Beveik 20 metų praėjo nuo tada, kai netoli Vilniaus, Antaviliuose, slaptame kalėjime, buvo kankinami žmonės. Ne galimai veikusiame. Ne galimai tam pritaikytose sąlygose. O tikrai veikusiame su konkrečiais kankinimo metodais ir sužalotais žmonėmis. Jei tikėsime mūsų sąjungininkų Jungtinių Amerikos Valstijų Senato jau seniai surinkta ir paviešinta medžiaga.
Antradienį tyliai sutikome su dar vienu Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimu priteisti kompensaciją kankintam Saudo Arabijos piliečiui Mustafa al Hawsawiui 100 tūkstančių eurų dėl neteisėto įkalinimo Lietuvoje. Ir tai jau antras pilietis, prieš kurį Lietuva pralaimi teisme. Teisingumo ministerija be ginčų ir komentarų žada vykdyti sprendimą. O ieškinių gali būti ir daugiau.
Jungtinių Amerikos Valstijų televizija „ABC News“ skelbė, kad Antaviliuose kalinti aštuoni įtariamieji teroristai.
Per tuos dešimtmečius nei viena valdžia, nei viena komisija, nei vienas šalies teismas ar prokuratūra nesugebėjo patvirtinti, kad Antaviliuose buvo brutualiai kankinami žmonės, o už tai Lietuvoje kažkas gavo finansinę naudą – tai rodo ir amerikiečių tyrėjų surinkti duomenys.
Tiesa, detalės Senato ataskaitoje užtušuotos, tačiau Lietuvoje niekas didelių pastangų taip ir nedėjo, tai kas gi užsidirbo iš to. Centrinės žvalgybos agentūra (CŽA) atsidėkodama pasiūlė sumokėti neatskleidžiamą skaičių milijonų dolerių.
Jei tikėti Lietuvos institucijų duomenimis, buvo skraidinama įranga, o ne žmonės. Juk gyvieji kroviniai oro uostuose net nebuvo tikrinti.
Politikai ir šiandien įsitikinę – nereikia jokio naujo tyrimo. Taip kalba ir Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, 2009 metais vadovavęs Seimo parlamentiniam tyrimui. Ką pavyko tik išsiaiškinti – pareigūnai netinkamai informavo valstybės vadovus. Bet kas vyko kankinimo kamerose – jokių žinių.
Seimo narys Paulius Saudargas EŽTT naujausią sprendimą apskritai pavadino kuriozu, kalambūru, tarsi teismas Europoje tik iš gandų galėjo nuspręsti, kad toks kalėjimas buvo ir jame buvo kankinami žmonės.
Nors praėjo tiek metų, kad ūgtelėjo karta, kuri apie Antavilių kalėjimą nė negirdėjo, tačiau to meto liudininkai, tuometinės saugumo departamento viršūnėlės, vis dar yra. Vieši asmenys, pasisakantys svarbiais klausimais, niekur nedingę iš eterio ir Lietuvos.
Per visą šį dvidešimtmetį tik Dalia Grybauskaitė prisipažino turinti netiesioginių įrodymų, kad toks kalėjimas Lietuvoje galėjo veikti, ir mūsų šalis turi apsivalyti, prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti. Bet tik tiek.
Lenkija, prispirta įrodymų, taip pat atkakliai neigė, kad būta slapto kalėjimo. Tačiau buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis dar 2012 m. vis tik pripažino, kad šalyje veikė slaptas CŽA kalėjimas. Tą patį padarė ir buvęs Rumunijos prezidentas Ionas Iliesku.
Nepatogi tiesa bėgant dešimtmečiams ir keičiantis kartoms tiek išblunka, kad politikai sau leidžia ją pavadinti kalambūru. Kokiais kalambūrais savo nuodėmes plausime ateityje, atsakys jau ateities politikai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
