Tik aklas nepastebėtų, kad serialo „Konfliktas“ antrojo sezono kritikos strėlės nukreiptos į kapitalizmą. Puikus to pavyzdys yra ketvirtoji serija. Ji ironiškai vadinasi „O, ta ramybė, ta neapsakoma ramybė“ ir dalina sezoną beveik lygiai per pusę.
Veiksmas vyksta viešosios ligoninės priimamajame, kuriame viena pagrindinių veikėjų, patyrusi santykinai nesunkią traumą, laukia savo eilės. Jau atsidarius durims ir jai, ir mums pasidaro akivaizdu, kad jokios ramybės tikėtis neverta. Priimamasis atrodo kaip pragaras. Kažkas vemia ir kraujuoja čia pat, ant grindų. Kažką atveža su antrankiais. Koridoriais klajoja keisti ir dar keistesni, visi vienodai pavojingi ir sunkiai prognozuojami atrodantys personažai. Viskas skęsta biurokratijoje, gydytojai arba atsainūs, arba visiškai nekompetentingi.
Kaip ir pirmajame sezone, kiekvienoje „Konflikto“ serijoje po prologo trumpam pasirodo teminė iliustracija, ant kurios ir užrašytas pavadinimas. Epizodą ligoninėje lydi boschiškai makabriškas Jooso van Craesbeecko paveikslas „Šv. Antano gundymas“. Pasirinkimas, kaip ir kitais atvejais, tikslus ir apgalvotas. Kilęs iš pasiturinčios šeimos, šv. Antanas išdalino visą savo turtą vargšams ir išėjo gyventi į dykumą. Ten jo tikėjimo stiprumą išbandė Šėtonas, siųsdamas baisias vizijas ir provokuodamas nusidėti.
Savaip gundoma ir mūsų herojė. Jos vardas Ešlė ir būtent jos santykis su sveikata tampa pagrindiniu serialo įvykių katalizatoriumi. Ji gyvena su sužadėtiniu Ostinu, be proto jį myli ir svajoja susilaukti vaikų. Ši svajonė pradeda byrėti, kai Ešlei diagnozuojama rimta liga. Jai būtinai reikia operacijos, tačiau operacija smarkiai sumažins galimybę pastoti. Be to, dabartinė merginos darbo pozicija nenumato sveikatos draudimo, o santaupų ji neturi.
„Konflikte“ sąžinė, kaip ir sveikatos apsauga, pasirodo esanti prabanga, prieinama tik pasiturintiesiems, ir tai su išlygomis.
Išeitį pasiūlo Šėtonas. Prieš kelias dienas Ešlė su Ostinu netyčia buvo tapę savo darbdavių, Džošua ir Lindsės, smarkaus šeiminio kivirčo liudininkais. Negana to, padarė jo kulminacijos vaizdo įrašą. Ostinas mano, kad reikėtų kreiptis į policiją. Ešlė bijo prarasti darbą ir linkusi nesikišti. Tačiau pašlijus sveikatai asmeniniai poreikiai ima viršų. Džošua tiesiogiai atsakingas už Ešlės karjerą ir atlyginimą, o ji dabar turi itin svarų argumentą, kodėl turėtų būti paaukštinta.
Jaunuoliai nenori šantažuoti savo viršininko ir nesijaučia smagiai tą darydami. Tačiau kitos išeities nemato. Neoperuojama cista gali kelti pavojų Ešlės gyvybei, vaiko planavimas taip pat pareikalaus papildomų išlaidų, o kur dar vestuvės, kurioms dar net nepradėta taupyti. Dar yra Ostinas. Jis puikus, mielas, rūpestingas ir supratingas, tačiau prie bendro biudžeto beveik neprisideda. Kaip elgtis? Negi kristi ant kelių ir melstis, kaip tas atsiskyrėlis dykumoje?
Tikriausiai jau supratote: „Konflikte“ sąžinė, kaip ir sveikatos apsauga, pasirodo esanti prabanga, prieinama tik pasiturintiesiems, ir tai su išlygomis. Ešlė ir Ostinas prispaudžia Džošuą prie sienos. Jis su Lindse pasinaudoja pirma pasitaikiusia proga atsidėkoti tuo pačiu. Savidestrukcijos spiralė nenumaldomai multiplikuojasi, nuoskauda veja nuoskaudą, istoriją komplikuoja vis labiau neįtikėtinos aplinkybės, laiko apsidairyti ir pagalvoti nelieka, kaip nelieka ir jokios galimybės nė valios tiesiog imti ir nutraukti šį ydingą ratą.
Vis dėlto naujojo „Konflikto“ dramaturginė ašis – anaiptol ne dviejų porų nesantarvė. Kūrėjus kur kas labiau domina jų tarpusavio santykiai. Sezono pradžioje Ešlė ir Ostinas atrodo utopiškai, iki koktumo tobula pora. Jų naivi, didelė laimė ir godus, nepasotinamas noras būti kartu kelia juoką ir, galbūt, šiek tiek pavydą. Džošua ir Lindsė šį etapą jau seniai paliko praeityje. Jie gali pasigirti visko ragavę ir matę pačias įvairiausias vienas kito puses, tačiau pastaruoju metu, deja, nuosekliai renkasi rodyti tik blogiausias.
Jie priklauso skirtingoms kartoms ir ekonominėms klasėms, skiriasi jų kasdieniai poreikiai ir požiūriai į gyvenimą. Tačiau pamažu pradeda aiškėti, kad visa tai tėra smulkmenos ir kad vienų didelę meilę ir kitų gilią neapykantą skiria mažesnis atstumas, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kas dėl to kaltas? Kūrėjai atsako: kapitalizmas. Jis verčia atsisakyti svajonių dėl finansinio stabilumo. Pakiša po ranka virtualų seksą vietoje tikro intymumo su gyvenimo partneriu. Apdovanoja melagius, egoistus ir išdavikus ir baudžia dorus geraširdžius idealistus. Kapitalistinėje visuomenėje klesti prisitaikėliai ir cinikai. Visus kitus kapitalizmas arba tokiais paverčia, arba priverčia jiems tarnauti.
Trumpai tariant, kad ir kaip serialo herojai stengtųsi, kova nėra lygi. Jie gali kurį laiką jaustis saugūs. Gali džiaugtis trumpalaikėmis pergalėmis, dantimis ir nagais išplėštais riebesniais kąsniais, bet ilgalaikėje perspektyvoje nugalėtojas visada lieka tik vienas.
Stebėti, kaip Ešlė, Ostinas, Džošas ir Lindsė pamažu suvokia šią paprastą tiesą galėtų būti sukrečianti patirtis. Galėtų, jei ne viena smulkmena: bent jau man nė vienas iš jų nė vieną akimirką neatrodė iš tiesų simpatiškas personažas. Tai nereiškia, kad jie yra tingiai sugalvoti arba prastai suvaidinti. Šiuo požiūriu ypač norėtųsi išskirti tiesiog virtuoziškai Ostiną vaidinantį Charlesą Meltoną.
Lygiai taip pat negalėčiau pasakyti, kad neatpažinau dalies situacijų, kuriose jie atsiduria, arba dilemų, kurias sprendžia. Tačiau empatiškai tapatintis man nesinorėjo nė su vienu iš jų, tad ir jų individualūs nuopuoliai nebuvo skausmingi, niekada nepasiekė tikrų tragedijos aukštumų. Ne dėl to, kad jausčiausi kažkuo moraliai geresnis. Tiesiog niekada iki galo nepavyko patikėti, kad jie iš tiesų tėra nelaimingi beširdės sistemos įkaitai.
Užtat kūrėjai, regis, tuo neabejoja. Tekstą pradėjau nuo teiginio, kad kapitalizmo kritikos seriale nepastebėtų tik aklas. Pasitaisysiu: pastebėtų ir jis. Junginys „vėlyvasis kapitalizmas“ bent kelis kartus ištariamas jau pirmoje sezono serijoje. Autoriai apskritai linkę nepalikti savo minčių neįžodintų ir neartikuliuotų. Link sezono pabaigos kiekvienas bent kiek svarbesnis personažas rėžia po ilgą monologą, kuriame sudeda visus teminius akcentus, visus taškus ant i.
Vis kalba ir kalba, o pasakyti tesugeba: pinigai gadina, meilė – trapi, žmonės – netobuli, melas nekuria pasitikėjimo. Kažin, ar jie bent patys tuo tiki?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
