Kelias savaites politikai gan vangiai reagavo į suklastotų ataskaitų savivaldos tarybose skandalą. Visai ne taip, kaip neteisingai suvalgyto kotleto atveju. Ar atsiradus naujam keliukui prie buvusio premjero namų. Auksiniai šaukštai ir tualetai sulaukė nepalyginti daugiau jų energijos nei šis, savo mastu ir smulkmeniškumu išsiskiriantis biudžeto lėšų įsisavinimo reiškinys.
Daugiau dėmesio sulaukė nebent švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Bet net ir ministrė, regis, turi daugiau įtakingų rėmėjų nei kritikų.
Viena vertus, šiame skandale nėra pozicijos ar opozicijos. Čekius fiktyvioms ataskaitoms iš pakampių rinko visų spalvų tarybų nariai. Šiandien prasižiosi kritikuodamas, o ryt gali paaiškėti, kad taviškiai jau pirmauja trasoje.
Galima manyti, jog ribotą politikų kritiškumą lemia palyginti nedidelis sukčiavimo mastas. Viską sudėjus, susidarytų gal maždaug tiek, kiek kainavo viena T. Narbuto ir Saltoniškių gatvių sankryža Vilniuje, kurią meras R. Šimašius susiaurino iki neįveikiamos, o jo įpėdinis V. Benkunskas išgelbėjo, atkurdamas buvusias ribas.
Bet greičiausiai politikų liežuvius kausto visai ne tai.
Politikų reprezentacijai, veiklai skirtos lėšos turi spalvingą istoriją ir netgi misiją. Jų dydžiai, atsiskaitymo tvarka dažnai keitėsi, bet ta specifinė paskirtis, apie kurią labai garsiai niekada nebuvo kalbama, yra pastovi.
Jos padeda paslėpti realias politikų pajamas ir leidžia išvengti mokesčių.
Visuomenė niekada nepavargsta domėtis, kiek uždirba Seimo nariai, ministrai ar merai. Kai didelė žmonių dalis laviruoja ties skurdo riba, o aukštesnis viduriniosios klasės sluoksnis yra menkas, dideli politikų ar pareigūnų atlyginimai tampa papildomu dirgikliu. Klausimai, ką nuveikėt už tuos mūsų pinigus, skamba dažniau ir aštriau.
Reprezentacinės ir veiklos išlaidos ilgainiui tapo instrumentu, kuris leidžia parodyti mažesnį oficialų atlyginimą, bet užtikrina daug didesnes, be specialios pastangos nematomas pajamas.
Buvo laikas, kai ministrai galėjo be apskaitos panaudoti iki keturių vidutinių atlyginimų. Realios pajamos buvo bemaž du kartus didesnės, nei oficiali alga. Vėliau susitraukė iki vienos vidutinės, atsirado prievolė skaičiuoti.
Per tris dešimtmečius buvo visaip. Bet esmė liko ta pati.
Niekur neparašyta, bet yra žinoma arba nujaučiama, kad šie veiklos pinigai yra priedas prie algos, o apskaita egzistuoja tik dėl akių.
Būtent tai dar kartą patvirtino savivaldos tarybų nariams skiriamų veiklos išlaidų ataskaitų tyrimas. Savivaldos politikai naudoja šias lėšas daugiausia savo asmeninėms reikmėms ir klimpsta į pelkę, kai reikia meluoti, kad yra kitaip.
Eilinis gyventojas turi uždirbti, sumokėti mokesčius ir tik tada perka spausdintuvą, automobilį ar degalus. Politikas turi galimybių nemokėti mokesčių ir naudoti išmokas savo reikalams. Mainais į nesumokėtus mokesčius jam reikia čekių. Savų arba svetimų.
Tad jeigu ir yra kur nors tas garsusis „kiaulių ūkis“, jo ieškoti pirmiausia reikia čia.
Dabar siūloma tiksliau apibrėžti veiklos išlaidas. Tai nepadės. Nepadės, nes neįmanoma tiksliai įvertinti, kiek kompiuterio ar printerio panaudota tarybos nario veiklai, kiek – saviems reikalams. Kiek degalų išskaičiuoti, jeigu važiuodamas darbo reikalu sustojai parduotuvėje, nuvežei vaiką į mokyklą ar aplankei draugą?
Joks, net ir savas, nepavogtas čekis nepatvirtina, kad išlaidos atitinka paskirtį.
Tarybų nariai galutinai įrodė – tokia sistema mums dar netinka. Per daug skurdo. Per daug godumo. Savikontrolės stabdžiai neveikia. Beveik absoliuti tolerancija manipuliacijai. Ji gundo sukti galvą, kaip įsisavinti pinigus. Galiausiai atrodo, kad politikai atkeliavo iš dykumos, kur nebuvo nei telefono, nei kompiuterio, nei printerio.
Neverta taisyti nepataisomo. Jeigu savivaldos taryba – garbės pozicija, dirbti derėtų visuomeniniais pagrindais. Jeigu ne, politikai turėtų gauti atlyginimą. Bet kuriuo atveju, techniniais dalykais turėtų pasirūpinti įstaigos administracija. O po savivaldos eilėje laukia ir Seimas, ir Vyriausybė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
