Leidykla „Briedis“ pristato Benjamino Hallo knygą „Išgelbėtas. Ukrainoje sužeisto karo reporterio kelionė namo“.
Britų žurnalistui Benjaminui Hallui karo veiksmai nebuvo naujiena. Rengdamas reportažus BBC, Londono „The Times“, „The Independent“, amerikiečių „The New York Times“, „Fox News“ ir prancūzų „Agence France-Presse“, jis nekart lankėsi karštuosiuose taškuose: Irake, Sirijoje, Libijoje, Somalyje. Savo medžiagą žurnalistas ruošė ne saugiuose biuruose, o pačiose pavojingiausiose susirėmimų zonose, rizikuodamas gyvybe lankėsi tarpusavyje kovojančių skirtingų pusių stovyklose.
Sprendimą vykti į Ukrainą Hallas priėmė 2022 m. vasario 24-ąją – Rusijos invazijos dieną, būdamas Vašingtone. Trumpai pasikalbėjęs su žmona, jis per Londoną, Paryžių ir Varšuvą atvyko į karo krečiamą šalį. Pasienyje jį pribloškė minios pabėgėlių. „Tai buvo širdį veriantis vaizdas. Kūdikiai verkė, išsigandę vaikai glaudėsi prie tėvų. Viešpatavo baimė, pasimetimas ir pyktis – pyktis ant Putino, taip pat ant Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės už tai, kad jos nesiėmė daugiau priemonių jam sustabdyti.“
Iš pradžių autorius dirbo Lvive, tačiau netrukus jam pasiūlyta vykti į Kyjivą. Tomis dienomis rusai jau buvo Ukrainos sostinės priemiesčiuose, ir niekas nebuvo tikras, ar ukrainiečiams pavyks išlaikyti sostinę. Kelionė iš Lvivo pro blokpostus ir nuolatines patikras truko 20 valandų.
2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus. Tai buvo sudėtinga operacija, ir ne tik dėl sunkios Hallo būklės. Tarp Kyjivo ir Lenkijos buvo šimtai kontrolės punktų, ir visuose juose buvo paskelbtas aukščiausias pavojus. Be to, rusai kontroliavo oro erdvę ir galėjo atakuoti bet kurį transportą. Buvo neaišku, ar apskritai pavyks ištrūkti.
Skaitant daugybės žmonių, gyvenančių skirtingose pasaulio šalyse, bet susivienijusių tam, kad jis būtų išgabentas į saugią vietą, liudijimus, atsiskleidžia stulbinantis sudėtingo komandinio darbo ir atkaklumo paveikslas. „Gulėdamas ten galvojau, kad man būtina grįžti namo ir pamatyti savo šeimą. Taip ir nutiko dėl didžiulės žmonių paramos, geros valios ir pagalbos“, – vėliau kalbėjo Hallas.
Ši knyga – tai įspūdingas, sukrečiantis ir jaudinantis autobiografinis pasakojimas apie šeimą ir draugus, apie gyvenimą ir gijimą, apie tai, kaip reaguoti į išbandymus, kurių niekada nesitikėjai. Vos pasirodęs Benjamino Hallo kūrinys iškart atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąrašo pirmoje vietoje.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Ukraina tūkstantį metų buvo istorijos centre. Ji buvo vadinama Europos vartais, civilizacijų pereinamuoju kiemu. Istorikas Timothy’is Snyderis pavadino ją „Kruvinąja žeme“ – viena iš būrelio nelaimingų tautų, esančių tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, tarp imperijų vakaruose ir rytuose, o XX a. viduryje – tarp Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino. Nuo 1933 iki 1945 m. Kruvinose žemėse žuvo apie 14 mln. žmonių – ne karuose, o dėl žudikiškos diktatorių politikos. Per šį laikotarpį beveik keturi milijonai Ukrainos piliečių buvo išžudyti per Vokietijos okupaciją, o Holodomoras, Stalino sukeltas Didysis badas, nusinešė dar keturis milijonus gyvybių.
Šalis trumpam buvo paskelbusi nepriklausomybę, paskui ją prarado, tačiau išsaugojo kovingą nacionalinį charakterį. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, ukrainiečiai sukilo ir pasiskelbė nepriklausoma tauta, siekiančia demokratijos. Tačiau 2013 m. prasidėję vidaus neramumai atvėrė duris Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, buvusiam KGB karininkui, Sovietų Sąjungos subyrėjimą laikiusiam katastrofa, kurią reikia atitaisyti. 2014 m. Putinas pasiuntė karius į Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir užgrobė jį be kraujo praliejimo. Tai buvo tikroji jo karo su Ukraina pradžia, karo, kuris pratrūko 2022 m. vasario 24 d., kai įvyko didžiausia per aštuoniasdešimt metų karinė mobilizacija Europoje – invazija į Ukrainą.
Tarp „Fox News“ žurnalistų gandai apie invaziją ėmė sklisti likus keliems mėnesiams iki invazijos. Prie sienos buvo telkiami rusų kariai, taip pat buvo pastebėtos į šį regioną vežamos kraujo, maisto ir amunicijos atsargos. [...]
Kai „Fox News“ ėmė siųsti į Ukrainą savo žurnalistus, pradžioje netikėjau, kad ir aš būsiu tarp jų. Tuo metu nerimavau dėl savo tėvo – jis pastaruosius kelis mėnesius sunkiai sirgo ir buvo gydomas nuo smulkių, bet vis stiprėjančių vidinių kraujavimų. Be to, buvau susitelkęs į tai, kad kuo geriau nušviesčiau JAV Valstybės departamento požiūrį į krizę, todėl neatrodė, kad dabar būtų tinkamas laikas išvykti. Tačiau kai kalbos apie artėjančią invaziją ėmė skambėti vis garsiau, nebegalėjau nustoti galvojęs apie kelionę ten. Jei Europoje kils karas, norėjau jį nušviesti. Drauge supratau savo įsipareigojimus Aliciai bei savo šeimai ir žinojau, kad turiu liautis save statyti į pavojų.
Vis dėlto norėjau nušviesti šį karą.
Likus kelioms dienoms iki invazijos kelis kartus paėmiau į rankas telefoną, ketindamas paskambinti vienam iš savo prodiuserių ir pasisiūlyti vykti į Lvivą. Kiekvieną kartą padėdavau telefoną taip ir nesurinkęs numerio. Buvau plėšomas į skirtingas puses, vaikščiojau pirmyn ir atgal, negalėdamas išspręsti konflikto tarp to, ką norėjau daryti, ką privalėjau daryti ir ką turėčiau daryti. Tada invazijos rytą sulaukiau skambučio.
„Fox News“ norėjo, kad vykčiau į Ukrainą ir vesčiau vakaro laidas. [...]
Kai kalbos apie artėjančią invaziją ėmė skambėti vis garsiau, nebegalėjau nustoti galvojęs apie kelionę ten. (...) Drauge supratau savo įsipareigojimus Aliciai bei savo šeimai ir žinojau, kad turiu liautis save statyti į pavojų.
* * *
Londone laikiau iš anksto supakuotą karinę kuprinę: joje buvo balistiniai akiniai, neperšaunama liemenė, žygio batai, asmeninė vaistinėlė ir kiti svarbūs daiktai. Vašingtone tokios kuprinės neturėjau, todėl įlipęs į lėktuvą Reigano nacionaliniame oro uoste, skrendantį per Paryžių į Varšuvą, buvau nepakankamai apsirūpinęs. „Fox News“ pažadėjo, kad vos tik ten nuvyksiu, man bus išduota neperšaunama liemenė. Atskridę į Lenkiją, valandą ar dvi numigome Varšuvos oro uosto viešbutyje, tada išvažiavome į pietryčius, Ukrainos sienos link. Kartu su manimi buvo operatorius iš Vašingtono Stephenas Kanicka, lenkų vairuotojas ir mūsų apsaugininkas iš Jungtinės Karalystės. Stephenas buvo pasiėmęs apie penkiolika dėžių su fotografavimo įranga, todėl turėjome išsinuomoti seną, aptriušusį universalą su priekaba. Visi įsispraudėme į vidų, bandydami rasti vietos kojoms, ir pajudėjome Stephenui telefonu besiklausant Biblijos ištraukų.
Pravažiavome Liublino miestą ir atvykome į Lenkijos pasienio kontrolės punktą. Įvažiuoti į Ukrainą nebuvo sunku. Pasieniečiai patikrino mūsų dokumentus, greitai apžiūrėjo įrangą, ir mes galėjome keliauti toliau. Tačiau mane pribloškė tai, kaip sunku buvo išvažiuoti iš Ukrainos.
Lėtai riedėjome pro išvažiuojančių iš šalies transporto priemonių eilę, nusidriekusią apie trisdešimt kilometrų. Prie kitų kontrolės punktų eilės buvo dar ilgesnės. Atrodė, kad nė viena iš eilių visiškai nejuda. Tūkstančiai automobilių ir mikroautobusų buvo pilni vaikų, giminaičių ir kambarinių gyvūnų, taip pat vyrų, kurie negalėjo kirsti sienos – jokie kovinio amžiaus vyrai negalėjo išvykti – ir lydėjo savo šeimas tik tam, kad galėtų tinkamai atsisveikinti. Dar šimtai žmonių ėjo kelkraščiu, stumdami vežimėlius arba vilkdami lagaminus ant ratukų. Tai buvo tie, kurių automobiliams baigėsi degalai arba kurie manė, kad pėsčiomis bus greičiau. Šie žmonės tikėjo, kad Rusija ateina užimti visos šalies, ne tik jos rytinės ir pietinės dalių. Vienoje vietoje išvažiuoti bandančių automobilių buvo tiek daug, kad jie užpildė abi eismo juostas, ir mes ilgai negalėjome pravažiuoti.
Tai buvo širdį veriantis vaizdas. Kūdikiai verkė, išsigandę vaikai glaudėsi prie tėvų. Viešpatavo baimė, pasimetimas ir pyktis – pyktis ant Putino, taip pat ant Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės už tai, kad jos nesiėmė daugiau priemonių jam sustabdyti. Kol stovėjome spūstyje, išlipau pasikalbėti su keliomis šeimomis. Sužinojome, kad daugelis jų bėgo iš miestelių, kurie jau buvo bombarduojami. „Kai tik nukrito pirmoji bomba, viską palikome ir tiesiog sprukome“, – pasakojo jie. Dauguma jų neįsivaizdavo, kur važiuos arba kur miegos, valgys ar dirbs. Jie jautėsi pasimetę ir apleisti. Prisiminiau matytas senas kronikas, kuriose buvo rodomos viltį praradusios šeimos, bėgančios iš kai kurių Europos šalių Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Vien per pirmąsias septynias ar dešimt invazijos dienų iš Ukrainos išvyko apie penkis milijonus žmonių.
Kiekvienas automobilis vežėsi savąją sukrėtimų ir kančių istoriją. Nufilmavome reportažą apie šį masinį egzodą, kitą dieną jį parodė per „Fox News“. Kiekvieną kartą nušviečiant konfliktą ateina akimirka, kai pagaliau pasijunti taip, lyg pats jame dalyvautum. Akimirka, kai įsipainioji karo tinkle, kai tave ima veikti visas tas chaosas, bėgimas, panikuojanti minia, verkiantys vaikai. Išvydęs didžiulį siaubą bėgančių ukrainiečių veiduose, supratau, kad esu kare.
Šimtai žmonių ėjo kelkraščiu, stumdami vežimėlius arba vilkdami lagaminus ant ratukų. Tai buvo tie, kurių automobiliams baigėsi degalai arba kurie manė, kad pėsčiomis bus greičiau. Šie žmonės tikėjo, kad Rusija ateina užimti visos šalies, ne tik jos rytinės ir pietinės dalių.
Vasario 26 d. 18 val. 45 min. po dešimties valandų kelionės pagaliau atvykome į Lvivą. Snigo, buvo šalta – tikra Rytų Europos žiema. „Fox News“ savo komandoms, sudarytoms iš prodiuserių, operatorių, korespondentų ir apsaugininkų, buvo išnuomojusi tris viešbučio aukštus, ir atvykę į viešbutį sutikome maždaug dvylika savo kolegų. Pakeliui į Lvivą mums patarė apsirūpinti atsargomis, todėl sustojome apsipirkti ir į automobilį bei priekabą prikrovėme apie trisdešimt maišų maisto bei kitų produktų: traškučių, rūkytos mėsos, tuno, kiaulienos konservų – žodžiu, visko, kas ilgai negenda. Savo studiją įkūrėme viename iš viešbučio kambarių su balkonu. Kameros jau buvo pastatytos ir nukreiptos į balkoną – būtent ten, elegantiškos Lvivo architektūros fone, turėjome rengti tiesiogines laidas apie karą.
Kitą dieną nuvažiavome į Lvivo geležinkelio stotį daryti reportažo. Stotis buvo tokia perpildyta, kad tiesiogine prasme negalėjome prasibrauti jokia kryptimi. Visos į ją vedančios požeminės perėjos buvo užkimštos žmonėmis, visi desperatiškai stengėsi ištrūkti iš miesto ir iš šalies. Šiaip taip prasiskverbėme iki perono ir pabandėme nufilmuoti, kaip motinos su verkiančiais kūdikiais ant rankų stumdosi, braunasi per sniegą ir šaltį iki traukinio ir mėgina įsisprausti į vidų. Nufilmavome sceną, kaip traukinys išvažiuoja iš stoties, o šalia bėgių stovi būriai vyrų, mojuojančių traukiniui, kol šis maždaug už kilometro dingsta už posūkio. Tada jie visi kaip vienas apsisuka ir nuspūdina atgal, į nežinią.
