Šią savaitę Seimas pritarė siūlymui drausti gyvūnų auginimą, veisimą ir žudymą dėl jų kailių. Mano socialinis burbulas ūžė iš nuoširdaus pritarimo. Net nesitiki, kad valstybės lygiu galime būti ne vien pragmatiškai šalti ir nustoti toleruoti atgyvenusios kailių antiestetikos verslus.
Jau po mėnesio mūsų laukia dar vienas nedidelis žnybtelėjimas priversiantis šiek tiek sukrutėti gerokai didesnę visuomenės dalį. Maišeliai prekybos centruose taps mokami. Visai kitokio pobūdžio veiksmas, kuris tikrai palies daugiau žmonių nei kailinių gyvūnų auginimo fermų uždarymas. Neetiška lyginti gyvos būtybės kančias ir kažkokius plastiko gaminius, nė nebadau to daryti. Man įdomi pokyčio kryptis, o ji čia labai panaši.
Nustokime vartoti ar bent sumažinkime vartojimą to, be ko puikiai galime apsieti. Nustokime bet kokia kaina gaminti perteklines prekes, kurios tenkina perteklinius poreikius. Nustokime apeliuoti į savo teises daryti bet ką, kai visiškai nepaisome visuotinės teisės nebūti kankinamam ar negyventi planetoje-sąvartyne.
Nustokime vartoti ar bent sumažinkime vartojimą to, be ko puikiai galime apsieti. Nustokime bet kokia kaina gaminti perteklines prekes, kurios tenkina perteklinius poreikius.
Plastikinis maišelis naudingas ir patogus daiktas. Problema ta, kad jo naudingumo laikas labai trumpas, o kai maišelis nemokamas – dar ir naudojamas kai reikia ar nereikia. Žinoma, maišeliai nemokami tik iš pažiūros. Jeigu paimtume į rankas tūkstančio maišelių pakuotę, pajaustume, kad ji ne tokia ir lengva. Besvoris įpakavimas vis tik turi masę, kuri kartais prideda papildomą gramą ant svarstyklių ir šis gramas kainuoja jau nebe maišelio kainą, o pasvertos prekės kainos dalį.
Kai pasaulyje tiek daug bėdų, koncentruotis į maišelius atrodo labai nerimta. Tačiau vienkartinis maišelis yra simbolis. Tai ta vartojimo dalis, be kurios puikiai galime išsiversti. Mano gyvenimas niekaip nepablogėjo, kai pradėjau agurkus ar pomidorus dėtį į parduotuvės krepšį be jokio įpakavimo.
Kai pasaulyje tiek daug bėdų, koncentruotis į maišelius atrodo labai nerimta. Tačiau vienkartinis maišelis yra simbolis. Tai ta vartojimo dalis, be kurios puikiai galime išsiversti.
Bulvės – šventas dalykas, o be maišelio neplautų bulvių nenusipirkti. Tik jei nebekišime į maišiukus visų kitų netepančių daržovių, tuomet tie keli centai už maišelį bulvėms ar žuviai sugrįš per nepasvertus šimtus kitų maišelių, į kuriuos žmonės kažkodėl vis dar deda apelsinus, bananus ar net tą vieną vienintelį pirkinių krepšelyje iš Kolumbijos atplaukusį avokadą.
Gyvenimo su mažiau maišelių triukų teks išmokti. Gyvūnai kailiams Lietuvoje nebebus auginami. Šie du, iš pažiūros, nesusiję įvykiai parodo, kad pučia nauji vėjai. Senovinis gamtą užvaldžiusio ir jos karaliumi pasiskelbusio žmogaus įvaizdis renka vis mažiau patiktukų. Kol kas tai tik švelnus brizas, tačiau pasipriešinimą jam sudarantis paviršiau šiurkštumas pamažu šlifuojasi. Lėti pokyčiai painiame visuomenės audinyje vyksta, jie nesustabdomi, tiesiog jiems reikia laiko. Kartais labai daug laiko ir net vienos kartos gyvenimo tam nepakanka. Partnerystė, o ne karaliavimas – toks turėtų būti santykio su aplinka ilgalaikis tikslas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
