Po daugiau nei keturių mėnesių, praleistų svetur, laukiu dienos, kai grįšiu į Lietuvą. Pasiilgau draugų, artimųjų, siaurų Vilniaus senamiesčio gatvių, to specifinio, su niekuo nepalyginamo gaivos po lietaus aromato, kuris ištinka tik čia, Lietuvoje. Tačiau labiau neramu nei džiugu. Ir labai gerai žinau kodėl. Nes esu tai jau patyrusi daugybę kartų. Grįžtu ne namo, o į senatvę.
Vėluojantis pavasaris – puikus pretekstas analizuoti klimato įtaką žmonių nuotaikoms ir psichologinei sveikatai, tačiau šio straipsnio tema apie visuomenės klimatą. Apie žiemą, kuri tęsiasi jau ne pirmus metus ir verčia gūžtis net karščiausią vasaros dieną.
Domiuosi universaliais, bendruomeniniais reiškiniais ir savo subjektyvius pojūčius pasitelkiu tik tuomet, kai įsitikinu, kad jie yra vienos ar kitos bendros tendencijos dalis. Taip nutiko ir šį kartą – įsitraukiau į diskusiją su trisdešimtmečiais, kurie, pasirodo, Lietuvoje jaučiasi seni. Ką?
Taip, būtent tokia buvo ir mano reakcija. Net pyktelėjau. Kaip taip galima? Su didinamuoju stiklu ieškoti raukšlių, rodyti pirštu į pirmąjį žilą plauką ir svarstyti, kaip dabar oriai dorotis su staiga ištikusia senatve, atrodo mažų mažiausiai nejautru vyresniųjų atžvilgiu. Šį kartą atsidūriau toje vyresniųjų vietoje, tačiau gerai žinau, kad pati esu pasielgusi taip pat nejautriai, esu garsiai nerimavusi dėl savo senėjimo vyresnių asmenų akivaizdoje. Ir taip dariau ne kartą, net prieš kokius dešimt metų! Pasaulio populiacija senėja ir diskusija apie su amžiumi susijusių stereotipų poveikį yra svarbi to dalis. Skirtumas tik toks, kad klausimai apie orų amžėjimą paprastai kyla dvidešimt, trisdešimt ar net keturiasdešimt metų vėliau nei pas mus.
Subjektyvus amžiaus – įdomus rodiklis, sulaukiantis vis daugiau psichologų, gerontologų, sociologų ir kultūros antropologų dėmesio. Subjektyvus amžius yra sąvoka, apibūdinanti asmens jausmą apie savo amžių, nepriklausomai nuo tikrojo biologinio amžiaus. Subjektyvus amžius priklauso nuo visuomenės vertybių, socialinių ryšių, kultūros veiksnių, asmeninių įsitikinimų ir gyvenimo būdo. Itin įdomus yra subjektyvaus amžiaus ir sveikatos ryšys.
Harvardo universiteto psichologė, sąmoningumo praktikų (,,mindfulness“) ambasadorė Ellena Langer teigia, kad subjektyvus amžius gali lemti ne tik psichologinę gerovę, bet ir fizinę sveikatą, greitinti arba stabdyti natūralius kūno senėjimo procesus.
1981 m. ji atliko eksperimentą – aštuonis žmones, sulaukusius 70-ies, apgyvendino kapsulėje, atskirtoje nuo pasaulio. Buvo dirbtinai sukurta aplinka iš 1959 m. laikotarpio, kai eksperimento dalyviai buvo pačiame jėgų žydėjime. Interjeras, muzika, filmai, net televizijos naujienos, visos supančios kultūrinės nuorodos buvo iš tiriamųjų jaunystės. Kapsulėje nebuvo ir veidrodžių, vietoj jų ant sienų kabojo tyrime dalyvaujančių asmenų jaunystės nuotraukos. Rezultatas pranoko lūkesčius – eksperimento dalyvių pagerėjo ne tik nuotaika, bet ir sveikata. Judesiai tapo greitesni, kūnai – lankstesni, pagerėjo regėjimas ir klausa. Mokslininkė ir jos komanda ne iš karto drįso skelbti rezultatus, kadangi tiriamųjų imtis buvo labai nedidelė. Tačiau tyrimus, kaip protas veikia kūną, tęsė.
Žmogus – visuomeninis gyvūnas, todėl proto būsenas stipriai veikia visuomeninė aplinka ir supančių žmonių lūkesčiai. Langer mano, kad visuomenė tikisi, jog žmonės sendami silpnėja, kvailėja, netenka proto ir kūno lankstumo, todėl taip ir nutinka. Ji savo gyvenimą skyrė psichologinių technikų, kaip išsilaisvinti iš aplinkos neigiamos įtakos protui, kūrimui ir propagavimui. Mokslininkė teigia, kad jei jaučiamės, jog esame jaunesni, sveikesni, energingesni, mūsų ląstelės ir audiniai gauna šią žinią ir reaguoja į ją. Be abejo, šios technikos yra tinkamos išlaisvinti protą ir nuo kitokios neigiamos aplinkos įtakos.
Tačiau labiau neramu nei džiugu. Ir labai gerai žinau kodėl. Nes esu tai jau patyrusi daugybę kartų. Grįžtu ne namo, o į senatvę.
Langer teigia, kad suvokimo pokyčiai gali turėti teigiamos įtakos ne tik senėjimui, bet ir vėžiui, diabetui ir kitoms lėtinėms ligoms. Pirmas žingsnis – pastebėti ir įsisąmoninti, kad neišvengiamai reaguojame į socialinius ir kultūrinius stereotipus, ir tuomet mėginti nuo jų atsiriboti. Langer kvestionuoja įsitikinimą, kad ribos, kurias prisiimame ir patys sau nustatome, yra realios. Langer galimybių psichologiją išsamiai dėsto knygoje ,,Prieš laikrodžio rodyklę: sąmoninga sveikata ir galimybių galia" (2009). Nors ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą, tačiau apie sąmoningumo praktikas galime pasiskaityti lietuviškai kitų autorių knygose, pavyzdžiui, Ronaldo Siegelio ,,Sąmoningumo ugdymas. Mindfulness“ (2019, „Sofoklis“).
Jei Langer eksperimentai su nedidelėmis žmonių grupėmis atrodo statistiškai pernelyg nereikšmingi, verta pasidairyti į tai, ką tiria kiti panašiomis temomis besidomintys mokslininkai. Sveikatos psichologas Yannickas Stephanas, dirbantis Montpellier universitete Prancūzijoje, su kolegomis jau daugiau nei dvidešimt metų atlieka longitudinius tyrimus apie subjektyvaus amžiaus ir psichinės bei fizinės sveikatos ryšį. Šio mokslininko tiriamieji skaičiuojami ne vienetais, o tūkstančiais. Vis daugiau tyrimų rodo, rašo jis, kad jaunesnis subjektyvus amžius yra susijęs su daugeliu teigiamų rezultatų senatvėje, įskaitant geresnę psichologinę savijautą, geresnes fizines ir kognityvines funkcijas, ilgaamžiškumą.
Gauti duomenys rodo, kad jauniau besijaučiantys vyresnio amžiaus žmonės gyvena ilgiau nei tie, kurie jaučiasi savo amžiaus arba vyresni. Pasak Stephano, jau neabejojama, kad subjektyvus amžius yra svarbus sveikatos prognozės veiksnys, tačiau mažai žinoma apie kriterijus, pagal kuriuos asmenys subjektyviai vertina savo amžių. Jo tyrimai rodo, kad visuomenės spaudimas ir neigiami stereotipai apie senėjimą daro reikšmingą įtaką tam, kad žmonės jaučiasi vyresni, nei yra. Tačiau tokį pojūtį nulemia ir fiziologiniai kriterijai, tokie kaip prasta savijauta, antsvoris, pastebimi fiziniai senėjimo požymiai.
Visi šie rodikliai yra susiję – jei visuomenėje paplitusi nuomonė, kad žili plaukai reiškia senatvę, žmogus matydamas savo žilstančius plaukus ir ims sieti tai su savo senėjimu, o kartu ir galimybių praradimu, visai nesvarbu, kad pražilti dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali ir dvidešimtmečiai. Stereotipinė neigiama informacija apie senatvę yra integruojama į asmenų savęs suvokimą, todėl subjektyvus amžius tampa vyresnis. Kuo dažniau asmenys susiduria su diskriminacija dėl amžiaus, tuo senesni jie jaučiasi. Stephanas teigia, kad su amžiumi susijusią diskriminaciją patyrę asmenys labiau linkę integruoti į savęs suvokimą, todėl jų subjektyvus amžius gali būti vyresnis palyginti su tokios patirties neturinčiais asmenimis. Be to, suvokta diskriminacija yra reikšmingas socialinis stresorius, turintis neigiamų pasekmių fizinei ir psichinei sveikatai, dėl kurio asmenys gali jaustis vyresni. Depresija ar artimos depresijai būsenos taip pat dažnai siejamos su pojūčiu, kad esi senas.
Tokiu būdu, apžvelgus subjektyvaus amžiaus tyrimus, tampa akivaizdu, kad tai svarbus ir kiekvieno asmens, ir visos visuomenės sveikatos rodiklis. Subjektyvus amžius neabejotinai susijęs su gyvenimo kokybe.
Dar vienas svarbus pastebėjimas – aptarti vakarų mokslininkai tyrinėja vyresnius žmones ir jų subjektyvų amžių. Ar tai reiškia, kad senais besijaučiančių trisdešimtmečių vakarų šalyse nėra? Tikriausiai yra. Bet, nors neturiu tokių tyrimų, kuriais galėčiau pasiremti, mano asmeninė patirtis, pokalbiai su pažįstamais ir dalyvavimas minėtoje diskusijoje socialiniuose tinkluose leidžia pagrįsti nuomonę, kad pats laikas susirūpinti visuomenėje vyraujančiu požiūriu į senatvę, arba, kaip dabar mėginama pasakyti vengiant neigiamų stereotipų, amžėjimą. Panašu, kad seni besijaučiantys trisdešimtmečiai tėra ledkalnio viršūnė.
Kada paskutinį kartą bare Vilniuje ar Kaune matėte kartu besilinksminančius skirtingų kartų žmones? Močiutes ir anūkus? Niekada?
Pagalvokite patys, kaip turi pasijusti dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų vyresnis žmogus išgirdęs vos brandos amžiaus sulaukusius asmenis, dejuojančius, jog kenčia nuo senatvės. Kita vertus, jaustis taip, kaip jautiesi, neuždrausi. Jauni žmonės gali jaustis seni todėl, kad neatitinka visuomenės lūkesčių – nepasiekė to, ką pasiekė jų tėvai ar bendraamžiai, kai buvo tokio amžiaus. Per pastaruosius trisdešimt metų, po nepriklausomybės atkūrimo, mūsų visuomenėje įvyko drastiškų pokyčių, todėl lyginti savo pasiekimus ir gyvenimo būdą su tėvų ar senelių yra neprasminga, tačiau toks lyginimasis vyksta automatiškai, nesąmoningai.
Šiandien trisdešimtmečiai ir net keturiasdešimtmečiai tebestudijuoja, keičia profesijas ir darbus, keliauja aplink pasaulį ir dažnai net nėra sukūrę šeimos ar tik imasi ją kurti, todėl, lygindamiesi su tėvais, jie gali jaustis nieko nepasiekę, nespėjantys įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Lyginimasis su bendraamžiais taip pat yra problemiškas, nes visuomenės normas ir realų vaizdą iškreipia socialiniuose tinkluose sklindančios sėkmės istorijos ir pagražinto, netikro gyvenimo bei kūno vaizdai.
Tai ką mums daryti? Turime keletą variantų. Pirma, pasinaudoti Langer ir kitų sąmoningumo praktikų propaguojamais metodais ir keisti požiūrį, ignoruoti visuomenės lūkesčius ir neigiamus su amžiumi susijusius stereotipus, susikurti galvoje savotišką kapsulę, kurioje puoselėtume mintis, kad mūsų galimybėms amžius ne kliūtis. Kita strategija – keisti aplinką. Pilietiška veikla, kova su neigiamais amžėjimo stereotipais, mezgimas ryšių su bendraminčiais padės gyti ne tik pačiam, bet ir visai visuomenei. O kartais nieko nėra geriau, kaip išvykti į ilgą kelionę ir pajusti, kaip savijautai daro įtaką pasikeitusi aplinka.
Subjektyvus amžius yra visuomenės socialinės integracijos ir bendruomeniškumo indeksas. Bendrumo jausmas tarp skirtingų visuomenės sluoksnių ir amžiaus grupių lemia jaunesnį subjektyvų amžių. Šį kriterijų patikrinti nesunku be jokių socialinių tyrimų ir apklausų, užtenka pasivaikščioti po kavines ir barus. Kada paskutinį kartą bare Vilniuje ar Kaune matėte kartu besilinksminančius skirtingų kartų žmones? Močiutes ir anūkus? Niekada? O Barselonoje? Taip, mačiau, vakar.
