Kontržvalgybininkas, stengęsis mažinti Lietuvos pažeidžiamumą. Generalinis konsulas, didžiausiame pasaulio mieste padėjęs organizuoti mažos šalies pristatymą globalioje parodoje. Žmogus, lietuviams, po visą pasaulį išblaškytiems po Antrojo pasaulinio karo, palengvinęs galimybę rasti savo gimines ir pažįstamus.
Dukart Vyčio Kryžiaus Ordino kavalierius, organizavęs ir įgyvendinęs esminį žingsnį faktinės Lietuvos nepriklausomybės link, žingsnį, be kurio šiandien neturėtumėme Klaipėdos, Neringos, Rusnės ir Kuršių marių pakrantės. Tai – Jonas Budrys.
J. Budrio ir jo žmonos Reginos, visur lydėjusios jį antroje gyvenimo pusėje, palaikų pelenai šią savaitę, rugsėjo 21-ąją, pasieks Lietuvą iš Čikagos ir bus perlaidoti Klaipėdoje. Numatyta, kad kapsulė rugsėjo 22-ąją bus iškilmingai įleista prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ istorinėse (nebeveikiančiose) Klaipėdos miesto kapinėse. Gavusi Budrių palikuonių ir giminaičių sutikimus, perlaidojimą organizuoja Ministrės Pirmininkės potvarkiu 2023 m. balandį sudaryta darbo grupė ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
Šis straipsnis pasakoja apie tai, kas buvo J. Budrys ir kokia jo reikšmė Lietuvos istorijai.
Rusijos imperijos valdininkas Ivanas Ivanovičius Polovinskis
Pagrindinio šio straipsnio herojaus biografijoje nemažai nesutapimų. Tiesą sakant, yra pagrindo manyti, kad kontržvalgybinis darbas, kurį šiam herojui teko dirbti, tam tikras detales apie savo gyvenimą jį vėliau skatino maskuoti.
Tikrai žinome, kad Jonas Polovinskas gimė 1889 m. gegužės 10 (22) d. Jono Polovinsko ir Onos Wieser šeimoje. Turėjo dvi seseris ir kelis brolius. Paauglystę praleido Kaune, kur kelerius metus mokėsi Kauno gimnazijoje ir dalyvavo nelegalios lietuvių draugijos „Daina“ veikloje. Kelintais metais šią gimnaziją baigė, duomenys prieštaringi: pats J. Polovinskas ilgai nurodė, kad tai įvyko 1905 m., bet vėliau jo paties iniciatyva atsirado kita data – 1907 m. Ar išlaikė abitūros egzaminus, taip pat neaišku, nes į universitetą J. Polovinskas nestojo. Tapo tarnautoju Susisiekimo kelių Vilniaus apygardos valdyboje. Nuo to laiko oficialiai dokumentuose Ivanu Polovinskiu vadintas žmogus keliolikai metų tapo Rusijos „činovniku“. 1909 m. buvo pripažintas kolegijos registratoriumi, kitaip tariant, gavo žemiausią Rusijos imperijoje valdininko civilinį rangą. Per keliolikos metų karjerą pakilo iki kolegijos asesoriaus – aštunto iš 14 valdininkų civilinio rango.
Valdininko karjerą carinės administracijos struktūrose trumpam nutraukė beveik pusantrų metų trukusi tarnyba Rusijos kariuomenėje. Carinėje Rusijoje tuo metu galiojo praktika, kad vyrai tarnauja ne tuose imperijos regionuose, iš kurių kilę, o siunčiami kitur. Taip ir J. Polovinskas tarnybos buvo nublokštas į Tiflisą (dab. Tbilisis) Užkaukazėje, 16-ąjį Megrelijos grenadierių pulką. Grįžęs iš karo tarnybos, dirbo toje pačioje Susisiekimo kelių valdyboje, o 1912 m. perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion, nes buvo paskirtas į Mintaują (dab. Jelgava). Iš pradžių prižiūrėjo Mintaujos apylinkėse veikusius plytų fabrikus, dirbdamas Mintaujos-Bauskės apskrities policijos vadyboje. Paskui pakilo aukščiau ir tapo minėtos apskrities viršininko padėjėju.
Kaip ir daugelį Rusijos kariuomenėje atitarnavusių vyrų, J. Polovinską 1915 m. įtraukė Pirmasis pasaulinis karas. Iš atsargos jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, bet fronto kautynėse niekada nedalyvavo. Tarnavo karo valdininku, žvalgybininku. Išklausęs specialius kursus, iš pradžių buvo atrinktas į 5-osios armijos Žvalgybos skyriaus štabą. Ši armija veikė Rusijos Šiaurės fronte. Ten iškilo iki 5-osios armijos XIX korpuso Žvalgybos punkto viršininko. 1917 m. tarnyba J. Polovinską nubloškė į Tolimuosius Rytus. Tarnavo Vladivostoko kontržvalgybos pasienio punkto viršininku, Amūro karinės apygardos Žvalgybos skyriaus viršininko padėjėju. Regis, eidamas būtent šias pareigas, susirgo ir ne vieną mėnesį gulėjo karo ligoninėje Vladivostoke.
Sunkiausia patikrinti 1918–1921 m. J. Polovinsko gyvenimo faktus. Jis pats juos pateikė taip, kad 1918 m. gegužę, praėjus keliems mėnesiams po bolševikų perversmo Petrograde, jis įsitraukė į čekoslovakų legiono pradėtą maištą, tarnavo admirolo Aleksandro Kolčiako žvalgyboje, taigi „baltųjų“ pusėje Rusijos pilietiniame kare. Iš pradžių buvo paskirtas Chabarovsko kontržvalgų dalies viršininku, vėliau vadovavo Amūro karo apygardos Žvalgybos skyriui. Čekoslovakų daliniams išdavus bolševikams admirolą A. Kolčiaką, J. Polovinskas turėjo bėgti nuo Raudonosios armijos ir 1920 m. vasarį esą pasitraukė į Kiniją.
Iš vėlesnių aprašymų žinome, kad Europą jis pasiekė pervažiuodamas Honkongą, Indiją, Viduržemio jūrą ir Marselį, o 1921 m. vasarą grįžo į Kauną.
Lietuvos kariuomenės kontržvalgybininkas Jonas Polovinskas
Kaune 32 m. Jonas Polovinskas atsidūrė su visa šeima: pirmąja žmona Olga ir trimis vaikais: vyriausiajai dukteriai Janinai Marijai tada buvo 11, sūnui Eugenijui devyneri. Jauniausioji Olga gimė 1916 m. liepą, J. Polovinskui tarnaujant Maskvoje.
Parvykusį į gimtąjį miestą, tokią patirtį turintį kontržvalgybininką Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius pasitiko stotyje. J. Polovinską jis iškart priėmė į tarnybą Kontržvalgų dalyje, kurią 1919 m. pats M. Lipčius ir įkūrė bei jai kurį laiką vadovavo. Nuo 1921 m. spalio 1 d. J. Polovinskas – šios dalies viršininkas.
Pagrindinė Kontržvalgų dalies funkcija tuo metu buvo užkardyti grėsmes Lietuvos saugumui. Kontržvalgyba verbavo agentus ir rinko iš jų informaciją apie vidaus ir išorės pavojus. Šis darbas buvo ypač aktualus pereinant į savarankiškos valstybės būvį, bandant įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę ir išaiškinti atskirus žmones ar organizacijas, kurių lojalumas kėlė abejonių.
Kontržvalgų daliai J. Polovinskas vadovavo ilgiau kaip metus. Per tą laiką jos funkcijos apėmė operatyvinę veiklą, pabėgėlių ir emigrantų bei pretenduojančiųjų į valstybės tarnybą (ypač saugumui jautriose žinybose) patikrą, užsienio valstybių šnipų, veikiančių Lietuvos teritorijoje, išaiškinimą.
Turbūt didžiausio atgarsio per trumpą J. Polovinsko tarnybos laiką sulaukė jo inicijuotas tyrimas, išaugęs į tai, kas tapo žinoma kaip „Sacharino byla“. Tirtas Sovietų Rusijos žvalgų ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojų įsipainiojimas į sacharino ir narkotikų gabenimą per Lietuvą į Sovietų Rusiją. Užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui ši byla kainavo postą, mat J. Purickio vadovaujamos ministerijos tarnautojai kontrabandą įformindavo kaip diplomatines siuntas. Tik Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje šios siuntos nepasiekdavo, o būdavo iškraunamos tuoj už sienos…
Bet didžiausią poveikį tolesnei Lietuvos raidai padarė kita operacija, didele dalimi suplanuota Žvalgybos skyriaus. Jos rezultatas – Lietuvos Respublikos dalimi tapo Klaipėdos kraštas – 1920–1923 m. pagrindinių sąjunginių valstybių (Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) laikinai administruota teritorija. Tai suteikė Lietuvai svarbiausią įrankį ekonominei nepriklausomybei pasiekti – jūrų uostą.
Turbūt didžiausio atgarsio per trumpą J. Polovinsko tarnybos laiką sulaukė jo inicijuotas tyrimas, išaugęs į tai, kas tapo žinoma kaip „Sacharino byla“. (...) Užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui ši byla kainavo postą, mat J. Purickio vadovaujamos ministerijos tarnautojai kontrabandą įformindavo kaip diplomatines siuntas.
Misija – Klaipėda
Visą likusį gyvenimą Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos J. Polovinskas laikė svarbiausiu gyvenimo darbu. Iš tiesų Klaipėdos įvykiai jį palietė labai asmeniškai. Pirma, kaip ir kiti į konspiracinę operaciją Klaipėdai prijungti įtraukti vyresnieji karininkai, J. Polovinskas turėjo pasikeisti pavardę ir nuo šiol iki gyvenimo pabaigos buvo geriau žinomas kaip J. Budrys (bene pirmą kartą viešai šis vardas paskelbtas 1923 m. sausio 16 d. Klaipėdos krašto direktorijos įstatyme, kur dar minimas Ansas Budrys, vok. Hans Budrus). Antra, regis, būtent per Klaipėdos įvykius užsimezgė jo „tarnybinis romanas“ su šiuose įvykiuose irgi dalyvavusia Žvalgybos skyriaus valdininke Regina Kašubaite. Oficialiai jiedu susituokė 1926 m. spalį, o kartu pragyveno keturis dešimtmečius.
Klaipėdos įvykiuose J. Polovinskas dalyvavo formaliai tebebūdamas Kontržvalgų dalies viršininku. Ministro pirmininko pavedimu iš šių pareigų ir kariuomenės jis buvo atleistas tik 1923 m. kovo 6 d. Tačiau realiai jau keli mėnesiai iki tol J. Polovinskas šio darbo faktiškai nedirbo. Kaune jį pavadavo Stasys Raštikis, būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas, o pats J. Polovinskas nuo 1922 m. pabaigos laiką leido Klaipėdoje. Ten jis lankėsi rugpjūčio viduryje, paskui keliskart lapkritį, o nuo gruodžio 13 d. Klaipėdos krašte veikė jau ištisas savaites.
Kodėl Kontržvalgų dalies vadas tiek laiko leido užsienyje? (Klaipėdos kraštas nebuvo savarankiška valstybė; jį nuo 1920 m. vasario pagrindinių sąjunginių valstybių vardu administravo Prancūzija). Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas pirmiausia pasiuntė jį rinkti informaciją apie vietos gyventojų nuotaikas dėl prijungimo prie Lietuvos, o paskui organizuoti parengiamuosius veiksmus slapčiausiai karinei operacijai.
Per 1922 m. Generalinio štabo Žvalgybos skyrius iš savo agentų ne kartą buvo gavęs žinių apie Klaipėdos krašte sutelktą karinį kontingentą ir to krašto gyventojų nuotaikas. Tačiau nė viename šių pranešimų refleksijų apie krašto gyventojų galimą palankumą Lietuvai nebūta. Šios informacijos Lietuvos kariuomenei prireikė po to, kai 1922 m. lapkričio viduryje Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas suteikė leidimą aktyvaus veikimo šalininkams, kurie sakė, kad lietuviai gali paversti Klaipėdą Lietuvos dalimi patys, nelaukdami sąjungininkių sprendimo.
Lietuvos politikai Klaipėdą kaip būsimos Lietuvos dalį matė dar nuo Pirmojo pasaulinio karo. Šias viltis dar labiau pakurstė faktas, kad pokarinės Europos tvarkos kūrėjai Paryžiuje 1919 m. šį miestą ir aplinkinį regioną atskyrė nuo Vokietijos. Bet prie Lietuvos jis nebuvo prijungtas, mat, kaip viešai paaiškino sąjungininkių atstovai 1919 m. birželį, „Lietuvos teritorijų“ statusas tada dar nebuvo aiškus. Iki pat 1922 m. pabaigos Lietuvos politikai tikėjosi, kad viskas, ko reikia, kad sąjungininkės perduotų Klaipėdą, gauti de jure pripažinimą Lietuvai. Bet kai Lietuva jau beveik metus laiko buvo Tautų Sąjungos narė, o pagrindinių sąjunginių valstybių atstovai Paryžiuje 1922 m. rudenį sušaukė pasitarimus dėl Klaipėdos ateities, jie Lietuvos politikus ir visuomenininkus galutinai nuvylė. Paaiškėjo, kad Klaipėdą sąjungininkės planuoja skelbti savarankiška teritorija, prižiūrima Tautų Sąjungos. Lietuvos interesus joje tik žadama užtikrinti, bet tą patį sąjungininkės žadėjo ir Lenkijai. Daugelis įžvalgesniųjų suvokė: kai Lenkija, de facto valdydama Vilnių, dar turės įtakos ir Klaipėdoje, Lietuvos nepriklausomybei tai gali tapti neįveikiamu iššūkiu.
Klaipėdos krašto lietuvis Erdmonas Simonaitis dar 1920 m. siūlė Kaunui: „Renkitės užimti Klaipėdą jėga“. 1922 m. vasarį tą patį siūlė daryti oficialus Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius. 1922 m. lapkričio viduryje E. Simonaitis, atvykęs į Kauną, išdėstė planą: Klaipėdos krašte vietos gyventojai surengia perversmą („sukilimą“), jiems į pagalbą ateina broliai iš Didžiosios Lietuvos. Siūlydamas tai, E. Simonaitis buvo tikras, kad dauguma Klaipėdos lietuvių prieš valdžią nesukils. Tą jis pasakė ir Kaune. Tad nutarus judėti šia linkme, pirma reikėjo išsiaiškinti, kuo tikrai galima pasikliauti Klaipėdoje ir kokio masto pagalbos reikės iš Kauno. J. Polovinsko žvalgytuvės Klaipėdos krašte tą ir padėjo galutinai nustatyti: pasirodė, kad klaipėdiečių lietuvių iniciatyva šiuo klausimu bus minimali; lemiamą vaidmenį teks vaidinti kontingentui iš Lietuvos.
Slaptus veiksmus Klaipėdai prijungti diplomatiniu lygiu koordinavo pats ministras pirmininkas E. Galvanauskas ir Užsienio reikalų ministerija, kuriai jis nuo 1922 m. rugsėjo pabaigos taip pat vadovavo. Tačiau kariniu požiūriu operaciją planavo Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas ir Lietuvos šaulių sąjunga. Įpareigotas Generalinio štabo gruodį J. Polovinskas kartu su E. Simonaičiu ir kitais Klaipėdoje jau atliko parengiamuosius veiksmus – susitikinėjo su žmonėmis, derino detales. Tuo metu vis dar nebuvo aišku, kada prasidės tai, ką pasauliui sumanyta pateikti kaip „sukilimą“. Sausio pradžioje Kaune, Lietuvos karo taryboje, dar vyko pasitarimai, per kuriuos dvejota, ar esama šiai akcijai realių galimybių. Pagrindinė problema – karinė vadovybė Lietuvoje niekaip nerado, kas imtųsi tokiam žygiui vadovauti.
Operacijos karinio vado funkcijos buvo siūlomos ne vienam Lietuvos karininkui, bet jie vis atsisakydavo. Tik kai krašto apsaugos ministro padėjėjas Juozas Papečkys pasiūlė J. Polovinsko kandidatūrą, o šis entuziastingai sutiko, reikalai ėmė judėti neįtikinėtu greičiu. Vos per kelias dienas, sausio 6–9 d., kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis leido J. Polovinskui sukurti atskirą štabą ir „Ypatingo paskyrimo rinktinę“, sutelkiant į ją tai, ką pats J. Polovinskas vėliau atsiminimuose pavadino „mikstūra“ iš daugybės karinių dalinių, Lietuvos šaulių ir savanorių: „Iš vieno pulko 50, iš kito 40, šauliai iš įvairių Lietuvos kampų, moksleiviai, rankose nelaikę kariško šautuvo – visi patriotiniai ir karingai nusiteikę, bet...“
Planas buvo toks: keliuose Lietuvos miestuose sutelktas, apginkluotas ir aprūpintas kontingentas – iš viso apie 1,1 tūkst. vyrų (vėliau šis skaičius kito) – geležinkeliu nuvežami prie Klaipėdos krašto ir Lietuvos sienos. Vagonuose jie persirengia civiliniais rūbais ir sausio 10 d. trijose skirtingose vietose peržengia Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Rinktinė buvo paskirstyta į tris grupes. Kiekviena gavo atskirą operatyvinę užduotį. Trims grupėms, kurios turėjo užimti atitinkamai Klaipėdą, Šilutę bei Pagėgius, ir jas sudariusioms kuopoms vadovavo Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo ir 8-ojo pėstininkų pulkų, 1-ojo husarų pulko karininkai. Bet užduotis ir planą rinktinei sugalvojo J. Polovinsko suformuotas štabas, kuriame vyravo Generalinio štabo etatiniai karininkai.
J. Polovinskas, rinktinės vidaus dokumentuose jau pradėjęs vadintis Budriu, viskam vadovavo. Tiesa, instrukcijas ir patarimus per visą karinę operaciją (sausio 10–15 d.) jis gaudavo iš Generalinio štabo viršininko mjr. Jono Griciaus Kaune ar į Kretingą atvykusio II pėstininkų divizijos vado plk. Mykolo Velykio. Tačiau atsakomybė už operacijos įgyvendinimą pirmiausia gulė ant J. Polovinsko pečių.
Visą likusį gyvenimą Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos J. Polovinskas laikė svarbiausiu gyvenimo darbu.
Nuo savanorių armijos vado Anso Budrio iki gubernatoriaus Jono Budrio
Šešias dienas nuo sausio 10 d. iki 15 d. J. Budrio vadovaujama rinktinė, lydima vietinių vedlių, Klaipėdos krašte vaidino sukilusius šio krašto lietuvius. Nesulaukdami didesnio pasipriešinimo, jie užėmė strateginius objektus, tokius kaip muitinės, policijos nuovados, pašto, geležinkelio stotys. Sausio 15 d. po nedidelių susidūrimų Klaipėdos prieigose ir pačiame mieste J. Budriui teko iš priedangos išlįsti į viešumą – atvykti į Vyriausiąjį komisariatą su prancūzų įgulos vadu sudaryti paliaubų.
Bet tuo jo vaidmuo nesibaigė, mat Klaipėda sausio 15-ąją dar netapo Lietuvos dalimi, o prancūzai ugnies nutraukimo susitarimo pralaimėjimu nelaikė. Į Klaipėdą jau vyko sąjungininkių karo laivai. Lietuvos vyriausybei dar reikėjo atlaikyti sąjungininkių reakciją, kuri galėjo baigtis ir karine intervencija, diplomatinį spaudimą. Galiausiai prasidėjo derybos, kurių rezultatas – Klaipėda tapo Lietuvos dalimi cesijos būdu, paisant tarptautinės teisės normų. Sąjungininkės sprendimą šiuo klausimu priėmė Paryžiuje 1923 m. vasario 16 d.
Kol visa tai vyko, mėnesį J. Budrys Klaipėdoje buvo faktiškai svarbiausias žmogus, garantavęs „įtampos palaikymą“. 1923 m. sausio 16 d. J. Budrio rinktinė transformavosi į Klaipėdos krašto savanorių armiją (ji dar vadinta Mažosios Lietuvos armija). J. Budrys save vadino vyriausiuoju sukilėlių vadu, savanorių armijos vadu. Taigi, jo rankose toliau liko karinė jėga ir politinio spaudimo sąjungininkėms galimybė.
Praėjus kelioms dienoms po Paryžiuje vasario 16 d. priimto sprendimo, sąjungininkių kariai ir administracija pasitraukė iš Klaipėdos, J. Budrys vasario 19 d. pasiskelbė perimąs sąjungininkių vyriausiojo komisaro pareigas ir žaibiškai žengė kelis svarbius žingsnius, kurie turėjo įtvirtinti ką tik perimtą Lietuvos suverenitetą. Netrukus į Klaipėdą atvyko Antanas Smetona, ką tik paskirtas aukštuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui. J. Budrį jis paskyrė savo padėjėju ir pavaduotoju. Bet po kelių mėnesių politiniai motyvai paskatino A. Smetoną iš aukštojo įgaliotinio pareigų trauktis, tad jos buvo perduotos J. Budriui. Formaliai jis pasirašinėjo laikinai einančiu pareigas, bet realiai buvo svarbiausias Kauno politikos vykdytojas Klaipėdoje pirmaisiais Lietuvos bandymų įsitvirtinti naujai įgytame regione metais.
Tad nėra atsitiktinumas, kad po to, kai 1924 m. gegužę tarp Lietuvos ir pagrindinių sąjunginių valstybių buvo sudaryta Klaipėdos krašto konvencija – dokumentas, reglamentavęs krašto ir jo piliečių statusą Lietuvos sudėtyje, uosto naudojimo ir tranzito taisykles, ir kai, remiantis šiuo dokumentu, atsirado Klaipėdos krašto gubernatoriaus – oficialaus Lietuvos Respublikos atstovo autonominiame krašte – pareigybė, 1924 m. spalio 27 d. Prezidento aktu J. Budrys buvo paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.
Iki pat 1925 m. J. Budrys liko pagrindine figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos Respublikos interesus ir destabilizuoti vietos vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdos krašte. Ilgalaikėje perspektyvoje J. Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima vertinti kaip bandymą padėti pamatus Klaipėdos integracijai į Lietuvą.
Tolesnė Jono Budrio veikla
Klaipėdos prijungimas, žinoma, nereiškė, kad ši teritorija akimirksniu taps integralia Lietuvos dalimi. 1925 m. rudenį pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto landtagą (seimelį) lietuvių sąrašai pralaimėjo triuškinamai. Tai J. Budrį paveikė, ir 1925 m. lapkritį formaliai dėl sveikatos priežasčių jis pasiprašė atleidžiamas iš gubernatoriaus pareigų. Paskui kurį laiką dar gyveno Klaipėdoje, čia buvo tapęs Apdraudimo draugijos „Lietuva“ atstovu.
Iki pat 1925 m. J. Budrys liko pagrindine figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos Respublikos interesus ir destabilizuoti vietos vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdos krašte.
Bet juo dirbo trumpai ir tuoj po valstybės perversmo grįžo į Kauną. J. Budrys sutarė su tautininkais, tad nenuostabu, kad gavo darbą Vidaus reikalų ministerijoje, kur perėmė vadovavimą poperversminei valdžiai labai aktualiai įstaigai – Politinei policijai. Sujungus ją su Kriminaline policija, 1927 m. balandį tapo naujosios Kriminalinės policijos valdybos viršininku. Tvarkėsi su ankstyvaisiais kairiosios opozicijos mėginimais organizuoti sukilimus Alytuje ir Tauragėje.
Tačiau 1928 m. sausį J. Budrys perėjo į konsulinę tarnybą. Pirma, pusdevintų metų atliko konsulines funkcijas Rytų Prūsijoje, Karaliaučiuje, kur iš pradžių ėjo konsulo, o nuo 1933 m. lapkričio generalinio konsulo pareigas. Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. Užsienio reikalų ministerija jį perkėlė iš Europos į kitą žemyną. Rugsėjo 26 d. su žmona Regina ir Karaliaučiuje judviem gimusiu sūnumi Algirdu laivu „T. M. S. Kungsholm“ iš Geteborgo Švedijoje J. Budrys atvyko į Niujorką. Ten spalio 7 d. formaliai pradėjo eiti Lietuvos generalinio konsulo Niujorke pareigas – paskutines ir ilgiausiai eitas (beveik 28 m.) jo gyvenime. Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos 1940 m. vasarą (pragyveno iš paukščių fermos, kurią tais metais nusipirko). Iš generalinio konsulo pareigų J. Budrį pasiglemžė tik mirtis 1964 m. rugsėjo 1 d., sulaukus 75-erių.
Rutininį konsulinį darbą sudarė atstovavimas Lietuvos piliečiams JAV teismuose, palikimo bylų ir asmens dokumentų tvarkymas, oficialiai patvirtintų vertimų išdavimas, pavardžių keitimo reikalai ir konkrečių asmenų paieškos. Bet išeivijoje J. Budrį kai kas vadino antruoju pagal svarbą Lietuvos atstovu po oficialaus pasiuntinio JAV.
Niujorkas, tuo metu didžiausias pasaulyje miestas, kuriame, skirtingais vertinimais, gyveno nuo 8 iki 10 mln. žmonių, nebuvo vieta, kurioje jo rūpestis Lietuva ir lietuviais galėjo liautis. Tarp svarbiausių jo nuopelnų amžininkai išeivijoje išskyrė J. Budrio indėlį į Lietuvos reprezentavimą 1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje – pirmą kartą Lietuva čia buvo pristatoma atskirame paviljone. 1940 m., pasak paties J. Budrio, būtent už šį indėlį jis buvo paskelbtas ir Niujorko miesto garbės piliečiu bei apdovanotas medaliu. Kitas svarbus dalykas, kur J. Budrys akivaizdžiai panaudojo žvalgybininko įgūdžius – sukūrė ir nuolat pildė kartoteką, kuri po visą pasaulį išblaškytiems lietuviams per ir po Antrojo pasaulinio karo padėjo surasti gimines ir pažįstamus.
Bet J. Budrio aistra ir gyvenant JAV liko Klaipėda, už kurios vadavimą 1927 m. liepą Prezidentas A. Smetona jį antrą kartą apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordinu (pirmąjį gavo 1922 m. spalį už antivalstybinių organizacijų sekimą ir likvidavimą). Apgaubta paslapties šydu, 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos kampanija didele dalimi J. Budrio dėka pamažu atsiskleidė išeivijos auditorijai. Jis apie Klaipėdos prijungimą ne kartą pasisakė, žodžiu ir raštu dalijosi atsiminimais, į „Lietuvių enciklopediją“ apie tai parašė ilgą straipsnį. Jo, Klaipėdos vadavimo didvyrio, buvimas JAV skatino šį įvykį ir jo reikšmę prisiminti, apie jį kalbėti. Galima sakyti, kad prieš mirtį J. Budrys net buvo tapęs tam tikru istorijos apie Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos cenzoriumi, koregavusiu kitus, bandžiusius pasisakyti apie 1923-iųjų įvykius, ir užėmusiu neginčijamo autoriteto apie tai, kaip viskas vyko iš tikrųjų, poziciją.
Spalvingoje J. Budrio biografijoje gana trumpas Klaipėdos epizodas kone tapo visą jo gyvenimą įprasminančia veikla. Neatsitiktinai Klaipėdos herbo motyvai atsirado ir ant J. Budrio antkapinio paminklo jo paties pasirinktose Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Šį paminklą 1965 m. sukūrė žinomas JAV lietuvių architektas Jonas Mulokas.
Savęs J. Budrys nelaikė vieninteliu Klaipėdos prijungimo istorijos herojumi. Bet suvokė, kad 1923 m. suvaidino esminį vaidmenį, atverdamas Lietuvai langą į pasaulį. Langą, kuris ilgainiui leido Lietuvai išsivaduoti iš ekonominės priklausomybės nuo Vokietijos ir įtvirtinti tai, ką 1918 m. Vilniuje paskelbė Lietuvos Taryba.
