Rugsėjo 22-ąją automobilių gatvėse buvo lygiai tiek pat, kaip ir kasdien. Patekę į įprastą penktadienio spūstį galėjo ironizuoti, kad dieną be automobilio tradiciškai švenčia leisdami laiką mašinoje. Važiuojančių iš Vilniaus srautai popiet kimšo jau senokai praplatintus išvykimo iš sostinės koridorius. Jie turi vos ne mistinę savybę – kiek papildomų juostų bepridėsi, vartai visada per maži ir vis tiek kemšasi.
Tarptautinė diena be automobilio Lietuvoje yra nevykęs pokštas, apie kurį jau kelis dešimtmečius be jokios apčiuopiamos naudos trimituojama itin garsiai. Nežinau, kaip užsienyje, bet pas mus nauda iš šios atmintinos dienos žymėjimo artima nuliui.
Diena, kuri turėtų paskatinti bent kartą per metus išbandyti alternatyvas, tapo instituciniu minėjimu. Būtent, minėjimu. Atsakingos institucijos praėjusią savaitę surengė vieną kitą diskusiją. Gali būti, kad kur nors atokiau nuo didžiųjų miestų visuomenei netgi buvo padalinta lankstinukų. Savivaldybių lygmeniu taip pat sujudimas. Vienur organizuotas darnaus judumo protmūšis, kitur vyko pasivaikščiojimo varžybos. Pasivaikščiojimai gerai, bet ėjimas susisiekimo tikslais yra labai skirtinga patirtis nuo šuns vedžiojimo parke.
Valstybės tarnautojai užsidėjo varnelę prie eilinės įgyvendintos, bet neveikiančios iniciatyvos. Žiniasklaida pakalbino ekspertus užduodama vis tą patį klausimą: kaip gi mums visiems išsivaduoti iš priklausomybės nuo automobilių ir dėl jos kylančių neigiamų pasekmių visuomenei bei aplinkai? Kažkas kalbėjo apie sveikatą, kažkas apie užterštą miestų orą ir klimato kaitą. Jau šimtus kartų girdėti dalykai. Toks atmosferos virpinimas dėl virpinimo. Iš žiovulio naudos gal net daugiau, jis neblogai pramankština žandikaulį prieš viešai kalbant.
Šūkiai tradiciniai. Važiuokite viešuoju, pasivaikščiokite į darbą, minkite dviratį! Tik iš Pasienio terasų pėsčiomis neateisi, o autobusas, važiuojantis kas valandą, skirtas tiems, kam bankas nesuteikė paskolos miesto visureigiui. Vilnius jau penkiolika metų perka naujus troleibusus, bet retkarčiais vis dar įlipu į tokį, kuris buvo naujas, kai ėjau į pirmą klasę. Jaučiantys nostalgiją sovietmečiui turėtų būti patenkinti. Bent čia dar liko kažkas savo, nors atlošai žuvimi ir nebeišteplioti, rūgščiu prakaitu dvelkia retai, o ant galinių sėdynių įsitaisę pijokai alaus nebegeria.
Diena be automobilio dėmesio sulaukia kasmet. Taip pat sėkmingai galėtume minėti dieną be kavos, be interneto ar be pridėtinio cukraus. Dalykams, kuriais šiek tiek piktnaudžiaujame, bet kurie mums yra naudingi ar teikia džiaugsmo, sudėtinga užmauti apynasrį, o dar sudėtingiau įtikinti, kad žmonės tą apynasrį užsidėtų patys.
Apie dieną be automobilio viename interviu Marijonas Mikutavičius yra sakęs, kad kiekvienos kvailos tarptautinės dienos nešvenčia ir šią dieną važiuos automobiliu su šypsena.
Automobilis jau seniai tapo šiuolaikinio žmogaus namų plėtiniu. Namuose būti jaukiau ir saugiau, o mašina kaip tik ir suteikia galimybę keisti lokaciją neišeinant iš nuosavos erdvės. Apie dieną be automobilio viename interviu Marijonas Mikutavičius yra sakęs, kad kiekvienos kvailos tarptautinės dienos nešvenčia ir šią dieną važiuos automobiliu su šypsena. Meistriškai reprezentuota visuomenės nuomonė ir dėl jos visiškai nesinori smerkti dainininko. Jis tik pasakė tai, ką daugelis galvoja.
Mašina mums yra absoliučios daiktiškos meilės objektas. Automobilis – tai judėjimo laisvė, statusas visuomenėje, geriausias draugas einantis pirma šuns, tema neišsenkantiems vyriškiems pokalbiams, priešingos lyties viliojimo įrankis ir reguliariai iš banko sąskaitos nuskaitomi pinigai už išperkamąją nuomą. Streso prakaitas darbe iškeistas į galimybę važiuoti, todėl niekas neturi teisės nurodinėti, kada ta galimybe naudotis, o kada ne.
Pats labai mėgstu vairuoti, bet prieš porą metų tapau oficialiu keistuoliu. Pardaviau mašiną, dar labiau išskaidžiau savo transportą ir dabar mieste naudoju visas įmanomas jo rūšis. Tie elektriniai nuomoti automobiliai, kuriais važiuoju vidutiniškai kelis kartus per savaitę, taip pat kelia tam tikrą priklausomybę. Malonus ir greitas mechanizmas, bet mechanizmų savo gyvenime ant altoriaus vis tik nenoriu kelti.
Dabar nuolat sulaukiu net ir žurnalistų klausimų, kaip čia nutiko, kad vidutinio amžiaus dirbantis vyras neturi savo mašinos. Lietuvoje yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie apskritai nevairuoja ir kažkaip išgyvena. Sąmoningas sprendimas atsisakyti judančio baldo, laikomo lauke, kelia įtarimą, kartais net žvairą pasipiktinimą. Visada bandau nuraminti perteklinio vairavimo entuziastus – jei mano automobilis išnyko iš miesto, nuo to jums tik geriau ir daugiau vietos. Miniu dieną be automobilio taip dažnai, kad praėjusį penktadienį, jei būtų prireikę, būčiau išsinuomojęs mašiną, važiavęs ir nesijaudinęs, kaip kadaise nesijaudino Marijonas Mikutavičius.
Lietuviams svarbūs automobiliai ir nei greitai, nei lėtai to nepakeisime. Bet atradus kažką gero visada norisi dalintis, todėl nepavargstu raginti bent kartais patirti miestą šiek tiek kitaip, nei esame pratę.
Prasčiausia šios dienos dalis, akivaizdu, yra jos pavadinimas. Angliškai ši diena vadinasi „World Car-free Day“. Žodis „free“ reiškia laisvę, bet vertimo taisyklės visoms tokioms dienoms vienodos ir apie esmę negalvoja, todėl vietoje „laisvės“ vartojame žodelį „be“.
Dabar nuolat sulaukiu net ir žurnalistų klausimų, kaip čia nutiko, kad vidutinio amžiaus dirbantis vyras neturi savo mašinos.
Kai komunikuoji stoką, šventė tampa minėjimu. Neteko girdėti ką nors sakant: „Čia mano mėgstamiausias minėjimas per metus.“ Minėjimai nėra dienos, kurių kas nors ypač lauktų, todėl niekas taip ir nesako. Per minėjimus paprastai būna iškilminga ir, Maironio žodžiais tariant, „graudžiai malonu.“
Galėtume pakeisti bent jau pavadinimą. „Tarptautinė laisvės nuo automobilio diena“ tikrai skamba kur kas patraukliau. Kas nori – švenčia laisvę, tie, kam reikia, važiuoja nejausdami kaltės. Jeigu komunikuotume laisvės patirtį, galbūt, daugiau žmonių norėtų ja pasimėgauti ir išties švęsti šią dieną.
Pakeisti pavadinimą tik techninis klausimas. Tiesiog reikėtų išversti jį pažodžiui. Jei dienos pavadinime užkoduotume ne trūkumą, o laisvę nuo priklausomybės mašinoms, laisvę nuo taršos ir kamščių, laisvę judėti įvairiais būdais, laisvę nuo automobilinio streso ir triukšmo, bent pavadinimu priartėtume prie to, kam ši diena buvo sugalvota ir kokiam veiksmui per ją išties bandoma pakviesti. Galbūt tuomet „Laisvės nuo automobilio diena“ turėtų potencijos iš minėjimo virsti tikra švente.
