Sparnuotą posakį apie pinigus ir fantaziją reikėtų koreguoti: kam tau darbas valstybės tarnyboje, jeigu neturi fantazijos. Gal kiek per skambiai pasakyta. Ta fantazija, apie kurią skatina kalbėti plūstantys faktai, tokia pasmurgusi, ribota, sutelkta į vieną reikalą – kaip nusunkti į savo kišenę maksimalų kiekį tų resursų, prie kurių prieigą atveria tavo pareigos.
„Turim 60 savivaldybių – 60 kūrybingų sprendimų“, – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentė Ausma Miškinienė.
Taip Lazdijų merė apibendrino Andriaus Tapino projektą, kuris išskraidino į viešumą šimtus nelegalių, ne savivaldybių tarybų nariams tenkančių čekių, panaudotų legalizuoti vagiamus iš biudžeto pinigus.
Ribota ta fantazija, be pozityvo, bet be jos nė iš vietos. Sugalvok, surask, kur gauti tuos svetimus popieriukus, ir įsijausk, tarytum pats suki tūkstančius kilometrų mažos apimties savivaldoje, nelyginant Audrius ir Alma Sutkai, išsipardavę ir aplink pasaulį sukantys panevėžiečiai, sumanę savo akimis pamatyti visą 1000 pasaulio stebuklų.
Su Aurimu Valujavičiumi nė nelyginkim. Savo rankomis ir galva Atlantą įveikusiam svajotojui nereikėjo nei benzino, nei dyzelino, nei čekių. Fantazijos – taip. Bet kitokios.
Vaikai klausia tėvų, kodėl jiems nebuvo duotas Aurimo vardas. Kas piktinasi negavęs Vladimiro vardo? Gal ir norėtų būti Volodymyru, kaip Ukrainos prezidentas, bet ne Vladimiru. Ir ne apie skerdiką V. Putiną čia. Vladimiras Vinokurovas, Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas, taip pat turi fantazijos. Valdiškas darbas ir dar mažiausiai du privatūs. Sėdi valdiškoj kėdėj ir kuri, kaip privatus valdiškam parduos džiovintus vaisius.
Pelnas gal ir ne 300 tūkst., kaip vienam premjero patarėjui stumdant kovido testus pandemijos pradžioje, bet – į pliusą. Lašas po lašo, kaip savivaldybių tarybose. Mažas čekis prie čekio tampa tūkstančiais.
Kas žinojo, kad Lietuva turi vyriausiąją epidemiologę Loretą Ašoklienę? Per pandemiją tokios nebuvo. Iki tol, kol nepaklastojo dokumentų, kad galėtų apeiti pandemijos ribojimus. Kartu su savo vyru Edvinu Ašokliu, Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriumi.
Šiam pakako fantazijos remontuoti sūnaus automobilius už mūsų sveikatos pinigus ir pilti į šiuos automobilius degalus, pirktus už mūsų sveikatos pinigus.
Trumpa atmintinė tiems, kas visgi norėtų būti pavadinti E. Ašoklio ar V. Vinokurovo vardais.
Pareigos valstybės tarnyboje turėtų būti gan aukštos, bet nelabai ryškios, idant nekeltų nereikalingo dėmesio.
Vogti reikia teisingai. Ne imti, o pirkti ar parduoti iš savos įmonės valdiškai. Šio žanro klasikos galima mokytis Kaune. Metodo esmė paprasta: kas domina mero šeimyną, to negaus niekas kitas. Svarbiausia – informacija, prieinama tau, nežinoma kitiems.
Bet kuriuo atveju, reikia sekti finansinės veiklos taisykles, – paduoti tai, ko prašo jos ir jų prižiūrėtojai. Taip, kaip darė savivaldos tarybos.
Tada jokie vidiniai ir net išoriniai auditai nebaisūs. Ir tikrai, ką tie auditai veikia. Tik patvirtina, kad popieriukai, nesvarbu kieno gauti ir pateikti, atitinka instrukciją?
Jeigu taip, mūsų valstybei, kol ji netapo įteisintų valdiškų vagių rojumi, laikas išsiimti, išpurtyti ir perkrauti savo smegenis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
