Lietuvoje daugiau nei 90 proc. visų namų ūkių turi nuosavą būstą. Tai didžiausias procentas visoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) teritorijoje, tokią naujieną šią savaitę paskelbė tyrimą pabaigusi ši organizacija, neformaliai vadinama pasaulio turtingųjų klubu, sutelkusi po savo stogu didžiausias planetos ekonomines, o taip pat ir politines galias.
Jeigu lygintume su kokia Afrikos Siera Leone, naujiena neskambėtų intriguojančiai. Bet – Liuksemburgas, Jungtinės Amerikos Valstijos, Belgija, Prancūzija, Vokietija ir taip toliau, – lenkia Lietuvą pagal daugelį ekonominių parametrų. Ten mažiau žmonių turi nuosavą būstą, nors daugelio jų galimybės didesnės.
Iš pirmo žvilgsnio tokia naujiena atrodo ne tik įdomi, bet ir gera. Dar vienas rekordas. Tačiau tame pat tyrime pastebėta, jog nemenka lietuvių būsto dalis yra menko energetinio efektyvumo, todėl brangiai kainuoja išlaikymas, suryjantis didelę dalį šeimos pajamų.
Ne paslaptis – tai posovietinės privatizacijos pasekmė, kai žmonės gavo nuosavybėn anoj santvarkoj masiškai ir nebrangiai statytus butus naujai darbo jėgai, kaimo migrantams į miestus.
Nušiuro jie, kiauri be renovacijos. Ne Gulbinų kvartalas, gyvenamąjį plotą matuojantis ne vienu šimtu kvadratinių metrų, su ežeru, pušynu, hektarais privačios aplinkos. Bet laikosi tūlas lietuvis nors ir mažo, kiauro, bet savo.
Galėtų parduoti, išsinuomoti geresnę kokybę, gal net už mažesnį pinigą viską sudėjus. Bet nedaro.
Savi namai – tai saugumas. Tam tikra garantija. Tokia yra svarbiausia psichologinė priežastis, lemianti šį statistinį rekordą. Net ir išvykęs padirbėti svetur lietuvis neparduoda, uždirbtus pinigus investuoja į namą namie, o ilgiau svetur užsibuvęs, žiūrėk, ir ten jau stato savo.
Sovietmečio mėsmalę praėjusi karta savotiškai kompensuoja raudonąją traumą. Ten nebuvo privačios nuosavybės, tik visuomeninis kai kurių gėrybių paskirstymas. Ir tos traumos pasekmes ar pamokas perduoda kitai kartai.
Iš esmės tai nėra blogai, kiek nėra blogai būti sėsliam ar susijusiam. Nors ekonomistai ir turėtų pastabų – tai mažina darbo pasirinkimo galimybes, savotiškai prisega ir riboja pasirinkimus. Prastos kokybės nuosavybė įkalina ir stumia į skurdo ratą dėl didelių išlaikymo kaštų.
Bet galima į šią mūsų savybę pažvelgti ir kitu kampu. Nuosavus namus svarbia vertybe, gal net gyvenimo centru laikantis žmogus gins juos dantimis ir nagais.
Valstybės saugumo kontekste ši lietuvio savybė buvo ir yra ypač nepaprasta. Ko nepadarysi, kad dar kartą nebūtų nacionalizavimo, gyvulinių vagonų į Sibirą, ar to, kas dabar Ukrainoje?
EBPO pastebėjimą galimą perfrazuoti ir taip – Lietuva yra labiausiai savo šalies gynybai pasirengusi šios organizacijos teritorijoje.
Manot, kiek pritempta? Tai prisiminkim neteisėtų migrantų, mėtomų iš Baltarusijos, krizės pradžią. Lietuviai, išskyrus vieną kitą sąvokose pasiklydusį veikėją, reikalavo fizinės valstybės sienos ir stabdyti ataką – karo pranašą.
Taip ir buvo padaryta. Mūsų namai netapo pereinamuoju kiemu ar ilgalaikio šantažo vieta, ką po visko besakytų mūsų sukurta gerove pasinaudojusio bėglio skundą nagrinėjęs Konstitucinis Teismas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
