Tikro ar menamo Jevgenijaus Prigožino laidotuvės, kapinių slėpimas, antrininko ar ligonio Vladimiro Putino kalbos liaudžiai, gandai apie artėjantį perversmą Kremliuje tik padidino kylančias neapykantos miglas, užuot sumažinę nekontroliuojamo smurto proveržius. Konspiracijos ir mistifikacijos, minios siundymas ant neva visur pasislėpusių visokio plauko priešų, grasinimai suimti, pasodinti ir išsiųsti į frontą brandina vaisius: nerimą, baimę, įtarinėjimus, neapykantą, keršto troškimą.
Priešais paverčiami visi, todėl masėse formuojasi ir skleidžiasi visų karo prieš visus nuotaikos. Čia verta prisiminti 17 amžiaus filosofą Thomą Hobbesą, kuris stebėdamas Trisdešimties metų karo Europoje (1618–1648 m.) ir ypač Anglijos pilietinio karo (1642–1651 m.) eigą suformulavo valstybės kilmės iš visų karo prieš visus (Leviatano) teoriją. Jis rašė: „Nesant pilietinės bendrijos, visada vyksta karas kiekvieno su kiekvienu. Taigi akivaizdu, kad tuo metu, kai žmonės gyvena be bendros valdžios, laikančios juos visus baimėje, jie yra tokioje būklėje, kuri vadinama karu; ir dar tokiu karu, kuriame kiekvienas žmogus kariauja su kiekvienu kitu žmogumi. Juk KARAS – tai ne vien tik kautynės ar kovos veiksmai, bet ir laikas, per kurį pakanka valios kovoti tarpusavyje, todėl laiko sąvoka turi būti įtraukta į karo prigimtį, kaip ji įeina į oro sąlygų prigimtį“ (K. Rastenio vertimas).
T. Hobbesas svarsto žmonių destruktyvumą „nesant pilietinės bendrijos“ arba jai žlugus. Vėliau, tik jau psichologiniu požiūriu, „žmogaus destruktyvumo anatomiją“ aptarė Erichas Frommas, bandydamas paaiškinti nacių polinkį masiškai žudyti per Antrąjį pasaulinį karą.
Abu kalba ne apie tai, kad žmogus iš prigimties yra blogas ar linkęs žudyti, o apie jo degradavimą „nesant pilietinės bendrijos“ ar išnykus valdžiai, kurios bijomasi: kaip jis virsta ne gyvuliu, o žiauria bestija, bijančia ir sutinkančia išduoti visus, nekęsti visų ir galiausiai žudyti visus, ko šalia esanti galingesnė jėga nedraudžia. Kai tik šalies gyventojai nustoja bijoti diktatoriaus valdžios (gandai: V. Putinas silpnas, jis mišta, viską valdo antrininkai, klika), kai tik praranda socialinio solidarumo ir kritinio mąstymo gebėjimus, tačiau yra kupini agresijos, kurią kas minutę skatina propaganda, susidaro objektyvios visų karo prieš visus sąlygos.
Apie Trisdešimties metų karą ir Anglijos pilietinį karą (susijusios istorijos), kurie paplito nuo Britanijos iki Švedijos, šiandien Lietuvoje ir Europoje mažai kalbama, nors per juos galėjo žūti iki 8 mln. žmonių ir dar daugiau civilių – ištisi miestai, kaimai ir regionai. Manoma, tuo metu mirė daugiau nei 50 proc. dabartinės Vokietijos teritorijos gyventojų. Ne mažiau buvo nusiaubta ir Škotija. Abu karai pasižymėjo tautine, religine ir klasine neapykanta, masiniais plėšikavimais, prievartavimais, žudymais, net kanibalizmu. Kiek anksčiau, apie 1604 m., Rusijoje prasideda vadinamasis miglotas laikas (rus. Smutnoje vremia), kurį dar galima aiškinti kaip neaiškų, tamsų bėdų metą, kai skirtingos bajorų grupuotės kovėsi viena su kita ir buvo bent keli carai apsišaukėliai. Analogija yra ir pilietinis karas Sovietų Rusijoje, ypač 1918–1919 m., kai bolševikų pergalė dar nebuvo akivaizdi ir kai vienas kaimas, viena kariuomenė pjovė kitą, kai buvo masiškai žudomi žandarai, komisarai, karininkai, tikri ir tik įsivaizduojami ponai, jų šeimos, prijaučiantys vienai ar kitai sukilėlių grupei, nepaklusę valstiečiai, ištisi jų kaimai. Ir štai šiandien galime fiksuoti tokius pat neapykantos reiškinius europinėje Rusijos teritorijoje.
„Wagner“ pažadintos valkirijų – kovos deivių – giesmės neatneš nieko gera nei Rusijai, nei Ukrainai, nei mums Lietuvoje.
Visų karas prieš visus galimas, tik kai žmonės atitolsta vienas nuo kito, kai susvetimėjimo procesai tampa daug stipresni nei solidarumo ir pasitikėjimo, kai formuojasi masės žmonių, kuriuos visuomenė sutinka paaukoti neaiškiam kariniam tikslui, kai žmonos į tamsų ir nereikalingą karą išvaro vyrus, tėvai vaikus, kaimai ir įmonės savo darbininkus ir galiausiai patys lieka be nieko.
Šiandien visų karas prieš visus prasideda neapykantos, nepasitikėjimo didėjimu, tai pasireiškia masiniais įdavimais (skundais), melagingais liudijimais, sąskaitų suvedinėjimu ir smurtu. Kaip E. Frommas pažymi, smurtas dėl malonumo virsta šaunumo ir patrauklumo požymiu: silpnesnius kankina, muša, degina savo džiaugsmui, o šiandien dar ir filmuoja, demonstruoja, didžiuojasi, tai yra nebe slaptas psichiškai ligoto asmens džiaugsmas, o stipresniojo elgesio norma.
Kremlius išvaikė, išvijo arba suėmė ar nužudė Rusijos demokratus, liberalus, taikius protestuotojus, kurie grindė liberalią pilietinę visuomenę ir jos organizacijas. O šiandien pradeda naikinti ir ultradešiniuosius susivienijimus, griaudamas visa, kas neatitinka Kremliaus paklusnių masių ir oligarchų valdžios vizijos. Kremliui paranku naikinti ir fašistinių grupuočių lyderius, nesukant sau galvos, kad tokiu būdu sukuriama anoniminės nepakantos vienas kitam atmosfera, kuri Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse laikas nuo laiko prasiveržia kruvinomis smurto bangomis ir perversmais.
Represijos, kuriomis dabar gyvena Kremlius, neleidžia susiformuoti nepriklausomoms politinėms jėgoms, kurios be lyderystės yra neįmanomos. O Rusijos Dūmoje esančios butaforinės partijos pagal savo niekingą statusą artėja prie V. Putino ir J. Prigožino sukurtos miglos būklės ir yra tik dūmai. Kai nelieka jokios politikos, visų karas prieš visus neturi krypties, net jei Kremlius, matydamas kylančias vidines grėsmes, bando jas pašalinti agituodamas prieš išorinius priešus: Ameriką, NATO, Ukrainą, Lenkiją, Baltijos šalis... Tačiau šis propagandinis placebas jau nebepadeda, o vidinio nerimo ir nepakantos perviršis nukreipiamas prieš kaimynus, praeivius, policiją, Rusijos gvardiją. Tokiu atveju įvairūs tyrėjai kalba apie „masių sukilimą“: ne piliečių, ne profesinių sąjungų, o minių maištą.
Minia gimsta ne iš organizuotų visuomeninių grupių, o iš susvetimėjusių asmenų, iš atitolusių individų, kai juos veikia tas pats baimės, nerimo ir prabudusios agresijos geluonis. Minia pradeda riaušes ne todėl, kad myli ar nori nuversti valdovą, o trokšdama neapibrėžto keršto. Psichologinis minios keršto motyvas yra noras apsivalyti: per ugnį ir kraują patirti katarsį. Apie tokį ritualinį išsivadavimą kalba daugelis antropologų. Tikro kraujo ir ugnies reikia, kai nebepadeda nei religija, nei keiksmažodžiai, nei degtinė.
Šiandien Maskvos patriarchato bažnyčia susiliejo su FSB ir Kremliumi, keiksmažodžiai užtvindė visą viešąją erdvę ir jau nebepadeda, o girtavimą būtina stabdyti norint, kad veiktų ekonomika ir armija. O Ukrainos karo vaizdai, žūties nerimas, mobilizacijos baimė ir milžiniškas nusikaltimų šuolis Rusijos miestuose skatina imtis priemonių apginti save kaip asmenį.
T. Hobessas kalba apie visų karo prieš visus „orą“, tai yra apie tvyrančią masių psichologinę būseną. Visų karas prieš visus pasireiškia pradžioje kaip dulksna, paskui pirmi lietaus lašai iki liūties. Ši agresijos „dulksna“ ilgainiui nieko nebedomina, ji suvokiama kaip „normali“ socialinė terpė, kai viešai kas nors ką nors aprėkia, iškeikia, fiziškai užpuola, apiplėšia, sumuša. Naujasis normalumas ir yra karo visų su visais dulksna. Į jį įsiterpia tikro Ukrainoje vykstančio karo elementai: bepiločių atakos, gamyklų sprogdinimai, priešlėktuvinės gynybos sistemų naudojimas, karo luošiai gatvėse, karo dalyvių muštynės baruose.
Buvusios Rusijos, kokia ji egzistavo iki 2022 m., atkurti nebeįmanoma. Pernelyg daug nuodingų, nusikalstamų grupuočių joje paplito ir joks jokio V. Putino, gyvo ar mirusio, apsišaukėlio ar tikrojo, pašalinimas nieko neišspręs.
Pritvinkusios neapykantos ir karo masės nebegali nieko sukurti, kol nebus pašalinti šį toksišką „orą“ generuojantys šaltiniai, nebus išardyta egzistuojanti valstybės forma, Rusijos atveju, kol nebus pašalinta imperijos Rusija ir gims kita valstybė. Tie, kas mano, kad šį karo orą ar jo dulksną galima išvalyti, yra naivūs. Buvusios Rusijos, kokia ji egzistavo iki 2022 m., atkurti nebeįmanoma. Pernelyg daug nuodingų, nusikalstamų grupuočių joje paplito ir joks jokio V. Putino, gyvo ar mirusio, apsišaukėlio ar tikrojo, pašalinimas nieko neišspręs.
Rusijos masėms, naujiems elitų susirinkimams teks suformuoti naują valstybę. „Wagner“ pažadintos valkirijų – kovos deivių – giesmės neatneš nieko gera nei Rusijai, nei Ukrainai, nei mums Lietuvoje. Tačiau jos jau prabudo ir jas numalšinti reikės visų dalyvavimo: ir Rusijos demokratinių jėgų, ir NATO, ir Ukrainos... ir Lietuvos.
Rašytoja Ada Palmer fantastiniame keturių knygų cikle „Terra ignota“ (liet. „Nežinoma žemė“) trečiąją dalį įvardija Hobbeso žodžiais „Valia kovoti“ (angl. „Will to battle“), o ketvirtąją skiria karui aprašyti. Valią kovoti ji suvokia, kaip ir 17 amžiaus mąstytojas: laike bręsta visų karo prieš visus atmosfera – didėja senosios tvarkos žlugimas, kai dar nematyti naujo pasaulio. Šita santvarka nebepriimtina, o naujos – masės neįsivaizduoja. Rusijos demokratinė opozicija rašo knygas apie galimą naują santvarką, tačiau jų įtaka Rusijos masėms yra niekinė.
Rašytoja A. Palmer, karo artėjimą jos vaizduojamame pasaulyje aprašo kaip įtampos ir įtarinėjimo augimą tarp elito, iki kol šie elitai nebegali būti kartu ir tik kurios nors pusės visiškas sunaikinimas gali nuraminti priešininkus. Rusijoje tai matome jau beveik dvejus metus. Tačiau elitų neapykantos pradėti karą visų prieš visus nepakanka: reikia į tai įtraukti deklasuotas, susvetimėjusias, kupinas nerimo, keršto troškimo ir pagiežos mases. Vėliau visų karas prieš visus virs pilietiniu karu, užsienio intervencijomis, naujos santvarkos, nebūtinai geresnės ar šviesesnės gimimu, ilgais nusivylimo visa kuo metais, kai iš pilietinės visuomenės šukių po daugelio politinių perversmų kam nors pavyks surinkti pilietinę visuomenę.
