pasaloje, sau pasakydavau, kad tai kada nors baigsis. Tu turi ją išgyventi. Kaip ir šuolį parašiutu. Aš tai dar nedaug šokau – gal kokius šimtą kartų. Bet kaskart, prieš šokdamas, eidavau į tualetą.

– Tai gal specialiosioms operacijoms tiktų gerai treniruoti psichopatai, kurie nejaučia baimės?

– Operacijose begalvių nereikia. Viskas turi būti pasverta. Vienas lauke – ne karys. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kolegą. Jeigu tu nuvilsi kolegą, tai jo nebeliks. Todėl pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam apkasuose itin svarbu. Tai tikrinama ir rengiant tapti specialiųjų operacijų kariu.

– Misijose kaip elitinis karys dalyvauti pradėjote, kai jums buvo 24 metai. Ar neteko sirgti žvaigždžių liga?

– Buvo pasikėlimo – neslėpsiu. Grįžęs iš Afganistano, nueini į kokį barą toks visas kietas. Jeigu kas nors pradeda kabinėtis, galvoji: „Ką tu čia šoki prieš mane? Aš tai Afganistane kariavau, o tu nieko nematei.“ Su laiku ir patirtimi tai praėjo.

– Kieno specialiosios pajėgos kietesnės – mūsų ar amerikiečių?

– Abejose esu dirbęs. Labai gerbiu amerikiečių karius. Drąsūs vyrai. Kiečiausia draugystė, kai susijungia JAV ir mūsų pajėgos.