Putino šneka Valdajaus forume (Sočyje) turėjo tikslą pagrįsti chaosą, kurį jis sieja su „daugiapoliu pasauliu“. Atseit, kiekvienas toks polius ir net kiekviena tauta gali būti atskira civilizacija ir turėti teisę į nepriklausomą būtį, gindama ją, atkovodama ir plėsdama visomis įmanomomis priemonėmis, įskaitant karą. Putinas ir jo juodašimtininkai nemano, kad Ukraina yra tauta, ir baltarusiai, pasak jų, taip pat yra ne tauta ir net ne „tautelė“. Tauta yra „valios triumfas“. O tai reiškia, kad teisę į „civilizaciją“ tauta privalo įrodyti kieto konflikto, karo, ekspansijos būdu.
Neabejotinai, tokia Kremliaus nuostata didina karų bangą pasaulyje. Putino režimas tapo chaosą plečiančia valstybe, kuri pateisina kietas represijas šalies viduje ir sėkmingus karus užsienyje. Toks pat chaosas gali kilti ir jau smilksta pačioje Rusijoje, tačiau Kremlius tikisi jį numalšinti pusės milijono dydžio vidaus kariuomene – Rosgvardija, kuri didesnė nei agresiją vykdanti Rusijos kariuomenė Ukrainoje.
Tik čia svarbu pabrėžti, kad civilizacijų, pokolonializmo ir daugelio kultūrų teorija turi mažai ką bendro, bet turi – su putinistų „daugiapoliškumu“. Tik daugelis šių teorijų yra ne tik apie skirtumus ir teises, bet apie pripažinimą, susikalbėjimą ir susitarimą nenaudojant prievartos, apie teisinę tvarką įvairovės pasaulyje. O putinizmas tuos pačius dalykus išverčia į kitą kalbą: jei kietas, įrodyk, kad gali, kaukis, smurtauk ir, jei laimėsi, suderėsime. Karas yra stipriųjų verslas. Štai kodėl Kremliaus politika didina pasaulyje prievartą, chaosą ir jaučiasi gerai.
Putino režimas tapo chaosą plečiančia valstybe, kuri pateisina kietas represijas šalies viduje ir sėkmingus karus užsienyje.
Vakarų pasaulio nuostata yra visiškai priešinga: išsaugoti esamus susitarimus, nedidinti chaoso, ginti esamas santvarkas ir įgalinti tokius susitarimų procesus, kurie užtikrintų augančios įvairovės teises. Kažkada JAV, dar plačiau – Vakarai, investavę į „spalvotas“, tai yra demokratines, revoliucijas taip pat didino chaosą, siekdami lygybės ir teisingumo. Tačiau po paskutinio Sirijos karo ir pažadinto ISIS teroro ir grėsmės visam pasauliui atsisakė chaotizacijos per revoliucijas praktikos ir, galbūt, paskubėjo. Bet baimė didinti chaosą paaiškina, kodėl Vakarai nesuteikia Ukrainai galimybės laimėti kare prieš Rusiją ir išlaisvinti savo teritorijos.
Ukrainai suteikiama tokia pagalba, kad ji beveik negalėtų pulti, kad negalėtų laimėti, kad ir Kremliaus kariuomenė nepasiektų gerų rezultatų. Vakarai saugo įsivaizduojamos pasaulio tvarkos balansą ir nesuteikė Ukrainai galimybių pasiekti reikšmingų karinių pergalių per visą ilgos vasaros kampaniją. Vakarai neleidžia Ukrainai nei laimėti, nei pralaimėti, nes bijo išbalansuoti politinę Rusijos būklę, paskatinti jos byrėjimą, pilietinį karą, nevaldomą atominio ginklo pasklidimą, vadinasi, ir pasaulio katastrofą. Kadangi Rusijos opozicija per daug metų taip ir nesugebėjo nei konsoliduotis, nei sukurti bent kiek reikšmingą ir įtaigią politinę programą ir judėjimą, iš jos nieko nebesitikima. M. Chodorkovskio, G. Kasparovo ir A. Navalno FBK (vadovė M. Pevčich) veikla tėra tik demokratinės meditacijos, negalinčios paveikti nei chaoso, nei tvarkos procesų. Jie negali savęs įgalinti, ir Vakarai neketina to padaryti.
Bet baimė didinti chaosą paaiškina, kodėl Vakarai nesuteikia Ukrainai galimybės laimėti kare prieš Rusiją ir išlaisvinti savo teritorijos.
Taigi prasidėjo tvarkos grąžinimo ar užtikrinimo ir chaoso didinimo, dauginant lokalių konfliktų skaičių, lenktynės. Vieni gausina kariaujančius „polius“ ir tai vadina daugiapoliškumu, nauja pasaulio teorija, o kiti neleidžia jiems gimti ar atrodo konservatyvūs. Rusija save vaizduoja kaip kovojančią įvairovės imperiją, o Vakarus – toleranciją menkinančia demokratija. Štai toks paradoksas ar net absurdas.
Šiaip ar taip kol kas matėme šių priešingų tendencijų balansą: jos viena kitą alina paribiuose, proxy karuose trečiose šalyse. Tokiu proxy karu tapo ir karas Ukrainoje, kuriai jis yra egzistencinė, išlikimo, gyvenimo ir mirties kova. Taigi, šis chaoso ir tvarkos susidūrimas paslepia nuo mūsų tai, kad karo baisumus patiriančioms tautoms tai yra egzistencinio, neįveikiamo siaubo ir skausmo būklė.
Tačiau globaliame pasaulyje egzistencinius žmonių poreikius ignoruoja daugelis, net ir „daugiapolio“ pasaulio gynėjai. Abiem tikrovėms: chaoso ir tvarkos pasauliams, daugiausia bankiniams ir televiziniams, jei netapai pagrindine žiniasklaidos naujiena ir tai tik kuriam laikui – esi niekas, ir tavo mirtis yra tik tos valandos banali statistika. O karas yra tik verslas. Rusija to jau nebeslepia: „Nori naujo automobilio, buto, pasirašyk kontraktą su Rusijos kariuomene!“ Chaoso didinimas buvo paverstas profesija, kur gyvybė iškeičiama į pinigus.
Panašiai veikia ir „Hamas“ sekta Gazos ruože. Tapimas „Hamas“ kariu yra vienas iš sėkmingų būdų turėti butą, automobilį ir gausią šeimą. O kai prasideda karas, jei tu netapai „naujiena“, tavo išlikimas ar artimojo žūtis tampa tik privačiu reikalu: juk tau buvo už tai sumokėta, tavo siela buvo įkeista.
Vakarai neleidžia Ukrainai nei laimėti, nei pralaimėti, nes bijo išbalansuoti politinę Rusijos būklę, paskatinti jos byrėjimą, pilietinį karą, nevaldomą atominio ginklo pasklidimą, vadinasi, ir pasaulio katastrofą.
Toks globalios tvarkos ir globalaus chaoso balansas nesitęs amžinai. Tarptautinę turbulenciją didinančios valstybės – Rusija ir Iranas – labai rizikuoja, kad jų žadinamos audros praris juos pačius. Kol kas Vakarai buvo linkę užtikrinti Rusijos ir Irano stabilumą, atsiribodami nuo šias šalis destabilizuojančių demokratinių revoliucijų ir nuo islamo fundamentalizmo revoliucijų. Vakarai taip bijo nevaldomo chaoso, nesubalansuoto daugiapoliškumo, kad investuoja į korumpuotas autoritarines santvarkas.
„Hamas“ sekta, valdžiusi Gazo ruožą Izraelyje, taip pat atrodė stabili, nors ir korumpuota, linkusi į teroristinį biznį valdžia. Tačiau štai vieną akimirką tvarkos ir chaoso balansas buvo pažeistas: Iranas ir Rusija atakavo ir „Hamas“ aklai pakluso skausmingai mirti. Iranui pasisekė pakeisti stabilią „Hamas“ valdžios būklę į kariaujančio chaoso, išplečiant išorinį terorą, nekaltų asmenų žudymą. Irano vadovaujamai „Hamas“ pavyko atkurti ISIS (menamo Islamo kalifato) būklę su viltimi, kad šis mažas chaoso verpetas virs dideliu ir įtrauks milijonus žmonių, sukiršins arabų ir Vakarų pasaulius.
Tarptautinę turbulenciją didinančios valstybės – Rusija ir Iranas – labai rizikuoja, kad jų žadinamos audros praris juos pačius.
Galiausiai šioje chaoso ir tvarkos kovos istorijoje gali būti paaukotas ne tik „Hamas“, bet ir Iranas. Irano žlugimo paslaptis ir jėga gali būti Azerbaidžanas, vienintelė pasaulio musulmoniška šalis, atvirai pasmerkusi „Hamas“, o, vadinasi, ir Irano veiksmus.
Kodėl gerai geopolitiškai pasaulį suvokiantis I. Alijevas taip padarė? Irano šiaurėje gyvena apie šešiolika milijonų azerbaidžaniečių. Alijevo ir Erdogano Azerbaidžanas norėtų sujungti šias tautas ir susivienyti su Turkija. Tam, kad jų sukilimas prieš ajatolų diktatūrą būtų sėkmingas, Azerbaidžanui reikalingas ne tik atviras Turkijos palaikymas, bet ir politinė koalicija su Izraeliu, vadinasi, ir su JAV.
Žinoma, Azerbaidžano kariuomenė pirma nesiverš į Iraną, anksčiau turi prasidėti sukilimas, kuris, galiausiai, sunaikintų ir visą Iraną. Iranas žino tai ir telkia savo kariuomenę šalies šiaurėje bei vykdo žiaurias represijas prieš Irano azerbaidžaniečių lyderius.
Tai kodėl tada Iranas sprogdina Gazos ruožą? Galimas atsakymas. Iranas viliasi, kad didelis, daug didesnis nei dabar karas Izraelyje nepaliks jėgų karui Irane. O tam reikia, kad Izraelis paskandintų ugnyje Gazos ruožą, keršydamas už tūkstantį žiauriai nužudytų žydų. Tačiau laikinos chaoso, Irano ir Rusijos sėkmės nereiškia, kad situacija nepasikeis, kad Vakarai, JAV, Izraelis negrįš prie „spalvotų revoliucijų“, tik daug kietesnių – mažiau gėlių, daugiau kalašnikovų.
Subalansuotas chaoso ir tvarkos karas Ukrainoje buvo vėl išbalansuotas Gazos ruože. Todėl įvykiai prie Sinajaus pusiasalio stipriai paveiks karo raidą Ukrainoje, gali daryti įtaką Irano žlugimui bei paskatinti lėtus demokratinius pokyčius Rusijoje. Bet tai tik geriausiu atveju.
Tai kodėl tada Iranas sprogdina Gazos ruožą? Galimas atsakymas. Iranas viliasi, kad didelis, daug didesnis nei dabar karas Izraelyje nepaliks jėgų karui Irane.
Lietuvoje yra aktyviai plėtojamos lyginamosios civilizacijų studijos, kur labai dažnai remiamasi ta pačia antikolonializmo ir daugpoliškumo retorika, ne tik Maskvos valstybiniame universitete, bet ir daugelyje kitų pasaulio universitetų, ypač Prancūzijoje. Lyginamųjų civilizacijų studijose lygiai plėtojama Vakarų kolonializmo, europocentrizmo, Vakarų centrizmo, globalizacijos, euroatlantinės galios kritika yra panaši į tai, ką jau metus šneka Putinas, taip pat ir šių metų Valdajaus forume (Sočyje).
Daugiapoliškumo koncepcija, aštri euroatlantinio monopoliškumo kritika, lyginamosios civilizacijų studijos mažiau svarsto skirtybių sutarimo, norminimo, sutarčių tesėjimo problemas, bet akcentuoja tai, kokie Vakarai, ES yra blogi, o koks daugiapolis pasaulis gali būti nuostabus.
Sakoma, kad kiekviena tauta, gentis gali būti suvereni ir turi teisę nusimesti tą kolonializmo jungą, kas neretai yra vienintelė kaukė, sauganti juos nuo grįžimo į barbarybę, į žudymo ir aukojimo ciklus. Paprastai tokios studijos atmeta būtinybę svarstyti teisinio įgalinimo ir sutarimo problemas, dėl kurių ir kuriama trapi vienovė, „monopoliškumas“. Tačiau ši mano kritika nereiškia, kad vardan mano ginamo sutarimo ir normatyvumo turi būti naikinama tautų įvairovė ir asmenų apsisprendimo teisė. Tiesiog svarbu išmokti vaikščioti chaoso ir tvarkos ašmenimis, nenusiritant į vieną pusę ir neleidžiant įsigalioti požiūriui, kad tik jėga ir kraujas, valios triumfas įrodo polio tvarumą.
