Kiekviena karą kariaujanti valstybė turi ribą, kada ryžtasi nutraukti aktyvius karo veiksmus, jeigu pergalė vis tolsta, o karo kaštai išbrangsta. Demokratinėse valstybėse daug ką diktuoja rinkimų ciklai ir visuomenės nuomonė. Autoritarinėms valstybėms ši riba yra ne tokia aštri, nes visuomenės nuomonė, žmonių žūtys ar karo kaina autoritarams rūpi menkai – jiems svarbiau išlikti valdžios viršūnėje.
Tai galima stebėti ir Ukrainą užpuolusioje Rusijoje, kurioje, Strateginių ir tarptautinių studijų centro skaičiavimais, nuo karo pradžios žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios apie 1,2 mln. karių. Jokia kita didžioji valstybė jokiame kare nėra patyrusi tokių nuostolių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Kaip teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas, istorikas Karolis Zikaras, nors mes nežinome, kada ir kaip, bet greičiausiai Rusija irgi turi ribą, ties kuria viskas gali lūžti. Dabartinę Rusijos padėtį K. Zikaras lygina su Vokietijos situacija Pirmojo pasaulinio karo metu.
„Pirmas pasaulinis karas man labai giminiuojasi su dabartiniu Rusijos karu Ukrainoje, nes visi labai galvoja, kas bus su Rusijos ekonomika. Juk iš pradžių optimistiškai galvota, kas bus pritaikytos sankcijos ir Rusijai neva tai bus didelis smūgis, ji susvyruos, atsitrauks ar palūš. Bet pasirodė, kad jai vos ne geriau. Tai iš Pirmojo pasaulinio karo istorijos galime pasimokyti, kad tai labai sunku pamatyti lūžį, kol tai neįvyksta“, – teigia istorikas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Skaičiuojama, kad nuo karo pradžios žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios apie 1,2 mln. Rusijos karių, balandžio mėnesį Rusija prarado 116 kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos.
- Rusijos ekonomika taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet vilties Kremliui teikia Hormuzo sąsiaurio blokavimas ir D. Trumpo pritaikytos sankcijų išimtys rusiškos naftos eksportui. Tai leidžia didinti pajamas.
- Istorikas Karolis Zikaras sako, kad Rusija jam primena Vokietiją Pirmojo pasaulinio karo metu. Pasak jo, kaip Vokietija kapituliavo, nors po bolševikų perversmo Rusijoje viskas neatrodė taip prastai, taip ir Rusija turi ribą, kada viskas žlugs.
- Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas mano, kad Rusijos resursai nėra neišsemiami.
- Bet kol kas ekonominiai sunkumai ir nesėkmės fronte nesuskaldė Rusijos politinio elito ir režimas kol kas atrodo stabilus.
Sąjungininkės Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija inicijavo blokadą ir izoliavo Vokietiją bei Austriją-Vengriją nuo išorės tiekimo, kad šioms trūktų resursų tęsti karą. Nors blokada veikė, gyventojams trūko maisto, bet Vokietija gebėjo tęsti karą.
1917 metais Rusijoje į valdžią atėjo bolševikai, kurie 1918 metų pradžioje su Vokietija sudarė Bresto taikos sutartį. Vokietijai tai buvo kaip aukso grūdas: ne tik užsivėrė Rytų frontas, bet Vokietija pradėjo kontroliuoti ir Lietuvą, Latviją, Estiją, dalį Baltarusijos, o Rusija iš Suomijos ir Ukrainos turėjo išvesti kariuomenę bei sumokėti Vokietijai kontribuciją. Tai reiškia, kad Vokietijai atsivėrė Ukrainos grūdai ir padėtis atrodė geresnė nei buvo galima tikėtis.
„Vokiečiams tuomet viskas atrodė labai gerai, nes jiems trūko grūdų, tai jie gavo Ukrainos grūdus, naujų resursų ir atrodė, kad viskas bus labai gerai. Bet rudenį jie kapituliavo. O kapituliavo dėl to, kad jiems tie resursai vis tik baigėsi. Čia kaip ligoniui pagerėja prieš mirtį, tai toks panašus efektas nutiko ir Vokietijos atveju. Vokietijoje kai kurie žmonės nė nesuprato, kodėl taip įvyko“, – sako K. Zikaras.
Kur yra riba, kai nebeįmanoma tęsti karo veiksmų?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė teigia, kad paprastai sprendimą nutraukti ar tęsti karinius veiksmus, kai nelabai sekasi, gali lemti trys faktoriai: – pirma – karo lauko situacija; antra – politinė situacija šalyse, kurios kariauja; trečia – išorinių veikėjų parama arba jos nebuvimas.
Ekonominė padėtis, žmogiškieji ir finansiniai kaštai yra svarbūs veiksniai, kurie lemia padėtį karo lauke ir politinę padėtį kariaujančioje šalyje bei tai, kiek reikia išorinių veikėjų paramos ir kiek tos paramos gebama pritraukti.
„Kas įdomu, kad priimant sprendimą dėl karo veiksmų svarbus tampa ir kiekvienos pusės įsivaizdavimas, kiek mes galime sau leisti kovoti ir kiek priešininkas gali leisti, tai yra, informacija apie priešininko pajėgumus. Rusijos ir Ukrainos karas yra puikus to pavyzdys, nes rusai iš pradžių galvojo, jog ukrainiečiai yra beviltiški, bet dabar karas yra įstrigęs. Taigi svarbus tas supratimas, kiek priešininkas ko gali ar negali“, – teigia D. Jakniūnaitė.
Profesorė taip pat pabrėžė, kad nemažai tarpvalstybinių karinių konfliktų baigiasi ne taikos sutartimis ir aiškiomis pergalėmis ar pralaimėjimais, o tiesiog konflikto įšaldymu, kai abi pusės apylygės ir nebegali ar nebenori tęsti karinių veiksmų. „Tai rodo, kad iš bet kokio karo sunku tikėtis aiškios pabaigos su aiškia pergale ar aiškiu taikos susitarimu“, – sako pašnekovė.
Kaip pavyzdį profesorė paminėjo Korėjos karą, kuris baigėsi tik paliaubų susitarimu – taikos sutartis tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos niekada nebuvo pasirašyta.
Karo laukas: kaip sekasi Rusijai?
Strateginių ir tarptautinių studijų centro Gynybos ir saugumo departamento prezidento Seth G. Jones ir asocijuoto tyrėjo Riley McCabe straipsnyje „Rusijos sekinimo karas prieš Ukrainą: dideli smunkančios galios praradimai bei maži laimėjimai“ teigiama, kad sudėtingą Rusijos padėtį karo lauke rodo tai, jog nuo karo pradžios ji patyrė apie 1,2 mln. žmogiškųjų nuostolių ir nuo 2024 metų sugebėjo užkariauti vos apie 1,5 proc. Ukrainos teritorijos.
Palyginimui, Jungtinės Amerikos Valstijos Korėjos karo metu neteko 54 tūkst. karių, Vietnamo kare – 47 tūkst., Afganistane – 2,4 tūkst., paskutiniame Irako kare – 4,4 tūkst.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro skaičiavimai taip pat rodo, kad 2024-2026 metais vidutiniškai per dieną Rusija ties Časiv Jaru pasislinko į priekį apie 15 metrų, ties Krupjansku – 23 metrais, ties Pokrovsku – 70 metrų, geriau sekėsi ties Huliaipole, kur rusai vidutiniškai per dieną 2025-2026 metais pajudėjo į priekį 297 metrais. Šiuo atveju skaičiavimai apima tik 2026 metų sausį.
Bet, pavyzdžiui, 2026 metų balandį Rusija Ukrainoje prarado apie 116 kvadratinių kilometrų teritorijos, skelbė Tarptautinis karo studijų institutas (ISW). Tiesa, rusai aktyviai taiko infiltracijos taktiką, kai į tam tikrą vietovę slapta patenka nedidelės grupės Rusijos karių. Rusija stengiasi tai pateikti kaip karo pažangą, bet Tarptautinis karo studijų institutas tai vertina rezervuotai.
„Nemažai ekspertų ir žvalgybos tarnybų kažkodėl vertina, kad po dvejų su puse metų Rusijos kariuomenė bus gerai parengta, geriau aprūpinta ir paruošta nei iki karo Ukrainoje. Aš nežinau, kuo šie ekspertai remiasi, kokiais analitiniais duomenimis, bet aš su tokiu vertinimu nesutinku. Dabartinė Rusijos kariuomenė susideda iš trečdalio kalinių arba teisiamų žmonių, trečdalio mobilizuotųjų ir trečdalis yra tie vadinami kontraktininkai. Tai nėra kadrinė kariuomenė, ji ilgai egzistuoti negali. Kitas dalykas, kad tų kontraktininkų amžius yra 40-50 metų, yra ir žymiai vyresnių. Tiesiog imami visi, kurie pasirašo kontraktą, nepaisant amžiaus, sveikatos, imama patrankų mėsa, kuri naudojama fronte tučtuojau, kad būtų įmanoma išlaikyti puolimo tempą ir kaip nors daryti psichologinį ir fizinį spaudimą ukrainiečiams. Tai daroma žmonių mase, o ne karo menu ar taktika. Toks požiūris į puolimą yra labai primityvus“, – sako buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas.
Pasak pašnekovo, jeigu Ukrainai pavyks atsilaikyti fronte, Rusijoje tikėtinos labai didelės pasekmės, kurių šiandien neįmanoma numatyti. V.J. Žuko manymu, nors Rusija yra didelė, bet jos žmogiškieji ir finansiniai resursai vis tiek nėra neišsemiami.
„Jiems nelabai rūpi aukos, bet tie resursai nėra neišsemiami. Išmokos ilgą laiką didėjo, bet dabar kai kuriuose regionuose mažėja. Daugiausia kontraktininkų imama iš depresinių regionų, bet ir ten kyla nepasitenkinimas, nebėra žmonių, niekas nebenori eiti, nes visi mato, kokie dideli nuostoliai. Be to, ne visi gauna išmokas, ne visiems patvirtinama, kad mūšio metu buvo sužeistas, o jei asmuo dingo be žinios, kol nėra patvirtinta, kad jis žuvęs, šeima negauna jokių išmokų. Tų kontraktininkų skaičius krenta ir šiuo metu Rusijos kariuomenė patiria daugiau nuostolių nei gali paimti naujų žmonių. Tai prasidėjo nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio. Taigi tie žmogiškieji resursai nėra neišsemiami“, – teigia buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.
V.J. Žukas taip pat teigia nematantis inovacijų ar inovatyvių taktikų taikymo Rusijos puolime prieš Ukrainą. Pašnekovo teigimu, kai Elonas Muskas atkirto Rusijos pajėgas nuo „Starlink“ palydovinio ryšio, rusai nelabai turėjo, kuo tai pakeisti. Reaguodama į tai Rusija bando sukurti rusišką starlinką „Rassvet“ ir paleido į orbitą 16 palydovų, bet kol kas tai nepakeis „Starlink“.
„Kokia jų inovacija, jei jie tanką apvirina kažkokiomis grotomis? Arba puola su motociklais, senomis sovietinėmis transporto priemonėmis arba logistiką vykdo netgi arkliais? Kokios čia inovacijos? Tai desperatiški veiksmai, stengiantis išlaikyti spaudimą Ukrainos kariuomenei įvairiuose fronto ruožuose, sudarant žmogiškų resursų persvarą, kad išvargintų ukrainiečių kariuomenę. Tokią taktiką naudojant niekur toli nenueisi ir matome, kad frontas yra įstrigęs. Paskutinį mėnesį Rusija prarado dalį teritorijos, o tai yra pirmas kartas per kelerius metus“, – sako buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.
V.J. Žukas teigia, kad sėkmių nebuvimas fronte jau didina nepasitenkinimą Rusijoje: Vladimirą Putiną gana atvirai kritikuoja net proputiniški blogeriai, Ukrainos dronai prasiveržia pro Rusijos oro gynybą vos ne iki Raudonosios aikštės, tad nuotaikos Rusijoje tikrai nėra pačios geriausios.
„Visiems jau darosi aišku, kad pasiekti karinės pergalės prieš Ukrainą greičiausiai nebepavyks. O ką toliau daryti, niekas nežino: ar fiksuoti liniją, bandyti tartis, trauktis ar daryti masinę mobilizaciją, imti dar vieną milijoną žmonių? O kuo juos apginkluosi? Jaunesnių vadų žūtys labai didelės, tie nuostoliai nėra taip greitai padengiami, todėl ką tas vienas milijonas naujų karių gali duoti? Ir kokias pasekmes sukels Rusijos visuomenei, kai taip trūksta darbo rankų“, – svarstė pašnekovas.
„Kaip sako Sun Tzu, karą reikia laimėti greitai, kas to nepadarys, susidurs su dideliais sunkumais. Tai su Rusija taip ir įvyko: pradžioje buvo entuziazmas, mitingai, Z raidė visur plevėsavo, kalbėjo, kad tuoj pat užims Ukrainą. Buvo visai kitos nuotaikos. Karo pradžioje visą laiką būna didelis entuziazmas, bet jeigu nepavyksta karo laimėti iš karto, tas entuziazmas pradeda kristi, atsiranda aukos, žuvusieji, sužeistieji, vargas, atomazgos nėra“, – sakė V.J. Žukas.
Sun Tzu: „Aš girdėjau apie sėkmingą karo baigtį tik tada, kai jis itin greitai baigdavosi, nors ir būdavo kaunamasi nemokšiškai. Tačiau nė vienai valstybei užsitęsę karo veiksmai neatnešė naudos“.
Ekonominė situacija: Rusijai padeda Hormuzo blokada
Rusijos ekonomika per karą laikėsi geriau nei prognozavo įvairūs ekspertai: šalis prisitaikė prie Vakarų sankcijų, persiorientavo į karinius poreikius, sugebėjo stabilizuoti rublio kursą, pajamos iš naftos ir naftos produktų eksporto finansavo didžiules karines išlaidas.
Bet ne viskas taip šviesu. Pirmieji šių metų mėnesiai, iki JAV ir Izraelio karo prieš Iraną, Rusijai buvo labai nepalankūs, nes eksporto pajamos iš naftos ir naftos produktų krito dramatiškai ir atrodė, kad biudžeto deficitas suplėšys patį biudžetą. Buvo pranešama, kad sausio-kovo mėnesiais biudžeto deficitas pasiekė 4,58 trilijonų rublių (58,3 mlrd. dolerių) ir buvo 2,62 trilijonų rublių didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.
„Metų pradžia Rusijai buvo labai sudėtinga ir tas biudžeto deficitas, kurį jie buvo suplanavę visiems metams, buvo viršytas per pirmuosius du mėnesius. Tas neapskaičiavimas, kiek Rusijai kainuoja praradimai iš naftos, buvo dramatiškas. Jie to tikėjosi, pradėjo kelti mokesčius ir panašiai, bet realybė pasirodė dar sudėtingesnė. Pagal situaciją, kuri klostėsi sausį-vasarį, jie būtų smigę į didžiulę duobę biudžeto deficito prasme, jis būtų buvęs tris-keturis kartus didesnis nei planuota. Bet, aišku, karas Irane labai greitai viską apvertė aukštyn kojomis“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Kai JAV ir Izraelis atakavo Iraną, o šis blokavo Hormuzo sąsiaurį bei apšaudė naftą eksportuojančių Persijos įlankos valstybių infrastruktūrą, energijos kainos šoktelėjo, todėl Donaldas Trumpas pritaikė sankcijų išimtis rusiškai naftai ir naftos produktams ir Rusijos pajamos iš eksporto išaugo.
„Kol kas tai dar neatsispindi biudžeto pajamose, nes viskas vėluoja maždaug mėnesiu. Mokesčius, kuriuos surenka iš naftos gavybos, jie pradeda skaičiuoti praėjus mėnesiui po to, kai faktiškai ta nafta jau yra parduota“, – teigia pašnekovas.
Šiuo metu aktyvūs karo veiksmai prieš Iraną nevyksta, bet Hormuzo sąsiauris dar nėra laisvas laivybai. Per šį sąsiaurį transportuojama apie penktadalis visos pasaulio naftos ir ketvirtadalis suskystintų gamtinių dujų eksporto.
Pasak T. Janeliūno, Rusijai būtų naudinga, jeigu karas Irane arba Homuzo sąsiaurio blokavimas tęstųsi apie šešis mėnesius, o Urals naftos kaina siektų apie 100 dolerių už barelį.
„Tas pokytis Rusijai suteikia vilties, kad jie gali turėti daugiau laisvės įvairiems sprendimams, įskaitant ir karo finansavimą. Jie gali kol kas atsipalaiduoti ir nesiimti radikalių taupymo priemonių, apie ką galvojo vasario mėnesį. Jie supranta, kad situacija labai greitai gali grįžti į buvusią padėtį, bet turi vilties, kad kol Hormuzo sąsiauris neatidarytas, tol jie gali neblogai laikytis, nepaisant to, kad ukrainiečiai gerokai naikina jų infrastruktūrą ir eksporto galimybes“, – sako T. Janeliūnas.
Toks atokvėpis Rusijai naudingas, bet jos ekonomika turi kitų bėdų. Pavyzdžiui, „Foreign Policy“ pranešė, kad Rusijos industrinis karinis kompleksas Alabugoje stengiasi į darbą pritraukti paauglius, o tai reiškia, kad šioje šalyje masiškai trūksta darbuotojų, net ir stengiantis jų pritraukti iš Afrikos ar Azijos.
Rusijos darbo ir socialinių reikalų ministerija yra skelbusi, kad 2025 metais buvo jaučiamas apie 2 mln. darbuotojų trūkumas. Ypač jaučiamas darbuotojų trūkumas civiliniuose sektoriuose, nes karo pramonėje Rusija siūlo didesnius darbo užmokesčius, bet trimis pamainomis dirbanti karo pramonė taip pat skundžiasi žmonių trūkumu.
„Yra versijų, kad kažkada Rusija turėtų pasiekti struktūrinio subyrėjimo tašką. Kol kas karinę pramonę palikime nuošaly, susitelkime į ekonomikos funkcionavimą, kuris prasideda nuo finansinių kreditų teikimo įmonėms, įmonių galimybės samdyti darbuotojus, mokėti jiems atlyginimus ir panašiai. Visa ši ekonomika turėtų suktis, šalia karinės pramonės. Tų struktūrinių spaudimo sąlygų yra daug, pradedant nuo to, kad egzistuoja labai didelės palūkanos verslui skolintis ir palaikyti savo operacijas“, – pastebi profesorius.
„Kitas dalykas, kad pradeda trūkti darbo jėgos. Viena vertus, ją susiurbia karo pramonė. Kita vertus, pats karas Ukrainoje. Tas darbo jėgos trūkumas gali trukti ilgai, nes net jei sustotų karas Ukrainoje, tie grįžtantys kariai nebūtinai gali tapti darbuotojais. Jie gali iškristi iš rinkos, gali būti suluošinti, netinkami psichologiškai, plius jie gali nenorėti dirbti, ypač jei jiems, kaip karo veteranams, būtų mokamos išmokos. Tai tiesiog gali sukelti ilgalaikę problemą, kad nebus, kam dirbti. Ir tai didelė problema, nes tada Rusija turi arba didinti imigraciją, arba ekonomika stos“, – sako T. Janeliūnas.
Bet imigracijos didinimas Rusijai gali nepasiteisinti, mat Centrinės Azijos šalių gyventojai turi pasirinkimą dirbti Persijos įlankos valstybėse ar Pietryčių Azijoje, o Rusija karo metu demonstravo ypatingai ksenofobinį požiūrį į darbuotojus iš Centrinės Azijos, ypač po teroristinės atakos 2024 metų pavasarį „Crocus City Hall“. Bet dabar Rusija stengiasi pritraukti darbuotojų iš Indijos, Šri Lankos, Mianmaro ir kitų valstybių.
Vis tik, pasak T. Janeliūno, neatrodo, kad Rusijos visuomenę labai jaudintų šios ekonominės problemos, rusai labiau purkštauja dėl interneto ribojimų.
Politinis režimas nerodo silpnumo
T. Janeliūno teigimu, Rusijos režimo stabilumui arba nestabilumui didesnę įtaką turi ne tiek prastėjanti visos šalies ekonominė padėtis, kiek režimą palaikančių grupuočių pasitenkinimas ir pasidalijimas resursais.
„Pats režimas gali žlugti tada, kai net sumažėjus pajamoms nebepalaikomas tas perskirstymo procesas, kuris aplink režimą sutelkdavo pagrindinius šalininkus. Tarkime, visa V. Putino šutvė gali sakyti, kad jiems nebepatinka, kaip skirstomi pinigai iš mažėjančio naftos eksporto, kad jie nebenori palaikyti to ankstesnio susitarimo. Kitaip tariant, visuomenė iškęs viską, bet svarbu, kad net suprastėjus bendrai ekonominei padėčiai režimą palaikančios grupuotės jaustųsi saugomos, ginamos ir panašiai“, – mano profesorius.
Jevgenijaus Prigožino ir „Wagner“ maištas 2023 metų birželį buvo ryškiausias vienos grupuotės nepasitenkinimo atvejis, bet maištas nebuvo pabaigtas, į Maskvą „Wagner“ daliniai neįžengė. Vėliau J. Prigožinas žuvo ar buvo nužudytas sprogus orlaiviui.
„J. Prigožinui nepatiko ne tai, ką Rusija darė Ukrainoje, bet tai, kad V. Putinas kėsinosi atimti Afrikos resursus, perskirstyti kitiems. Tai rodo, kad maišto ar perversmo rizikas lemia ne visuomenės pasipiktinimas, bet tai, kas darosi režimo viduje, ar ten adekvačiai perskirstomi resursai, kurie vis dar elitui prieinami“, – teigia T. Janeliūnas.
Kol kas režimo viduje nesimato įplyšimų, kurie rodytų elito grupuočių nepasitenkinimą, o Rusijos visuomenė nėra linkusi kelti revoliucijų. Pasak T. Janeliūno, šiuo metu režimas dar turi resursų aprūpinti visuomenę: išmokos kontraktininkams ir jų šeimoms vis dar mokamos, Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojų komfortas palaikomas, įvairūs gubernatoriai ir regionų politikai yra priklausomi nuo subsidijų ir sprendimų iš Kremliaus.
„Čia ir yra skirtumas nuo Vokietijos Pirmajame pasauliniame kare. Ten nebuvo centralizuotos valstybės įtakos. Dabar Rusijoje nacionalinė valdžią faktiškai reguliuoja viską: ne tik internetą, bet ir konkrečias finansines išmokas, jeigu reikės reguliuos resursų skirstymą, įves talonus maistui. Nėra alternatyvių struktūrų, kurios galėtų pasakyti, mes nebepasitikime valdžia, patys pradėsime skirstyti“, – pasakoja profesorius.
„Bet kartais būna, kad suveikia kibirkštis, kuri iš pradžių atrodė nesvarbi, bet ji išsiūbuoja visuomenę reikšmingai. Pavyzdžiui, įvyktų koks nors streikas, kažkas panaudotų pernelyg grubią jėgą, įvyktų kruvini susirėmimai, tai toks atvejis gali paskatinti eskalacijos spiralę, išplisti tiek, kad būtų sunku kontroliuoti“, – teigia T. Janeliūnas.
