Rusijos imperijos raidos dėsningumus analizuojame lygindami praeities imperijas (imperiologija, Lietuvoje šiuos tyrimus plėtoja Z. Norkus), tačiau jos ateitį iš dalies gali nusakyti sociologija, stebėdama demografinius pokyčius, susijusius su ekonomine, etnine, religine ar kultūrine kaita.
XX amžiaus viduryje imperiologija prognozavo, kad SSRS žlugs, jei neturės sėkmingo karo, patirs didelį ekonominį nuosmukį, nebeveiks ideologija, sustiprės nacionalizmas ir separatizmas imperijos pakraščiuose. Tačiau ji negalėjo pasakyti tikslaus trigerio, judintojo, kuris paskatins griūties mechanizmus, nors žinojo, kad tokiu trigeriu represinėse visuomenėse dažniausiai būna ne politinis, o buitinis-ekonominis faktorius. Visos SSRS griūties prielaidos susiklostė laikotarpiu tarp karo Afganistane pradžios 1979 m. ir jo pabaigos 1989 m., o trigeriu tapo daugelis įvykių, kurių vienas ir labai svarbus – maisto, elementarios duonos stoka Rusijoje po 1990 m.
Dabartinė Rusija išgyvena atsisveikinimą su savo imperine mitologija. Sutinkama, kad nesukūrus gyvos imperinės ideologijos ir ją remiančių jėgų regime paskutinius Rusijos imperijos atodūsius. Tačiau ideologijos stoka nėra pakankama griūties prielaida. Reikia, kad Rusija patirtų didelę nesėkmę kare. O taip atsitiks, tik jei Vakarai ne blokuos Rusijos sutriuškinimą, o tieks pakankamai galingų ir reikiamą kiekį ginklų Ukrainos pergalei pasiekti.
Taip pat nematyti didelės Rusijos ekonomikos krizės, nes Kremlius pasiekė savo: globaliniai pasaulio Rytai ir Pietūs užtikrina tam tikrą stabilumą. Galiausiai ir nacionalinis įvairių tautų ir tautelių pasipriešinimas imperijos pakraščiuose dar nepasiekė reikiamo lygio: baškirai, totoriai, tuviečiai, kalmykai, udmurtai, jakutai, atvirai nesiveržiantys į laisvę. Kitaip tariant, ledkalnis aižėja, tačiau nepakankamai greitai. O tam, kad pamatytume šiuos aižėjimo procesus, imperiologijos nebepakanka, būtina politinė sociologinė esamų procesų analizė.
Fronte skaičiais dominuoja buvę kaliniai ir nebereikalingi mobilizuoti vyrai: nemokėję alimentų, bedarbiai, alkoholikai.
Demografinė gimstamumo statistika rodo, kad per metus į Rusiją atvyksta daugiau nei pusantro milijono Azijos valstybių gyventojų (Tadžikistano, Uzbekistano, Azerbaidžano ir t. t.) ir tai, kad islamą išpažįstančiose šeimose vaikų skaičius yra daugiau nei trys (kartais rašoma – penki vaikai), kai rusų tautybės šeimose – mažiau nei du, šis procesas jau tęsiasi daug metų. Todėl Maskvoje, ir ne tik, plika akimi matoma, kad ateina naujoji islamo karta, kuri jau yra nepatenkinta, nes jai skirti juodžiausi, purviniausi darbai. Jie grasina ne tik religiniu, bet ir klasiniu konfliktu, tetrūksta stiprios kibirkšties. Demografijos duomenys rodo, kad dramatiški tautiniai ir religiniai pokyčiai prasidėjo, jų neįmanoma sustabdyti, o jų revoliucinę įtaką Rusija jaus artimiausius 40–50 metų. Religinė imperijos transformacija iš esmės paveikia visą ideologiją, istoriją, švietimą. Jau dabar naujieji propagandiniai Rusijos istorijos vadovėliai neatitinka musulmoniškų grupių lūkesčių ir vaizduotės.
Ne mažiau svarbus yra valstybės puvimas iš vidaus – teisinės sistemos griūtis. Teisę užgožia visų santykių korumpavimas ir kriminalizavimas. Nepotizmas (giminių ryšių rėmimas), telefono skambučio galia (ką nubausti, ką išaukštinti), biurokratinių normų pakeitimas privilegijų sistema išstumia tai, kas siejama su modernia valstybe: valstybės normų arbitralumą (visiems galioja vienodai, yra neutralios) ir racionalumą.
Valstybė pradeda veikti turtingų ir įtakingų grupuočių, beveik visados susijusių su valdžios vertikale, labui. Tuo pat metu naujiems oligarchams, Kremliaus vadovams nepavyksta sukurti naujų valdančių dinastijų: neatsiranda nei bojarinai, nei caras. Kitaip tariant, mes nematome, kad valstybėje susiformuotų tvarūs politiniai santykiai: nei feodaliniai, nei teisiniai, modernūs. Viskas priklauso nuo atsitiktinės aukštesnių viršininkų valios ir jų resursų: norės statys mokyklas, o panorės, sužlugdys rajoną.
Visuomenės kriminalizavimas ir korumpavimas praktiškai reiškia neregimą pilietinį karą: į frontą siunčiami ne savi, o svetimi ir idiotai. Būtent taip žiūrima į mobilizaciją Maskvoje, Sankt Peterburge, Novosibirske, net Kaliningrade (Karaliaučiuje). Į frontą keliauja mažiau nei 1 procentas vyrų, o mobilizacija remiasi ne arbitralumu ir kompetencija, bet savas / svetimas bei patriotas-idiotas principais. Dėl šios priežasties kyla mobilizacinis susvetimėjimas: karas suvokiamas instrumentaliai, jis ne tėvynės karas, o speciali priemonė.
Atitinkamai mobilizuotus vyrus pradedama suvokti kaip materialinį išteklių: žuvęs jis dovanoja žmonai milijonus rublių išmokų, kurių niekados nebūtų uždirbęs, arba suteikia vaikui galimybę mokytis prestižiniuose universitetuose, kur tas niekados nebūtų įstojęs. Pamažu stiprėja klasinė skirtis ir neapykanta tarp kraujo kaina „pasikėlusių“ darbininkų šeimų ir sėkmės jaunimo. O grįžę, tačiau karo sužaloti asmenys dažniausiai arba jau yra asocialūs, arba tampa asocialūs – jie nereikalingi įmonėms verslui. Būtent jie peršami kaip sėkmės, heroizmo, gėrio pavyzdys.
Tačiau mobilizacinio susvetimėjimo ir korupcijos visuomenėje tokia propaganda ne tik neveikia, bet skatina priešingą rezultatą: prieš karo sužalotus asmenis smurtaujama, o ir šie, neretai pakrikusios psichikos asmenys, nesivaldo ir daro naujus nusikaltimus.
Įsteigus Rusijos gvardiją ir privačias karines organizacijas bei teritorinės savigynos būrius, korupcinės galimybės labai išsiplėtė. Fronte skaičiais dominuoja buvę kaliniai ir nebereikalingi mobilizuoti vyrai: nemokėję alimentų, bedarbiai, alkoholikai. Žinoma, yra ir profesionalių kariškių bei patriotų, tačiau jų skaičius laipsniškai mažėja. Priešingai, karinių grupuočių – privačių, regioninių, tačiau nesančių fronte – įtaka laipsniškai auga. O tai rodo, kad valstybė žlunga, perduodama smurto teisę, pagrindinę savo dominavimo priemonę, kitoms, kad ir fašistinėms ar nacionalistinėms organizacijoms.
Kremlius labiausia stiprina Rusijos gvardiją – vidaus kariuomenę, skirtą karui su vidiniais priešais arba su savo pačių kariuomene, jei ji trauktųsi iš fronto. Ir tie vaikinai, kurie neturi ryšių ar pinigų išsisukti nuo fronto ar negali pabėgti, stoja į Rusijos gvardiją ir privačias, tačiau fronte nedalyvaujančias karines organizacijas. Šiandien Rusijos gvardijoje jau „dirba“ daugiau nei pusė milijono profesionalių smogikų, kurie ne tik niekina likusią visuomenę, bet ir kariškius „lūzerius“, esančius fronte.
Todėl Maskvoje, ir ne tik, plika akimi matoma, kad ateina naujoji islamo karta, kuri jau yra nepatenkinta, nes jai skirti juodžiausi, purviniausi darbai.
Rusijos visuomenės kriminalizacija yra tiesiogiai susijusi su masine kalinių mobilizacija. Sakoma, kad ir Stalinas mobilizavo kriminalinius nusikaltėlius. Tačiau jo kalėjimai nebuvo visiškai korumpuoti, o ir „tėvynės“ karo ideologija buvo veikli. Šiandien turtingi nusikaltėliai išsiperka laisvę. Su kalėjimu bendradarbiaujančios mobilizacinės organizacijos už pinigus parašo, kad kriminaliniai asmenys pusę metų buvo fronte, ir tada jie garbingai paleidžiami.
Tarkime: recidyvistas nužudė kelis asmenis, gavo 25 metus kalėjimo, tačiau kadangi jo gauja turi lėšų, korumpuotame kalėjime gali išpirkti jį be prievolės vykti mirti šturmo būriuose. Tokiu būdu iš kalėjimų, visokių „menkų“ nusikaltėlių gyvybės sąskaita išsilaisvina dauguma kriminalinių autoritetų. Dar daugiau, patys kalėjimai giliai kriminalizuojasi ir korumpuojasi bei tampa karinės „mėsos“ gamyklomis. Kalbame ne apie tūkstančius, o apie dešimtis ir jau daugiau nei šimtą tūkstančių atvejų. Kriminalinio pasaulio taisyklės vienodai ima veikti ir frontą, ir taikų piliečių gyvenimą. Rusijos armijos moralinis degradavimas pribloškia, atmenant ir kitus ją žeminančius faktorius. Tai veikia blogiau nei tinkamos karinės ginkluotės stoka. Todėl karas tampa ne šiaip nesėkmingas, bet giliai nuodingas, griaunantis, pūdantis Rusijos valstybę iš vidaus.
Rusijos nacionalistai tik paviršutiniškai nekenčia Ukrainos, tačiau pavydi jai tautinės idėjos. Rusijos nacionalistai pavydi Ukrainos nacionalistams, nes nesupranta, kas yra imperija, bet nori kurti savą, nacionalinę valstybę mirštančioje imperijoje. O tai reiškia, kad jie sukels religinius konfliktus su musulmonais bei etninius konfliktus su totoriais, čečėnais, ingušais, dagestaniečiais ir dar šimtu tautelių, kultūrinius konfliktus su liberalais ir kosmopolitiškai nusiteikusia kūrybine klase bei klasinius konfliktus su oligarchais.
Egzistuoja per daug skirtingų nesuderinamų faktorių, jei tik imtų dominuoti rusiškasis nacionalizmas. Rusijos nacionalistų skilimas į už mitologinį Putiną ir prieš (Ukrainoje veikia rusų nacionalistų savanorių batalionas) tik rodo ateities tendenciją: gilią dramą tarp tų nacionalistų, kurie jau atsisakė imperijos ir kuria tautinę valstybę, ir tų nacionalistų, kurie vis dar klaidžioja imperijos sutemose. Rusijos nacionalistai veikiausiai ir bus ta jėga, kuri sunaikins imperiją, bet ar ką nors sugebės sukurti? Šiaip ar taip demokratinė ir liberali opozicija ne tik nesirengia ginti savo tėvynės, bet ir bijosi karinių priemonių bei nesugeba vienytis. Todėl jos įtakos ir neverta aptarinėti.
Belieka laukti trigerio. Kas tai bus? Infliacija? Perversmas Kremliuje mirus vadui? Ryški Ukrainos pergalė? Nesėkminga FSB operacija prieš savo piliečius? Duonos stoka? Sumušti ir nužudyti Maskvoje musulmonai?
