K. G. Jungas pabrėždavo šviesos ir tamsos (gėrio / blogio) dualumą, kurį išgyvename įvairiais pavidalais. Kai atsisakome savyje pripažinti nepageidaujamas savybes, jas imame liguistai įžvelgti kituose žmonėse. Taip veikia projekcijos mechanizmas, taip metame savo „šešėlį“. Nors save vertiname ir kitiems pristatome kaip šviesų žmogų, kiti netruks pajausti, kad ši šviesa yra netikra, tik priedanga asmenybės tamsai.
Žmogui bręstant ir pripažįstant savo nepageidaujamas puses, tamsos ir šviesos dualumas niekur neišnyksta, tik keičia pavidalą. Priimant savo asmenybės tamsumą, jos šviesa taip pat tampa stipresnė ir nuoširdesnė. Jungas sakydavo, kad tamsos išgyvenimas ryškina šviesos pojūtį (ir atvirkščiai) arba, metaforiškai, „joks medis negali išaugti iki rojaus, neįleidęs šaknų į pragarą“. Tikras žmogus yra sveikai nuolankus, atsikratęs iliuzijų dėl savęs paties, nes save pažįsta.
Pagaliau asmenybinės problemos daugmaž sprendžiasi, branda ir dvasinė sveikata tampa gyvenimo konstantomis. Bet tamsa lydi. Yra laimingų žmonių, sugebančių mylėti save, kitus žmones ir visas pasaulio būtybes, jausti gilų džiaugsmą ir prasmę gyventi. Bet tokie žmonės ypač jautriai išgyvena blogį, kitų žmonių patiriamą skausmą, pasaulio kančias. Būtent jie, labiausiai mylėdami, džiaugdamiesi ir suvokdami prasmę, jaučia stipriausią liūdesį dėl blogio ir tą atjautą, kuri verčia efektyviausiai blogiui priešintis. Tai – dar vienas tamsos ir šviesos dualumo pavidalas.
Kaip tik toks dualumas ryškus ypatingą tobulumą pasiekusių žmonių, šventųjų ir mistikų, gyvenimuose. Tarkim, šventasis Pranciškus Asyžietis buvo meilės žmogus, gebėjęs džiaugtis kiekviena žemės būtybe. Tačiau nerasime didesnio kankinio nei jis, taip jautriai reagavusio į kiekvienos iš jų skausmą. Vienas didžiųjų mūsų laikų mistikų Mauriceʼas Zundelis (1897–1975) buvo genialus ramybės, džiaugsmo, pasitikėjimo įkvėpėjas kiekvienam sutiktajam, nes pats visu tuo spinduliavo. Bet jam būdavo sunku įsijungti radiją, nes žinias apie kažkur, ypač karo zonose, išgyvenamas žmonių kančias jis jausdavo lyg savo paties žaizdas.
Jausenos dvilypumas – vienalaikė gėrio ir blogio patirtis, džiaugsmas ir liūdesys – būdingas bet kuriam tikram žmogui, kad ir ne taip stipriai išgyvenamas kaip šventųjų ir mistikų atvejais.
Mūsų pasaulis yra tamsi, netinkama žmogui gyventi vieta. Tokį jį daro prievarta, ypač karai. Šventi esame ar nelabai, mūsų pirmoji pareiga – gintis nuo agresoriaus ir morališkai bei ginklu padėti visiems, kurie su agresoriumi jau susiduria tiesioginiame kare. Tačiau pastarosiomis dienomis ne vieną mane lydi nyki nuotaika, kurią išreiškia Langstono Hughesʼo (1901–1967) eilėraštis „Pavargau“ („Tired“): „Aš taip pavargau laukti, / kol pasaulis taps teisingas ir gražus, ir geras, / o kaip tu? / Tad imkim peilį ir perpjaukime jį į du / ir pažiūrėkime, / koks kirminas jį graužia po žieve“ (laisvas vertimas).
Langstonas Hughesʼas buvo sudėtingas ir jautrus žmogus, amžiaus pradžioje apdainavęs juodaodžių padėtį Amerikoje. Visuomeninėje veikloje jis reiškė simpatijas komunizmui ir jo jaunystės politinės pažiūros šiandien atrodo atstumiančiai. Tačiau gyvenimo branda jas keitė. Vis subtiliau aprašydamas žmogiškuosius vargus, jis atsiribojo nuo komunizmo ir visų prievartinių veiklų, o žodis „pavargau“ yra tinkamas jo senatvei apibūdinti. Kaip ir daugelio žmonių, šiandien stebinčių žmonijos tragedijas, jausenai.
Tačiau šis nuovargis nėra kvietimas susitaikyti su blogiu ir nieko nedaryti. Priešingai, jis mobilizuoja, kviečia veiksmui. „Tad imkim peilį ir perpjaukime jį [pasaulį] į du.“ Kai kas šiuos žodžius interpretuoja kaip kvietimą daryti komunistinę ar pan. revoliuciją. Tokia interpretacija neatliepia giluminio eilėraščio ritmo, o ir Hughesʼo pasaulėjauta buvo kur kas subtilesnė. Iš tiesų, raginimas perpjauti pasaulį į dvi dalis – tai kvietimas peržengti mūsų dabartinį mąstymą ir iš jo kilusią pasaulio tvarką, pasižyminčią prievarta. Tai kvietimas dvasiniam veiksmui.
Mūsų pasaulis yra tamsi, netinkama žmogui gyventi vieta. Tokį jį daro prievarta, ypač karai.
Einšteinas sakydavo, kad neįmanoma išspręsti mūsų problemų tuo pačiu mąstymu, kuris jas sukūrė. Tai kvietimas naujam mąstymui ir tai reiškia, be abejo, radikalų pokytį. Šis kvietimas skirtas pirmiausia kiekvienam asmeniškai („o kaip tu?“), bet susiejant save kitais („perpjaukime“).
Perpjaukime pasaulį ir pažiūrėkime, koks „kirminas jį graužia po žieve“. Sekdami Hughesʼo eilėmis, taip išvysime priežastis, kurios nematomai mus niokoja iš vidaus ir dėl kurių šioje regimojoje pasaulio pusėje elgiamės taip beprotiškai blogai. Galbūt sugebėsime tą kirminą sunaikinti? Eilėraštyje tai tik santykinai numanomas, neištariamas optimizmas. Ar galime pakeisti savo žmogiškąją prigimtį, numarinti jos kirminą, sustabdyti tendenciją žudyti vieniems kitus? Krikščioniškoje teologijoje šis klausimas atrodo taip: kaip panaikinti „gimtąją nuodėmę“? koks yra mūsų išsigelbėjimas?
Atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad kalbėdamas apie tą išvirkščiąją arba vidinę pasaulio pusę, apie nematomas priežastis (mus iš vidaus graužiantį „kirminą“), kurios lemia tragišką mūsų išorinio gyvenimo pobūdį, nevartojau žodžių „suvokti“ ar „suprasti“, reiškiančių tik teorinį pažinimą. Kalbėjau apie šių paslėptų dalykų potyrį. Hughesʼo eilėraštis neragina griebtis abstrakčios filosofijos, kuri eilinį kartą teoriškai išaiškins blogio priežastis. Tokių aiškinimų esame pertekę ir jie nieko nekeičia. Eilėraštis kalba apie patirtį, dvasinės laikysenos pokytį. Tai kvietimas pereiti nuo teorinio mąstymo į mąstymą kaip dvasinę praktiką, sutampančią su tikrovės patirtimi.
Bet patirtis gali nustebinti. Gali būti, kad prapjovę pasaulį ir įėję pro atsivėrusią prošvaistę anapus mus graužiančių kirminų rasime šviesą, prieš kurią nublanksta visos iki šiol mūsų žinotos šviesos, kaip nublanksta naktį kambaryje degusios elektros lemputės, pakilus ryto saulei (H. Bergsono metafora). Mūsų pasaulio, daiktų, reiškinių, mūsų sielų išvirkščioji pusė yra spindėjimas, kuriam nusakyti mistikai niekada nerado žodžių ir, klausydamiesi laimę kuriančios tylos, jam taikė tik labiausiai rezonuojančias sąvokas – meilė, grožis, tiesa, gerumas. Aprimus lėkšto ir klišinio mąstymo audroms, stipriau atsivėrus jutimams, suaktyvėjus prigimčiai, menininkai iš ten gauna kūrybinius impulsus savo šedevrams, šventieji – savo žygdarbiams, mes visi – fundamentaliam meilės nusiteikimui, kuris leidžia šiame gyvenime padaryti kažką gero.
Gyvenimas yra daugiasluoksnis. Jis būtų turtingesnis ir intensyvesnis, jeigu į mirtį žvelgtume ne kaip į išėjimą į beprasmę nebūtį, o kaip į slenkstį į aukštesnį buvimą.
Platonas (kaip ir joks kitas mąstytojas) nebuvo pajėgus filosofiniais konceptais išreikšti šios pagrindinės gyvenimo patirties, todėl kalbėjo poetiškai – sukūrė Olos alegoriją, svarbiausią visų laikų filosofijos tekstą. Bet Kristaus evangelijų taip pat negalime nė pradėti suprasti be šios patirties ar bent jau be jos nuovokos.
Šventieji patiria abi pasaulio puses vienu metu. Visas mūsų kvailybes, žudynes, melus jie išgyvena taip, tarsi patys būtų jų aukos, visiems šventiesiems būdingas giliausias liūdesys. Bet tuo pat metu jie mato ir girdi vidinę pasaulio pusę, kuriamą Dievo, yra įsisukę į jos meilės ritmą ir jų džiaugsmui nėra ribų. Šis džiaugsmas yra intensyviausio kūrybingumo naikinant blogį variklis, todėl visi šventieji pasižymėjo neišsekančia energija, gyvybingumu ir išradingumu, sprendžiant pačias įvairiausias pasaulio problemas, dažnai itin netradiciniais būdais.
Jie buvo kritikai, reformatoriai, statytojai. Jie keitė religiją ir pasaulį. Dažniausiai būdavo nekenčiami ir nukankinti, bet visada pasitinkantys mirtį kaip atsiveriančias duris į išsipildžiusį gyvenimą: taip mirė Olos alegorijos herojus (mielai jį laikome Sokratu) ir pats Kristus. Mes turėtume studijuoti bet kurio šventojo gyvenimą šiuo kampu ir jo šviesi energija sužadins tą, kuri snaudžia mumyse.
Pasaulio perpjovimas taip pat reiškia mirtį. Ir ta kita būties pusė, kuri jau šiame gyvenime kai kuriuos mūsų paverčia šventaisiais, turbūt jungiasi su mirusių pasauliu. Gali būti, kad mirusieji gyvena iš tikrųjų. Menkai pažįstame šiuos dalykus, nes klišinis mąstymas mus sustabdo. Mums atrodo, kad nelikus kūno nelieka ir sąmonės. Be to, religijų šulai visais laikais taip nusikalstamai manipuliavo mirtimi ir įvairiais pomirtinio gyvenimo įvaizdžiais, kad mus iki šiol laiko sukausčiusi baimė mąstyti šiuo klausimu. Nė neįtariame, kaip mus išlaisvintų racionalus ir laisvas gilinimasis į jį.
Visi šventieji, atstovaujantys autentiškai religijos dimensijai, mus skatina į pomirtinę būseną žvelgti kaip į naują sąmoningo gyvenimo kokybę, kurios užuomazgas jau čia patiriame kaip šviesiausiąją pasaulio pusę. Gyvenimas yra daugiasluoksnis. Jis būtų turtingesnis ir intensyvesnis, jeigu į mirtį žvelgtume ne kaip į išėjimą į beprasmę nebūtį, o kaip į slenkstį į aukštesnį buvimą.
