Didžiausi pasaulio politinės, ekonominės, karo ir kitų galių ekspertai ir jų balsu besiremiantys prezidentai ar ministrai, taip pat Joe Bidenas ir Ursula von der Leyen atvirai svarsto, kad artėjame prie globalios katastrofos ir būtinas susitarimas dėl naujos pasaulio tvarkos. Tai suvokia JAV, ES ir Kinijos didžiausi protai, tik skirtingai. JAV ir ES sudaro vieną – Vakarų pasaulio grupę, kuri yra ir nevieninga ir prieštarauja viduje dėl tikslų.
Tačiau Vakarų pasauliui aišku, kad reikia atskirti būtiną ginkluotą savigyną nuo bandymų jėga „galutinai išspręsti“ iškilusias problemas. „Galutiniai sprendimai“ tik pažadina smurto bangą. Priešingai, Kinija siekia naujo jėgų balanso ir todėl svetimomis rankomis skatina jai reikalingus pasaulio konfliktus ypač tose „pilkosiose“ zonose, kurios neprisijungė prie Kinijos „vieno kelio, vienos juostos“. Kinija netiesiogiai remia (ar bent nestabdo) Rusijos ir Irano pasirinktą chaoso didinimo politiką, nors ir netrukdo šalims, kurios norėtų stabdyti šį procesą. Rusijai ir Iranui pavyko įaudrinti Islamo pasaulį, o Kinijai – riboti Turkijos regionines ambicijas. Kinijos ir Turkijos smilkstantis konfliktas – atskira diskusijų tema.
Augant chaosui, kurį stiprina globalus informacinis karas, svarbu suprasti ir tinkamai pasirinkti derybų, vadinasi, diplomatinius veiklos modelius. Siekianti saugumo JAV svyruoja tarp izoliacionizmo, kas reiškia vidinės ekonominės raidos spartinimą nesikišant į kitų šalių reikalus, ir mesianizmo, kuris yra susijęs su dar aktyvesniu kišimusi bandant sureguliuoti pasaulio įtampas. Savo ruožtu mesianizmas gali siekti remti demokratines, spalvotąsias revoliucijas, ką daro George‘o Soroso fondas ar atskiri JAV politikai, kaip antai buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice; ir mesianizmas, kuris siekia užtikrinti naudingiausią JAV demokratijai jėgų balansą ir preventuoti fašizmo ar komunizmo raidą, ką siūlė ir siūlo Henris Kissingeris, taip pat buvęs JAV valstybės sekretorius bei jo fondas ir partneriai.
Šiandien bijoma kalbėti apie aktyvų spalvotų, demokratinių revoliucijų rėmimą, nors tai, mano manymu, padėtų spręsti Rusijos grėsmės problemą, ir linkstama palaikyti Kissingerio ir jo kolegų modelį. Todėl susitelksiu ties juo. Kissingeris kviečia stabdyti Rusijos neobolševikinio imperializmo jungtis su Kinijos komunizmu ir su islamo fundamentalizmu, nes tai ir yra pagrindinė grėsmė pasauliui.
Nepasakosiu, kas toks yra Kissingeris. Jau šiandien jam šimtas metų, o jis vis dar aktyvus analitikas. Jo didžiausi politiniai pasiekimai buvo prezidentų Richardo Nixono ir Geraldo Fordo valdymo laikotarpiu (1973–1977 m.). Jo siūlomi modeliai buvo pritaikyti užtikrinti taikai Šaltojo karo laikotarpiu ir jie nustojo veikti prasidėjus Vidurio Rytų Europos atgimimui ir Sovietų Sąjungos griūčiai. Tada, atrodė, demokratinės ir liberalios revoliucijos sugebės įveikti įvairaus totalitarizmo tamsumas ir atvers perspektyvas gerovės visuomenės utopijoms. Tačiau šiandien vėl formuojasi Šaltojo karo būklė ir svarbus tampa kisingerizmas (Kissingerism). Kisingerizmas yra specifinė politinio realizmo atmaina, kuri siejama su globalių politinių dilemų ir konfliktų sprendimu galių pusiausvyros priemonėmis, kai nė viena pusė negali daugiau nieko reikšmingo pasiekti, o nubrėžtos „raudonosios“ linijos yra gana gerai ginamos.
Kai prieš metus Kissingeris kalbėjo apie neišvengiamas tarptautines derybas dėl Ukrainos, jis buvo nušvilptas. Tada jis pasiūlė pasinaudoti saikingo jėgų balanso ir dilemų sprendimo metodu, atsižvelgiant į laiko dvasią, ideologijas ir konflikto perspektyvas. Visuomenei, kuri vadovaujasi vienintelio teisingumo ir tiesos teorija, priimti Kissingerio pasiūlymus sunku. Atitinkamai Ukraina atmetė jo derybinius pasiūlymus 2022 m.
Dabar tie patys siūlymai jau nebegalioja: pasikeitė Rusijos būklė ir Kissingeris sutinka, kad turi būti formuojamos naujos prieigos. Tačiau verta prisiminti ir buvusias, nušvilptąsias. Kissingeris kalba, kad daug derybų žlugo dėl pernelyg didelio entuziazmo dėl pergalės ir naudingos taikos. Nepamatuoti pergalės, taikos ir visuomenės raidos lūkesčiai yra ne tik nusivylimo šaltinis, bet ir neleidžia pasiekti nors ir mažesnių, tačiau realių ir laiko požiūriu reikšmingų rezultatų.
Jo pasiūlymas buvo paprastas: žemės mainais už taiką ir didesnį saugumą. Ukraina atsisako kažkokių žemių, kad ir Krymo, bet būtų priimta į NATO ar būtų sudarytas koks kitas šios šalies saugumą užtikrinantis, bet veiksnus susitarimas. Siūlymą atmetusi Ukraina reikalauja visko: grąžinti visas teritorijas pagal 1991 m. sienas, suimti Rusijos karo nusikaltėlius ir išmokėti milžiniškas reparacijas (bausmės mokestį) už padarytus nusikaltimus bei sukurti iš Rusijos pusės 200 km pločio demilitarizuotą zoną.
Jo pasiūlymas buvo paprastas: žemės mainais už taiką ir didesnį saugumą.
Rusija, atitinkamai, reikalauja, kad Ukraina būtų nuginkluota, kad Rusijos užimtos žemės ir truputį daugiau – Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sritys ir Krymas – būtų pripažintos kaip Rusijos teritorija, kad atsisakytų tapti NATO nare, išduotų Rusijai visus karo nusikaltėlius, o rusų kalbą padarytų viena iš valstybinių kalbų. Taigi abi pusės kelia viena kitai absoliučiai nepriimtinus reikalavimus, bet nė viena pusė negali laimėti karo. Todėl teks susitarti ir abiem pusėms tie susitarimai bus didžia dalimi nepriimtini.
Kissingeris sako, kad tai neišvengiama, bet praeis dešimtmečiai ir pasikeis galių balansas dėl demografijos, ekonomikos ir kita. Tada bus galima siekti „teisingesnių“ susitarimų. Tačiau čia slypi dilema: Ukraina bijo, kad Rusija per taikos dešimtmetį pasirengs naujam karui, o Rusija bijo, kad Ukraina taps NATO dalimi ir bus smarkiai ginkluojama. Taigi, pasiekti, kad šios dvi pusės susitartų yra beveik neįmanoma, todėl reikalinga žvelgti plačiau. Ir štai artėjame prie naujos pasaulio tvarkos vizijos, kurią paskatino „Hamas“ ir Izraelio karas.
Taigi abi pusės kelia viena kitai absoliučiai nepriimtinus reikalavimus, bet nė viena pusė negali laimėti karo. Todėl teks susitarti ir abiem pusėms tie susitarimai bus didžia dalimi nepriimtini.
Kissingerio taikos filosofija yra kitokia nei I. Kanto veikale „Į amžiną taiką“, kurią būsimas diplomatas studijų Harvarde metu atidžiai studijavo. Idealai, kuriais vadovaujamės, tampa mūsų sąžine, tačiau įvykių raida šneka visai ką kita. Sąžinė ir realūs politiniai procesai konfliktuoja, todėl reikia ne atsisakyti sąžinės, bet suderinti ją su realiomis galimybėmis. Mažesni pasiekimai dažniausiai yra realistiškesni ir reikšmingesni, padeda pusėms siekti subalansuotos, laikinos, o ne amžinos taikos. Kai taikos siekiančios pusės tai suvokia, jos imasi praktinių diplomatinių žingsnių savo saugumui ir gerovei užtikrinti, su perspektyva, kad ateityje, bus galima situaciją pagerinti. O „amžinosios“ kantiškos taikos perspektyva yra utopinė.
„Lengviau išskristi į žvaigždes, nei susitarti žemėje dėl taikos“, – sako mokslinės fantastikos kūrėja Ada Palmer. Mėnulis yra arčiau nei globalinė santarvė. Vakarų pasaulio, tai yra Europos, JAV, Kanados, Australijos, Japonijos ... , išgalės atremti Kinijos, Rusijos, viso Islamo pasaulio metamą iššūkį yra ribotos. Todėl taikos mainai jau turi aprėpti ne tik Rusijos ir Ukrainos karą, bet naujai paskirstyti į globalinį konfliktą įsitraukusių pusių interesus.
Kissingeris 2023 m. spalio 13 d. straipsnyje parašytame kartu su Grahamu Allisonu „Amerika ir Kinija turi veikti iš viena, kad išvengtų katastrofos“ rekomenduoja derybas vesti ne tik su Ukraina ir Rusija, ir ne tik su Izraeliu ir arabų, plačiau – Islamo šalimis, bet būtinai su Kinija. Kaip ir Šaltojo karo laikotarpiu (iki 1991 m.) pagrindinis klausimas yra branduolinio ginklo naudojimo ir platinimo draudimas. O šiandien šiuo masinio naikinimo ginklu grasina ne tik Rusija, bet ir Pakistanas (keršyti už Gazos Ruožą), Šiaurės Korėja (tai veikiau savireklama). Rusijos branduolinio ginklo technologijas vilioja Iranas, tokį ginklą nori įsigyti Saudo Arabija ir t. t. Derybose su Rusija negalima ignoruoti branduolinio ginklo pavojaus, ką daro daugelis Ukrainos ar su ja susijusių Europos analitikų.
Kissingeris ir Allisonas pastebi, kad naujoji taikos sutartis priklauso nuo daugelio pasaulio galių balanso, atitinkamai transformuotų senų arba visiškai naujų institucijų. Galių pariteto principas yra tiek pat svarbus politinei filosofijai, kaip ir valdžių pasidalijimas. Globalus taikos procesas neįmanomas be nuolatinės jėgų balanso kontrolės ir korekcijos. Tačiau šis principas prieštarauja kitam: laisvių ir demokratijos, tai yra Vakarų idealams, moralės nuostatoms. Jungtinių Tautų organizacija tapo disfunkcionali, ne tik nepadeda, bet ir trukdo siekti taikos ir demokratijos.
Kissingeris nemano, kad JT gali padėti. Apie šios organizacijos reformą arba jos panaikinimą ir kitos organizacijos kūrimą reikia kalbėti atskirai. Tačiau ekspertai sutaria, jei naujos plačios derybos nebus pradėtos, Rusijos ir Ukrainos, Izraelio ir Islamo šalių, Šiaurės Korėjos – Pietų Korėjos problemos nebus sprendžiamos, konfliktai ves ir jau veda pasaulį link branduolinio karo. Taigi, Ukrainos taikos sutartis gali būti globalinio jėgų balanso, o ne tik Rusijos ir Ukrainos derybų reikalas.
Problema yra ta, kad Rusija, turinti vieną didžiausių pasaulyje branduolinės ginkluotės arsenalų ir vykdanti agresyvius karus, kelianti chaosą ir artinanti katastrofą, ši pagrindinė priežastis negali būti lygiavertis derybų partneris. Dėl šios problemos Kissingeris ir jo kolegos sutiko dar 2022 m. rudenį. Taigi, Rusija turi būti ekonomiškai ir konvencinio karo būdu palaužta. Toks ilgas kelias netenkina Ukrainos visuomenės, ji tapo „Realpolitik“ auka.
Tačiau kitas kelias – demokratinė revoliucija Rusijoje – neįmanomas, Rusijos opozicija yra neįgali tai padaryti: per daug susiskaidžiusi, bijanti aukų, sauganti savo turtus ir privilegijas, negebanti organizuoti masių ir nepopuliari. Taigi, Kissingerio pasiūlymai vis dar galioja.
