Po to, kai premjerė Ingrida Šimonytė leido sau truputį per daug, tuo pačiu keliu, pirmalaikių rinkimų ir Vyriausybės neatsistatydinimo audrai nurimus, suka ir koalicijos partneriai. Kai parlamentinio Žmogaus teisių komiteto pirmininkas „laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius sako, kad migracijos klausimą valdę politikai „valosi į mūsų Konstituciją kojas“, neturima omeny Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Tai – apie santykius valdančiosios koalicijos viduje.
Daug emocijų, mažai racionalumo. Taip galima vertinti pastarųjų mėnesių situaciją valdančiojoje koalicijoje apskritai ir didžiojoje koalicijos partijoje Tėvynės sąjungoje atskirai paėmus. Penktadienio pavakarę įvykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiume, kur apsispręsta dėl tolesnio I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės darbo, iš esmės sutarta palikti situaciją, kokia buvo iki pačių konservatorių lyderių išprovokuotos krizės. Viskas pasibaigė, nieko nebuvo – potekstė tokia.
Viskas pasibaigė, nieko nebuvo – potekstė tokia.
Konservatoriai toliau puoselėja ilgametę iliuziją, kad mažieji koalicijos partneriai liberalai eilinį kartą praris eilinę nuoskaudą ir santūriai tylėdami leis išsispręsti vidinius nesutarimus, o kartu – nubrėžti pusantrų metų veiklos gaires visai valdančiajai daugumai.
„Man tai labai džiugu, kad šioje diskusijoje tiek daug kalbame apie Tėvynės sąjungą, mūsų institucijas, veiklą, įstatus, kas ką kur pasakė, ypač tuose posėdžiuose, kuriuose jūs niekada nedalyvavote ir manau, kad nedalyvausite. Diskusija yra bergždžia, iš kažkokių nuogirdų, nuotrupų žiniasklaidoje ar kažkur diskutuoti, kas ką pasakė. Mūsų partijos vidaus organai diskutuoja, turime atviras diskusijas, po jų vieningai sutariame dėl tam tikros pozicijos“, – LRT „Aktualijų studijos“ laidoje sako Seimo konservatorių frakcijos seniūnės pavaduotojas, partijos rinkimų štabų vadovas Andrius Vyšniauskas. Adresuodamas tai opozicijai, bet, be abejo, ir koalicijos partneriams.
Tačiau jau kurį laiką akivaizdu, kad situacija yra pasikeitusi, dvi liberalios partijos nebėra nusiteikusios kantriai taikytis su „mažųjų brolių“ vaidmeniu. Ir tai – ne tik Liberalų sąjūdžio vieno lyderių Eugenijaus Gentvilo aštri retorika konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio atžvilgiu. Laisvės partijos atstovas T. V. Raskevičius šiomis dienomis, Konstituciniam Teismui paskelbus, kad neteisėtai šalies sieną kirtusių migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai, prakalbo apie tai, kad atsakomybę turi prisiimti vidaus reikalų ministrė konservatorė Agnė Bilotaitė, nes ji „dvejus metus, valdydama šią krizę, vykdė antikonstitucinę politiką“.
Tačiau jau kurį laiką akivaizdu, kad situacija yra pasikeitusi, dvi liberalios partijos nebėra nusiteikusios kantriai taikytis su „mažųjų brolių“ vaidmeniu.
Vienašališkais sprendimais išprovokavę, kaip bevertintum, vyriausybinę krizę, konservatoriai kartu atlaisvino rankas „laisviečiams“, kuriems būsimuosiuose Seimo rinkimuose surinkti būtiną patekti į Seimą balsų skaičių gali padėti tik labai garsiai skambantys sprendimai. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė jau anksčiau prabilo, kad jų partija, kalbant apie koalicijos ateitį, norėtų didesnės paramos jų prioritetiniams klausimams. O vienas jų – Civilinės partnerystės klausimas – nors ir prasprūdo suirutės metu į Seimo darbotvarkę, bet absoliutaus palaikymo vis dar neturi, ir neaišku, ar jį ketinama svarstyti į pabaigą einančioje Seimo pavasario sesijoje.
Greičiausiai partnerystės klausimas nusikels į rudenį – artėjant prie eilinių Seimo rinkimų slenksčio. Tokiu atveju Tėvynės sąjungos žmonėms teks apsispręsti, kiek jie sutiks „atsitraukti nuo raudonų linijų“, kurias mini A. Armonaitė. Tai yra, kiek stengsis išlaikyti santykius su partneriais, arba – norės rizikuoti paskutinį pusmetį prieš rinkimus likti valdančiojoje mažumoje, jei, tarkime, „laisviečiai“ nuspręstų paskelbti, kad jų programinės nuostatos, kurių konservatoriai nepalaiko, partijai yra svarbiau, nei būti valdžioje.
Šiuo metu trauktis nuo raudonų linijų ir ieškoti sąlyčio taškų valdantiesiems ypač svarbu. Net Vyriausybei apsisprendus tęsti darbą, visiškai akivaizdu, kad laukia vienokie ar kitokie susirėmimai su prezidentu Gitanu Nausėda, aiškiai pasakiusiu, kad Ministrų kabinete nepageidauja matyti „čekiukų“ skandale paminėtos finansų ministrės konservatorės Gintarės Skaistės (nors galimas nepagrįstas išlaidas ji jau padengė) ir liberalo kultūros ministro Simono Kairio. Net jei valdantieji į šiuos pageidavimus numos ranka, o tokių atvejų ankstesnėse Vyriausybėse yra buvę, jiems vis dėlto reikės palaiminimo naujam kandidatui į švietimo ministrus. Ir ministrą parinkti reikėtų greitai, nes naujiesiems mokslo metams pedagogų bendruomenė rengiasi jau dabar. Nepatvirtinus viso to galvos, netrukus gali užgriūti nauji nemalonumai dėl nesuvaldomos garsiai paskelbtos švietimo pertvarkos.
Tuo labiau, kad bruzdėjimas jau prasideda ir konservatorių viduje. Nors prieš balsavimą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų pareiškęs, kad jo partijos kolegos galės pasisakyti laisvai, Gabrielius Landsbergis tarsi užsitikrino, kad pasitikėjimo juo klausimas vėliau nebus keliamas, vyksta atvirkščiai. Pirmoji kregždė – partijos Pakruojo skyrius, jau nubalsavęs, kad pirmininkui reikėtų pasitikrinti. „Jeigu norėjo, kad pasitikrintų Seimas, kodėl nenori pasitikrinti pats?“ – ir tai jau ne retorinis klausimas.
Šiuo atveju I. Šimonytė teisi sakydama, kad konservatoriams „nėra lengva būti didžiausia frakcija koalicijoje“. Bet ne tik dėl to, kad mažieji partneriai mandatų disproporciją galbūt panaudoja kaip spaudimo priemonę, ką sako premjerė. Ne mažiau sunku persikrauti, atsitraukiant nuo to, ką partnerių atstovas T. V. Raskevičius pavadino „isterišku reagavimu į kai kurias situacijas“. Kitu atveju prieš rinkimus gresia nuolatinės sproginėjančios įtampos.
