Bažnyčiai – sunkūs laikai. Jeigu ją lygintume su laivu, jis atrodytų blaškomas, kiauras ir skęstantis, o laivo kapitonas – kalbantis ne visai suprantamus dalykus. Prisimenu žymiąją giesmę „Petro laivas plauks, kaip plaukęs“. Vis sunkiau tikėti jos žodžiais.
Ar verta dar kartą priminti Bažnyčią blaškančius skandalus? Nusikalstamos ir ilgus metus slepiamos seksualinės praktikos ar pastarosiomis savaitėmis daugybę mūsų sukrėtę popiežiaus žodžiai apie carą Petrą I, išžudžiusį Rusijos katalikus, kaip sektiną jaunimui pavyzdį... Vien dėl to ne vienas, dar svarstęs Bažnyčią rinktis kaip gyvenimo kelrodį, dabar į ją nė pažvelgti nenori.
Ir visuotinėje, ir Lietuvos Bažnyčioje tikintieji yra pasidaliję į susipriešinusias stovyklas („progresitai“ ir „konservatoriai“), kurių nariai dega neapykanta vieni kitiems. Mišių aukojimo forma, Komunijos dalijimas į rankas ar tik į burną, LGBT žmonių integravimo laipsnis, viena ar kita popiežiaus Pranciškaus pozicija – ginčai vien šiais klausimais tarp katalikų yra lydimi vienas kito smerkimo ir anatemų. Išbandžiau tai savo kailiu. O juk Bažnyčios prigimtis – būti meilės bendruomene ir liudyti meilę pasauliui... Šis teiginys, ne tik matant dabartinę situaciją, bet ir vertinant Bažnyčios istoriją, daugeliui ausų skamba beveik komiškai.
Pasaulio vyskupai į tai reaguoja aktyviai, pateikdami gausybę refleksijų, išsakydami galybę pasiūlymų, sudarinėdami darbo grupes ir ragindami bendradarbiauti visus, kam tai aktualu. Laukiame ir Lietuvos vyskupų žodžio. Tačiau jie atkakliai tyli. Kol kas nepasisakė jokiais aktualiais ir įtampą tarp katalikų keliančiais klausimais. Jie vis dar nereagavo į dalies katalikų kreipimąsi suburti nepriklausomą komisiją, kuri ištirtų padėtį, susijusią su kunigų vykdytais nepilnamečių seksualiniais išnaudojimais.
Jie praleido tylomis popiežiaus nusišnekėjimus apie Rusiją. Jie neragina Lietuvos tikinčiųjų susipažinti ir apsvarstyti šiais metais publikuoto Bažnyčios dokumento Instrumentum Laboris, kuriame yra surinkti viso pasaulio tikinčiųjų išsakyti pasiūlymai dėl Bažnyčios ateities ir kurį jau pradėjo svarstyti vyskupai bei teologai, susirinkę į sinodą Romoje. Tarsi Lietuvos Bažnyčios tai neliestų. Kokiai pozicijai šiame sinode atstovaus Lietuvos vyskupai? Ką jie apskritai mano apie Bažnyčią, jos padėtį ir ateitį?
Vis dėlto galima suprasti Lietuvos vyskupų tylą. Pasisakyti šiuo metu, užimti konkrečią poziciją vienu ar kitu klausimu greičiausiai reikštų sukelti dar didesnę įtampą tarp susipriešinusių katalikiškų stovyklų. Todėl tylėti – vienas iš variantų, norint apskritai išsaugoti braškančią katalikų bendruomenės vienybę.
Galbūt kitas būdas ją išsaugoti – priminti tai, kas jungia visus tikinčiuosius į Kristų. Priminti, kad esame krikščionys ne todėl, kad priimame Komuniją į rankas ar tiesiai į burną, kad pritariame kai kuriems popiežiaus Pranciškaus pasisakymams ar juos kritikuojame, kad pasisakome už kunigų santuoką ar jų celibatą, bet todėl, kad tikime Kristaus prisikėlimu, kaip jis skelbiamas evangelijose.
Kiek mūsų, save laikančių katalikais ir krikščionimis, tiki Kristaus prisikėlimu? Tik ne teoriniu tikėjimu, o taip, kad šis tikėjimas gimdytų viltį ir meilę visiems žmonėms, sau pačiam ir visoms Dievo sukurtoms būtybėms. Štai paprastas klausimas kiekvieno Bažnyčios nario sąžinei. Jį priminti būtų stiprus vyskupų gestas, parodantis, ką reiškia būti krikščionimi iš tikrųjų ir kur glūdi tikroji krikščionių vienybė.
Bažnyčia atgims ir atgaus vienybę tik grįžusi prie savo esmės. Kristaus mirties ir prisikėlimo procesas gali būti atpažintas labai konkrečiai. Jis vyksta Eucharistijoje, taip pat gamtoje ir, svarbiausia, kiekvieno žmogaus (pa)sąmonėje ir visuomenės gyvenime. Jis gali būti aiškinamas pasitelkus filosofiją, psichologiją, sociologiją ir net, kaip rodo didžio mūsų teologo Česlovo Kavaliausko pavyzdys, tiksliuosius mokslus, taip pat visas meno rūšis. Jis apima tamsiausius, pikčiausius ir gėdingiausius žmogaus sielos aspektus, taip pat – šviesiausius. Jo dinamika visada ta pati – ėjimo iš tamsos į šviesą vektorius, taigi vilties bet kokiomis aplinkybėmis grąžinimas ir naujas meilės sužadinimas.
Laukiame ir Lietuvos vyskupų žodžio. Tačiau jie atkakliai tyli. Kol kas nepasisakė jokiais aktualiais ir įtampą tarp katalikų keliančiais klausimais.
Kaip tik šios Velykų paslapties atpažinimu bei aiškinimu ir turėtų užsiimti Bažnyčia. Tiesa, tam ji privalo atsikratyti pretenzijos kontroliuoti žmonių gyvenimus. Šiandien skelbiant evangelijos tiesą, būtina keisti metodą. Daugiau nėra įmanoma pradėti nuo idėjos ar kažkur, tarkim, katekizme, suformuluoto teiginio ir siekti jį primesti žmonėms bei visuomenei, ypač jei tai lydima pykčių, grasinimų ir dejonių apie žmonių supuvimą. Būtina įsižiūrėti į tai, kas konkrečiai vyksta žmogaus ir visuomenės gyvenime. Būtina įsiklausyti į žmonių būseną ir egzistenciją, kai, paskatinti kalbėti ir padrąsinti nebėgti patys nuo savęs, jie ima pasakoti tai, kas jiems iš tiesų svarbu, kas yra realiai išgyvenama.
Įsiklausyti. Tokia yra kryptis, kurią popiežius Pranciškus ragina paversti pastoracijos pagrindu. Tik taip Kristaus tiesa, jo mirties ir prisikėlimo dinamika ima ryškėti pati iš savęs, atpažįstama žmonių gyvenimuose ir nesusiaurinama mūsų idėjų. Toks yra ir šiuo metu Romoje į sinodą susirinkusių vyskupų bei pasauliečių darbo metodas. Jie turės įsiklausyti ir racionaliai apmąstyti iš viso pasaulio tikinčiųjų surinktus pasiūlymus dėl Bažnyčios ateities.
Kai kurie šių pasiūlymų yra radikalūs ir kyla iš Bažnyčios, kokia ji yra dabar, aršios kritikos. Beje, vienas pasiūlymų – sukurti institucinį kritikos Bažnyčios viduje mechanizmą tam, kad kritiška refleksija vyktų nuolatos, įgalindama nuolatinį problemų identifikavimą ir jų sprendimo paieškas. Įsiklausymas neprieštarauja kritikai. Priešingai, tikrovės pažinimas visada reikšis kaip reforma. Atsisakymas įsiklausyti – kaip stagnacija ir problemų neigimas, kuris anksčiau ar vėliau priveda iki nusikaltimų.
Visi per šio spalio sinodą svarstomi klausimai kyla iš įsiklausymo į realią žmonių egzistenciją ir reiškiasi kaip reformos raginimai. Siūlymas naikinti privalomą kunigų celibatą radosi iš įsiklausymo į nepakeliamus kunigų išgyvenimus, kartais į tiesiog siurrealistines psichologines problemas ir situacijas, į kurias jie patenka. Šis siūlymas taip pat kyla iš įsiklausymo į klerikalizmo ir hiperbolizuoto kunigų susakralinimo aukas, nes celibatas prisideda prie antžmogiško kunigo statuso įtvirtinimo ir piktnaudžiavimo galia. Kartu įsiklausoma į nepaprastai intensyvų dvasinį gyvenimą gyvenančius kunigus, kuriems celibatas yra tapęs realiu meilės visiems žmonėms varikliu. Todėl siūloma naikinti privalomą celibatą, išryškinant laisvai pasirinkto celibato grožį ir jėgą.
Siūlymas suteikti moterims kur kas daugiau pareigų ir atsakomybių Bažnyčioje, galbūt netgi diakonių šventimus, kyla iš įsiklausymo į moterų prigimtį, talentus ir troškimus, taip pat į jų kančią ir išgyventus pažeminimus, kurių netrūko vien nevedusių vyrų valdomoje Bažnyčioje. Taip pat iš įsiklausymo į daugybės tikinčiųjų patirtį, liudijančią apie būtinybę Bažnyčios organizacijoje įtvirtinti iš moters prigimties kylančią dimensiją. Tai nepaneigs biblinių teiginių apie krikščionišką kunigystę ir jos vyriškumą, bet privers Bibliją skaityti atidžiau ir dar kartą patikrinti, kokią vietą trilypėje sakramentinės kunigystės struktūroje (diakonas–kunigas–vyskupas) galėtų užimti moteris.
Siūlymas sureguliuoti antrą kartą vedusių krikščionių padėtį, kad per Mišias jie galėtų priimti Komuniją, kyla iš įsiklausymo į jų išgyvenimus, į norą sakramentiškai jungtis su Kristumi ir į visą jų gyvenimą, dažnai pavyzdinį ir pilną meilės. Ar tai prieštarautų Šventojo Rašto teiginiui, kad santuoka privalo liudyti Kristaus ir Bažnyčios neišskiriamumą? Ilgą laiką šis teiginys buvo aiškinamas taip, kad priėmę santuokos sakramentą sutuoktiniai išsiskirti iš esmės negali, o antroji santuoka tampa neištikimybės ženklu. Tokie aiškinimai vertė jaustis kaltiems ir kentėti, trukdė išgyventi normalų ryšį su nauju sutuoktiniu (-e), o pats santuokos sakramentas įgavo ne meilės, o represinės priemonės įvaizdį.
Bet ar minėti Šventojo Rašto teiginių dėl santuokos aiškinimai nebuvo pseudodvasinis piktnaudžiavimas, skirtas valdyti žmones bei prievartaujantis jų egzistenciją? Kokią Kristaus ir Bažnyčios ištikimybę gali liudyti santuoka tarp vienas kitą per klaidą pasirinkusių žmonių? Apie kokį Kristaus ir Bažnyčios ryšio simbolizmą santuokoje galime kalbėti, kai ta santuoka išvirsta į tarpusavio destrukciją ir nusikalstamą veiką? Įsiklausymas į sutuoktinių padėtį grąžina realizmą. Kristaus ir Bažnyčios vienybę simbolizuoja tik ta santuoka, kurioje vienybė yra išgyvenama išties, net jei ta santuoka yra antroji.
Siūlymas laiminti LGBT poras kyla iš įsiklausymo į šių žmonių išgyvenamą ryšį, jų tarpusavio atsidavimą, valią vienas kitam įsipareigoti ir padėti visose gyvenimo aplinkybėse. Taip pat į milžinišką kančią, kurią jiems teko išgyventi, kai buvo niekinami, priversti slėptis ir veidmainiauti. Šis siūlymas kyla iš įsiklausymo į žmogiškos prigimties peripetijas ir niuansus, verčiančius pripažinti tai, kas neįprasta, ir įžvelgti savitas prigimties išsipildymo formas. Ko gero, tam tikrais atvejais reikia pripažinti ir lyties keitimo galimybę.
Aš tikiu Bažnyčia. Istorija liudija, kad ji nėra gera Dievo dukra. Labai jau svyruojanti, vis degraduojanti, linkusi į iškrypimus ir nusikaltimus.
Bet tai nereiškia genderizmo ideologijos pripažinimo. Siūlymas pripažinti LGBT žmonių poreikius yra raginimas įsiklausyti į prigimtį, o genderizmo ideologija, priešingai, prigimtį neigia, remdamasi kai kuriomis postmodernistinės filosofijos kryptimis. Ši ideologija ragina ne įsiklausyti į tai, kas yra, bet savavališkai konstruoti tai, ką diktuoja giliai nereflektuota savijauta. LGBT klausimuose būtina daryti skirtį tarp gilaus ir niuansuoto žmogiškos prigimties pažinimo, verčiančio įžvelgti homoseksualios meilės vertingumą, ir vadinamojo genderizmo, apskritai neigiančio natūralią prigimtį. Šiandien daugybė teologų ir vyskupų daro šią skirtį. Tai atsispindės sinodo nutarimuose.
Siūlymas priimti imigrantus kyla iš įsiklausymo į tokias gyvenimo situacijas ir kančias, apie kurias kalbėti be jaudulio neįmanoma. Visi jas žinome. Bet šis siūlymas privalo būti suderintas su priimančių visuomenių galimybėmis, integracinių mechanizmų kūrimu ir, pagaliau, moraliniais reikalavimais norėti integruotis, o ne kurti getus ir naikinti prieglobstį suteikusius žmones. Bažnyčia ras tinkamą poziciją šiuo klausimu, kai įsiklausys į visas puses. Toks jos sinodo tikslas.
Visi šie pasiūlymai įsiklausyti yra jungiami su filosofiniu, metafiziniu, teologiniu mąstymu. Čia ne vieta jį dėstyti. Svarbiausia yra tai, kad juose visuose glūdi Velykų paslapties refleksija. Taigi, ir realaus Bažnyčios atgimimo užuomazgos, nes visi jie – tai raginimas įsiklausyti į evangeliją ir apvalyti ją nuo istorijos raidoje atsiradusių netinkamų interpretacijų. Kaip jau prieš 30 metų rašė kunigas Č. Kavaliauskas, svarstęs ne vieną iš čia paminėtų klausimų, „Bažnyčiai reikia mažiau žmogiškųjų išsigalvojimų ir daugiau nepataisytos Evangelijos“ (Iš kun. Česlovo Kavaliausko rankraščių, „Apyaušrio“ leidyba, 2011, p. 104).
Aš tikiu Bažnyčia. Istorija liudija, kad ji nėra gera Dievo dukra. Labai jau svyruojanti, vis degraduojanti, linkusi į iškrypimus ir nusikaltimus. Bet visada, kai jai buvo pranašaujamas galas, ji sugebėdavo atgimti, tarsi joje būtų įrašyta paslaptinga prisikėlimo energija, pasireiškianti kritiniais momentais. Prisimenu šventąjį Pranciškų Asyžietį, gyvenusį viduramžiais. Mes įsivaizduojame, kad Bažnyčia tada klestėjo. Iš tiesų, ji griuvo. Pasak gerai žinomo pasakojimo, Pranciškui pasirodęs Jėzus tarė: „Eik ir atstatyk mano griūvančią Bažnyčią.“
Visais laikais Bažnyčia griuvo ir buvo atstatoma. Kartais jos forma pasikeisdavo taip, kad nelikdavo panašumų su tuo, kas buvo, išskyrus esmę – meilės ir Velykų paslapties skelbimą pasauliui. Taip bus ir dabar.
