Rusiškos erdvės tviteris ir telegramas pastarosiomis dienomis leipsta juoku, persidalindami vienu iš naujausių rusiškos propagandos pavyzdžių: Europos melais esą patikėjusio ir nuo karo Europon sprukusio „IT specialisto“ atgailos laišku, kuriame herojus virkauja, kad tėvynės daugiau niekada nepaliks.
Vadinamasis laiškas, publikuotas Kremliaus rupore „Komsomolskaja pravda“, sukaltas pagal klasikinius rusiškosios propagandos kanonus – pragmatiškai ir godžiai Europai priešpastatoma dvasinga Rusija, o praregėjęs herojus lieja atgailos ašaras.
Menamą „IT specialistą“ atgailai paskatina to paties leidinio publikacija apie Ukrainoje kariavusį ir kojos netekusį desantininką Vitią. Nes iki tol „IT specialistas“, prisižiūrėjęs jutubo, buvo patikėjęs Vakarų pramanais, kad Rusijoje viskas blogai, ir pasprukęs vos prasidėjus „specialiajai operacijai“.
O tuose Vakaruose... „Išsimuilavai – mokėk, nusiskalavai – mokėk, o jei neturi pinigų, tai nors griovyje dvėsk.“ Tuo metu gimtojoje Rusijoje mokslas nemokamas, medicina nemokama, dar pašalpos, lengvatos, o ir keikti visa tai nedraudžiama. Ai, ir dar Vakaruose – baisi rusofobija, nes jeigu tu rusas, tai dėl visko kaltas. O dėl ko kaltas – nesupranti.
Ir štai šis gūdžiuose Vakaruose besikankinantis jaunuolis sutinka dvasios mokytoją – tokį serbą Liubomirą. Pabrėžtinai – serbą, nes būtent Serbija turėjo potencialo suvienyti didžiąją Jugoslaviją, kaip Rusija – išlaikyti šlovingąją Sovietų Sąjungą, tik ir vieniems, ir kitiems klastingi Vakarai sutrukdė. Ir bylojo serbas Liubomiras rusui „IT specialistui“, kad „neturite jūs teisės pralaimėti šios kovos“. Ir apsivertė viskas ruso viduje, ir suprato jis turįs grįžti į namus, ir prigimdyti sūnų, ir niekada daugiau tėvynės neišduoti.
Pažangieji rusai – nes yra vis dėlto pažangiųjų rusų, dar iki kruvino antpuolio palikusių tą šalį ir išgyvenančių dvigubą kaltę: dėl to, kas vyksta, ir dėl to, kas nevyksta, – šią XIX amžiaus pasakėčių kalba sukaltą publikaciją, beje, pasirašytą vadinamojo „karo korespondento“, vadina vienu iš prasčiausių rusiškosios propagandos pavyzdžių. Esą iliustruojančiu, kad ne tik rusų karinis potencialas, bet ir didžiulė melo mašina baigia išsikvėpti.
Bet yra ir ne toks smagus momentas. Publiką juokinantis „atgailos laiškas“ pasirodė tuo pat metu, kai Rusija pradėjo ypač cinišką 22 „Azovstalo“ gynėjų vadinamąjį „teismą“. Karo teismą, kuriame savo tėvynę gynę ukrainiečiai kaltinami teroristiniu veikimu prieš Rusiją. Tarp „teisiamųjų“ – ne tik kariai, bet ir aštuonios moterys virėjos, dirbusios užnugaryje, bet patekusios rusams į rankas.
Ukraina skelbia, kad šis procesas prieš karo belaisvius – oficialus karo nusikaltimas, kuris turi būti tinkamai įvertintas.
O štai citata iš viešosios erdvės. Ukrainietės, o gal Ukrainos rusės, o gal Ukrainos žydės reakcija į „Azovstalo“ procesą: „Žmonės, mes su jumis stebime tai, kas vyksta, ekranuose. Nieko negalim. Sėdim bejėgiai ir sugniuždyti savo bejėgiškumo – ir žiūrim. Ukrainoje žūva berniukai ir jų tėvai, apsivilkę karines uniformas. Ir civiliai namuose. Mes sėdim ir žiūrim. Frazė „o ką mes galime“ tapo mūsų laikmečio šūkiu. Labai gėda dėl mūsų visų.“
Taigi, šūkis: o ką mes galime. Dėl Ukrainos padarėme daug, sakysime? „Radarom“, 14 milijonų. Tik pernai – daugiau kaip 70 tūkstančių ukrainiečių, radusių prieglobstį Lietuvoje.
Iš kitos pusės – pasipriešinimas karui yra ne tik ginklai. Ne tik pinigai. Pasipriešinimas karui – pasipriešinimas visam nežmogiškumui, vykstančiam aplink. Visai ruskynu pradvokusiai propagandai, kasdien keliančiai galvą. Lietuvoje. Kol mes sėdim bejėgiai. Ar abejingi?
Pasipriešinimas karui – pasipriešinimas visam nežmogiškumui, vykstančiam aplink. Visai ruskynu pradvokusiai propagandai, kasdien keliančiai galvą.
„Mane visada labiau slėgdavo ne kvadratiniai ar inteligentiški antisemitai. Mane slėgdavo visiška tyla. Slogi ji ir dabar“, – feisbuke pasidalino rašytojas Sergejus Kanovičius. Šviesaus atminimo Grigorijaus Kanovičiaus, sąžinės ir ištvermės etalono, sūnus.
„Nes prokuratūra ir teismai, Seimo Etikos reikalų komitetas tars savo žodį. Bet tyla, bendra, kad ir FB, draugystė su išsišokėliu man pasako labai daug. Kažkada ta tyla pražudė labai daug žmonių. Šiandien ji žudo mūsų pačių sąžinę. O gal jos likučius. Ar tikėjausi kitko? Būdamas naivus – taip, tikėjausi. Ir ne tik iš 140 Seimo narių. Ne valstybės vadovų trumpi pasisakymai, kurių negalėjo nebūti. Galėjo nebūti po jų sekusios tylos. Bet tyla nugali. Ir žudo tikėjimą“, – sako jis.
Sako apie tai, dėl ko Lietuva taip santūriai tyli, apsiribodama oficiozinėmis reakcijomis. Dėl antisemitizmo, apvilkto veidmainiškais išvedžiojimais ir pasklidusio iš Seimo tribūnos. Iš minios balsus renkančio ir to neslepiančio Remigijaus Žemaitaičio lūpų. Tokiu pat būdu iš kitų burnų byra homofobiški neapykantos pareiškimai.
Ir jie randa derlingą dirvą.
„Drąsus, tiesos ieškantis, atviras ir aštrus, diskutuojantis argumentais, geras seimūnas ir pavyzdys jaunimui, koks turi būti šiandienos Lietuvos Patriotas! Ačiū, Remigijau!“
„Reikia rašyti tiesą apie žydų klastą prieš Lietuvos žmones, dabar jie nori tik kompensacijų ir atsiprašinėjimų!“
„Šaunuolis, gerbiu. Laikas atsikratyti to amžinos kaltės jausmo.“ Iš kelių įrašų feisbuke. Tęsti nebesinori.
