Estijoje pirmą kartą klonuotas žirgas. Vienas kumeliukas gimė balandžio 11 d., tačiau technologija pasirodė esanti sėkmingesnė, nei galvota, ir vasarą mokslininkai tikisi sulaukti dar dviejų jauniklių. Žinia žymi svarbų etapą – kaimyninė šalis tapo antrąja Europoje, išvysčiusia savo klonavimo technologijas. Nors pasiekimą vertina teigiamai, Lietuvos veisėjai sako, kad mūsų šalyje taikyti klonavimo nėra tikslo, o ir patys klonuoti žirgai ne visuomet demonstruoja tuos pačius rezultatus kaip „originalūs“ gyvūnai.
„Mes vis dar esame nustebę. Kiekvieną kartą, kai žiūrime į kumeliuką, tarsi negalime patikėti, kad mums tikrai pavyko“, – teigia pagrindinė klonavimą vykdžiusi mokslininkė iš Estijos Elina Tsopp.
Pasak jos, kumeliukas jaučiasi puikiai ir jokių sveikatos anomalijų mokslininkai ir veterinarai kol kas nepastebėjo.
„Jis gyvena įprastą kumeliuko gyvenimą. Tačiau jis nėra įprastas. Žmonės atvyksta į jį pažiūrėti, pas mus plūsta daug žiniasklaidos atstovų. Iš pradžių labai nerimavau, nes mes žinome, kad su klonuotais kumeliukais gali kilti problemų. Bet jam viskas gerai, tai yra jis neturi jokių sveikatos problemų. Jis gražiai auga“, – LRT.lt pasakojo Estijos gyvybės mokslų universiteto Gyvūnų veisimo ir biotechnologijos katedros vadovė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Estų technologija buvo sėkmingesnė, nei tikėtasi, vietoje vieno planuoto kumeliuko pasaulį išvys trys klonai.
- Estija yra antroji šalis Europoje, turinti gyvūnų klonavimo technologijų ir žinių.
- Klonavimas gali padėti išsaugoti aukščiausių rezultatų pasiekusių žirgų genetiką ir nykstančias veisles.
- Anot Lietuvos mokslininkų, klonavimas iki šiol yra vienas neefektyviausių gyvūnų veisimo metodų. Tad Lietuvoje šiandien yra taikomos kitos veislių išsaugojimo strategijos.
- Remiantis klonuotų žirgų sporte demonstruojamais rezultatais galima daryti išvadą, kad dažniausiai jie neprilygsta kokybinėmis savybėmis ir gebėjimais savo „originalams“.
Sėkmingesnė technologija, nei tikėtasi
E. Tsopp pasakoja, kad kol pasaulį išvydo pirmasis kumeliukas, viskas toli gražu nesiklostė labai lengvai.
„Pirmaisiais metais, kai pradėjome klonavimą, vasaros pabaigoje, manau, sukūrėme tris embrionus. Surogatinėms kumelėms perkėlėme du ir pasiekėme vieną nėštumą. Deja, tas pirmasis nėštumas nutrūko maždaug 60–70 dienomis. Dar nežinome, ar tai buvo embriono problema, ar kumelės problema, ar sezono pabaiga“, – sako mokslininkė.
Tad vėliau komanda sukūrė dar 6 embrionus ir juos visus perkėlė patelėms. Ir šįkart mokslininkai liko nustebę – pasaulį greičiausiai išvys net du kumeliukai.
„Atlikome šešis perkėlimus. Pasiekėme 50 proc. nėštumų. Taigi turime tris nėštumus. Ir visi jie sėkmingai tęsiasi iki galo. Pirmasis mūsų žirgas jau gimė balandžio 11 d. O dabar laukiame dar dviejų kumeliukų, kurie gims liepos pradžioje, – pasakoja E. Tsopp. – Norėjome vieno kumeliuko, bet nėštumai buvo labai sėkmingi. Produktyvumas taip pat viršijo mūsų lūkesčius. Tad vietoje vieno turėsime tris.“
Kaip vyko klonavimas?
Elina Tsopp teigia, kad gyvūnui klonuoti įprastai reikia trijų gyvūnų: pradinio, kurį norima klonuoti ir kuris duoda genetinę medžiagą, antro, iš kurio paimama kiaušialąsčių, ir trečio, kuris išnešioja klonuotą embrioną, o vėliau tampa jo surogatine motina.
Tačiau reikia nuspręsti, kurias pradinio gyvūno ląsteles naudoti gyvūnui klonuoti. Pavyzdžiui, žymiajai avytei Dolly klonuoti buvo naudojamos pieno liaukos epitelio ląstelės, gautos iš suaugusios avies tešmens.
Šiandien gyvūnams klonuoti įprasta naudoti iš odos išgautas jungiamojo audinio ląsteles, vadinamas fibroblastais.
„Dauguma mokslinių tyrimų atliekama gyvūnui klonuoti naudojant odos fibroblastų ląsteles. Tačiau žinome, kad jas naudojant pasitaiko daug genetinių anomalijų, būna daug persileidimų. Jaunikliai paprastai gimsta su labai silpna imunine sistema“, – pasakoja E. Tsopp. Dėl to mokslininkai pakeitė strategiją ir nusprendė pasitelkti kamienines ląsteles. Tai tokios ląstelės, iš kurių vystosi skirtingi mūsų kūno ląstelių tipai.
„Yra daugybė būdų, kaip gauti kamieninių ląstelių. Visų pirma, jų galima gauti atliekant arklių kaulų čiulpų biopsiją. Tačiau mes puikiai suprantame, kad biopsija gali būti susijusi su tam tikra rizika, nes tai invazinė procedūra. O jei turite arklį, kuris kainuoja 10 milijonų ar daugiau, nenorite prisiimti tokios rizikos. Todėl mes sukūrėme technologiją, leidžiančią atlikti arklių liposakciją. Iš esmės tai tas pats, ką daro žmonėms, norėdami pašalinti riebalus, atlikdami plastinės chirurgijos procedūrą, – pasakoja E. Tsopp. – Taigi mes tiesiog nusiurbiame šiek tiek riebalų nuo donorinio gyvūno sėdmenų raumens, kuris yra didelis raumuo. Tą išsiurbtą riebalą nunešame į laboratoriją, ten iš jo išskiriame kamienines ląsteles.“
Tuomet ląstelės auginamos, dauginamos, užšaldomos arba panaudojamos gyvūnams klonuoti.
Jei nusprendžiama pradėti klonavimą, ląstelių įšvirkščiama į antrojo gyvūno kiaušialąstes, prieš tai iš jų pašalinus branduolį, kuriame yra DNR.
„Tada atliekame daug cheminių aktyvinimo procedūrų ir taikome protokolus, kad kiaušinėlis manytų, jog dabar jis apvaisintas ir turėtų pradėti vystytis į embrioną, o tada tiesiog 7–12 dienų juos auginame inkubatoriuje ir stebime, kurie iš jų vystysis. Tada, priklausomai nuo metų laiko, turime juos užšaldyti ir laukti perkėlimo arba, jei tai darome vasarą, kumelėms galime perkelti šviežius klonuotus embrionus“, – pasakoja mokslininkė.
Anot jos, pats klonavimo procesas yra labai fiziškai varginantis: „Tai reiškia apie 20 valandų nepertraukiamo darbo laboratorijoje. Todėl man labai pasisekė, kad turėjau kolegę Ani, kuri yra veterinarė ir padėjo man atlikti pačią klonavimo procedūrą. Taigi mes keisdavomės pamainomis – ji perimdavo darbą, aš eidavau miegoti, o tada vėl keisdavomės, kad vienam žmogui nereikėtų būti laboratorijoje 20 valandų.“
Vieninteliai, naudojantys kamienines ląsteles, ir antri, turintys ištobulintą klonavimo technologiją
E. Tsopp pasakoja, kad Italijoje įsikūrusi įmonė „Avantea“ jau daugiau nei 20 metų klonuoja arklius. Ji siunčia savo klonuotas nėščias recipientes ir klonuotus kumeliukus po visą Europą ir toliau.
„Šiuo metu Italija yra vienintelė šalis Europoje, turinti gyvūnų klonavimo žinių ir technologijų. Taigi dabar Estija yra antroji šalis Europoje, turinti klonavimo technologijų ir žinių“, – LRT.lt komentuoja pašnekovė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį į tai, kad negalima sakyti, jog Estija yra antroji šalis Europoje, kurioje gimė klonuotas kumeliukas, mat jų yra gimę ir kitose šalyse, nors jos ir neturi iki galo išvystytų klonavimo technologijų.
„Tiesiog atliekama odos ląstelių biopsija. Ir tą medžiagą galite išsiųsti bet kur visame pasaulyje. Tai dabar daro Ispanija. Tai dabar daro Jungtinė Karalystė. Jie sako žmonėms, kad jie užsiima klonavimu. Tačiau iš tiesų jie renka odos ląsteles, jas užšaldo ir siunčia į Argentiną. Ten veikia didžiulės klonavimo įmonės, ir ten iš tiesų gimsta kumeliukai, vėliau jie siunčiami atgal į Europą.“
Be to, E. Tsopp neslepia, kad Estija, ko gero, yra vienintelė šalis, kuri šiuo metu gyvūnams klonuoti naudoja ne odos, o kamienines ląsteles.
Turėtų gyventi tiek pat, kiek ir kiti arkliai
Anot E. Tsopp, būtent kamieninės ląstelės gali būti priežastis, kodėl mokslininkams pavyko gauti daugiau embrionų nei įprastai ir nėštumus be persileidimų.
Kadaise klonuota avytė Dolly turėjo nemažai sveikatos problemų ir nugaišo daug anksčiau nei kitos avys.
Nors Estijos mokslininkai negali 100 proc. garantuoti, kad klonuotas kumeliukas ateityje bus sveikas, jie tikisi, kad nauja klonavimo technologija (naudojant kamienines ląsteles) turės teigiamos įtakos kumeliuko sveikatai ir jis gyvens tiek, kiek įprastai gyvena kiti arkliai (20–25 ar net 30 metų).
„Dabar viskas atrodo gerai. Visi tyrimai rodo, kad jei kritinė stadija praeina sėkmingai, arklys turėtų gyventi normalų gyvenimą. Todėl dabar Europoje yra daug klonuotų arklių, o kai kurie iš jų dalyvauja varžybose. Kai kurie naudojami kryžminti. Argentinoje yra polo komandų, kurios sudarytos iš vieno arklio klonų, nes argentiniečiai suprato, kad polo varžyboms pigiau ir lengviau klonuoti vieną gerą arklį, nei bandyti išvesti gerą polo arklį. Taigi jie dalyvauja sporte, veisiami. Jų iš esmės yra visur“, – sako pašnekovė.
Klonavimo tikslai
Estijoje klonuotas kumeliukas yra buvusio sportinio eržilo Wodan M genetinė kopija ir buvo pavadintas Wodan M Alpha. Wodan M buvo sėkmingas varžybinis žirgas, priklausęs Urmasui Raagui, ir pasiekė reikšmingų rezultatų sporte. Kaip veislinis eržilas, jis susilaukė daug aukštos kokybės palikuonių. Jį klonuoti išrinko projekto partneris ir finansinis rėmėjas „Luunja Stud OÜ“.
Anot mokslininkės, klonavimas gali padėti išsaugoti aukščiausių rezultatų pasiekusių žirgų genetiką.
„Tai yra gera apsidraudimo priemonė arklių veisėjams, turintiems labai gerą genetiką. Jei jie turi labai brangų eržilą ir labai brangią kumelę, jie gali apsidrausti ir vėliau naudoti tuos klonus žirgams veisti, nes tai yra genetinės originalaus gyvūno kopijos“, – sako E. Tsopp.
Anot mokslininkės, kitas klonavimo tikslas galėtų būti siekis išsaugoti nykstančias arklių veisles: „Čia, Estijoje, turime tris nykstančias arklių veisles, kurių padėtis labai greitai taps tikrai bloga. Taigi klonavimas in vitro [laboratorijoje] ir reprodukcija būtų būdas išgelbėti tas veisles.“
Svarbus pasiekimas, bet kol kas neefektyvus metodas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Rasa Nainienė LRT.lt komentavo, kad sėkmingas arklio klonavimas yra išskirtinės svarbos Estijos mokslininkų pasiekimas.
„Tai yra ne vieno dešimtmečio nuoseklių mokslinių tyrimų ir sukauptos praktinės patirties rezultatas, plėtojant reprodukcines biotechnologijas“, – sako R. Nainienė.
Visgi ji atkreipia dėmesį, kad nors nuo pirmosios klonuotos avies Dolly praėjo jau daugiau nei 30 metų, klonavimas iki šiol yra vienas neefektyviausių gyvūnų veisimo metodų.
„Pavyzdžiui, siekiant gauti pirmąją klonuotą kumelę Prometeą, buvo sukurtas net 841 embrionas, iš jų toliau vystėsi ir gyvybingi buvo tik 14, o iš 4 persodintų gimė tik viena kumelė. Nors nuo 2003 m. klonavimo technologijos sparčiai tobulėjo, sėkmės procentas vis dar siekia tik apie 5–10 proc. Remiantis Prancūzijos mokslininkų duomenimis, vienam klonuotam kumeliukui gauti gali prireikti ne mažiau kaip 2 500 kumelių ovocitų“, – pasakoja R. Nainienė.
Be to, ji atkreipia dėmesį, kad ši technologija yra brangi: „Svarbu pabrėžti, kad klonuoti ekonomiškai verta tik labai didelės vertės gyvūnus. Dažniausiai tai būna žirgai, pasiekę išskirtinių sportinių rezultatų ir turintys didelę paklausą rinkoje. Tik tokiais atvejais didelės klonavimo išlaidos gali atsipirkti.“
R. Nainienė pasakoja, kad, siekiant išsaugoti nykstančias ar retas veisles, Lietuvoje šiandien yra taikomi efektyvesni ir labiau patikrinti metodai. Pavyzdžiui, laikomi gyvi gyvūnai ir formuojami veislių selekciniai branduoliai (geriausių, grynaveislių tam tikros veislės arklių grupė (banda), skirta veislei išsaugoti). Taip pat yra vykdomas kriokonservavimas, kai –196 laipsnių šaltyje skystame azote yra saugoma eržilų sperma, patelių ovocitai, embrionai.
„Šiuo metu, atsižvelgiant į mažą efektyvumą, dideles sąnaudas ir etinius aspektus, taikyti klonavimą Lietuvoje nėra tikslinga. Tikslingiau būtų kaupti gyvūnų audinių bankus, kurie ateityje, tobulėjant technologijoms, leistų taikyti klonavimą, kai jis taps efektyvesnis, pigesnis ir labiau pagrįstas praktikoje“, – LRT.lt komentavo R. Nainienė.
Nebūtinai pakartos rezultatus
Lietuvos arklių augintojų asociacijos kilmės knygų administratorius ir veisimo vadovas Dangis Rakauskas, kaip ir R. Nainienė, teigiamai įvertino kaimyninės šalies pasiekimą, anot jo, svarbų veisimo ir genetikos mokslams vystyti. Visgi jis atkreipė dėmesį į tai, kad pasauliniame kontekste arklių klonavimas yra jau daug metų vykdoma veikla, kuri gana plačiai išvystyta JAV ir kitose Vakarų šalyse.
„Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, konkrečiai Teksase, yra įmonė, kuri užsiima žirgų klonavimu ir ne vienetiniais atvejais, o 150 žirgų jie klonuoja per metus (...) Man atrodo, apie 85 000 dolerių ir gauni 60 dienų amžiaus klonuotą kumeliuką. Tai ta veikla vykdoma. Tad turbūt nereikėtų galvoti, kad čia estai nuskrido į Mėnulį. Tiesiog šioje Europos pusėje gal toks mokslinės praktinės veiklos teigiamas momentas“, – sakė D. Rakauskas.
Nors klonavimo technologija vystoma ir kitose šalyse, pašnekovas teigė atsargiai vertinantis jos poveikį žirgininkystei ir žirgų veislininkystei dėl daugelio neatsakytų klausimų, informacijos nevienareikšmiškumo ir ginčytinos perspektyvos, kalbant apie klonavimo būdu padaugintų arklių pritaikymą.
Kitaip tariant, „remiantis klonuotų arklių demonstruojamais rezultatais galima daryti išvadą, kad dažniausiai jie neprilygsta kokybinėmis savybėmis ir gebėjimais savo „originalams“.
„Tikrai žinau, kad į Lenkiją irgi buvo atvežta keletas klonuotų žirgų, bet negirdėjau teigiamų atsiliepimų ar, tarkim, žinių apie tolimesnį jų pritaikymą praktinėje veikloje, kalbu apie sportą ir veisimą, – sako D. Rakauskas. – (...) Yra tokių dalykų, kurie verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, yra klonuoti praeityje garsūs sporte žirgai. Jie dalyvauja šiuo metu sporte. Jeigu mes pasižiūrėsime, tarkime, videoįrašus originalo ir dabartinio jo klono, tai man nebūtinai tai teigiamai atrodo – nebūtinai tai yra stulbinamas lygis ar panašiai.“
Tad kalbėdamas apie Estijoje klonuotą žirgą arklių veisimo specialistas teigia, kad jis gali ir nepakartoti gyvūno, iš kurio buvo klonuotas, rezultatų.
„Tas žirgas yra dalyvavęs tarptautinėse varžybose, jis turėjo neblogus rezultatus (...). Bet aš tikrai netikiu, kad šis žirgas pakartos ano žirgo rezultatus. Netikiu. Galit pasitikrinti už kokių 7–8 metų“, – teigia pašnekovas.
Žirgas – labai jautrus gyvūnas
Anot specialisto, reikia suprasti, kad žirgas yra galingas, bet kartu ir labai jautrus gyvūnas, turintis ypač aštrius instinktus, refleksus, tad bet kokia įtaka jį formuoja.
Taigi jo vystymuisi ir sugebėjimams įtaką daro ne tik „gera genetika“, bet ir aplinkos sąlygos.
„Reikėtų suvokti, kad jūs klonuojate kažkokį praeities gyvūną, jis gyvens dabartinėmis sąlygomis, jo augimą, vystymąsi ir treniravimą veiks visai kiti veiksniai, visai kitos sąlygos, kiti raiteliai, kiti treneriai, kitos varžybų aplinkybės, kitos kokybės gruntai. Šie veiksniai turi milžinišką įtaką sportinio žirgo vystymuisi ir jo rezultatams. Ar jo genetinė formulė bus tokia, kad sugebės prisitaikyti ir visus nustebins, tai nežinau, negaliu pasakyti, nebūčiau toks optimistas“, – sako D. Rakauskas.
Be to, žirgų sporte labai svarbus gyvūno ryšys su raiteliu. Tad, anot veisimo specialisto, nereikėtų šio sporto tapatinti su polo žaidimu, kuriam klonuoti arkliai pasitelkiami jau kelis dešimtmečius.
„Polo poniai yra naudojami, kaip žinote, polo žaidime. Tai nėra sportas, tai yra žaidimas. Ir ten tas ponis yra daugiau, sakyčiau, kaip žaidimo instrumentas, nes ten per tą žaidimą juos keičia. O sportinių žirgų veisime žirgai veisiami olimpiniam sportui. Šios disciplinos žirgas yra atletas ir jo vaidmuo yra visai kitas, jeigu mes lyginame su polo poniu. Čia yra išskirtinis emocinis ryšys tarp raitelio ir sportinio žirgo, jis mezgamas ne 15-ai minučių, tai labai sudėtingas ilgalaikis procesas, turintis daug įtaką darančių veiksnių“, – teigia D. Rakauskas.
„Nenorėčiau dabar ploti katučių ir sakyti, kad dabar viskas labai pasikeis, visi puls klonuoti ir turėsime geriausius žirgus, nes, deja, taip tikrai nebus“, – pokalbį apie Estijoje klonuotą žirgą apibendrina Lietuvos arklių augintojų asociacijos kilmės knygų administratorius ir veisimo vadovas D. Rakauskas.
