Gyvename iškastinio kuro persunktame pasaulyje. Nafta, anglis ir gamtinės dujos kasdienybėje nematomos, bet yra gerokai arčiau mūsų nei atrodo. Kiekvienas daiktas, šiuo metu esantis jūsų akiratyje, pagamintas naudojant energiją, gautą iš šių iškasenų. Net jei tai kokia nors mugėje įsigyta medinė pieštukinė. Jai išskobti reikėjo metalinių įrankių, automobilio transportuoti, o meistras energijos darbui gavo iš maisto produktų, kurie be naftos ant stalo nebūtų atsiradę.
Nieko keisto – dabartinis pasaulis sukurtas pigios iškasenų energijos. Mokslo išradimų pritaikymas gyvenimo kokybei gerinti nuo 19 amžiaus antrosios pusės be šios energijos nebūtų taip sparčiai kilęs. Turėtume būti dėkingi, bet apie tai negalvojame. Jau gimėme iškastinio kuro energijos suformuotame pasaulyje, o paskutiniai dešimtmečiai – jos triumfas. Jei ne menkutė problema – deginamas iškastinis kuras lėtai keičia atmosferos sudėtį – apskritai nebūtų jokios bėdos.
Iš esmės, teršiame patys to nežinodami. Kadangi už kiekvieno daikto ar veiksmo, reikalaujančio energijos, tįsta nematomas anglies pėdsakas, jau kelis dešimtmečius sklando idėja, kad vartotojams būtų lengviau suprasti keliamą taršą, jei ant prekių būtų pažymėta, kokį anglies pėdsaką sukūrė gamyba. Tada galėtume rinktis draugiškesnę klimatui prekę, o ypač taršūs produktai prekybos centrų lentynose šviestų ryškiais skaičiais, atbaidančiais klimatu susirūpinusius pirkėjus, papildomai tikintis, kad atskleidus šią informaciją tokių pirkėjų padaugėtų.
Tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis (ŠESD) – sisteminė problema. Kad ji išnyktų, turime visuotinai pereiti netaršios energijos naudojimo link, bet po vieną to padaryti negalime. Šis požiūris lyg ir pašalina visas atsakomybes nuo konkretaus vartotojo. Dėl asmeninės taršos kalta aplinka ir pasirinkimų stoka, nėra kitų alternatyvų. Žinoma, nėra visiškai taip. Kasdien renkamės, ką ir kiek vartoti. Asmeninio anglies pėdsako skaičiuoklės, kurių gausu internete, leidžia apytiksliai nustatyti, kokius anglies kiekius atmosferai generuoja mūsų gyvenimo būdas.
Apibendrintai šis rodiklis dažnai pateikiamas kaip konkrečios šalies vieno gyventojo sukuriama tarša atmosferai, o kadangi skirtingos ŠESD (anglies dioksidas, metanas, azoto monoksidas ir kitos) turi nevienodą visuotinio atšilimo potencialą, tarša vertinama anglies dioksido ekvivalentais (CO2e). Lietuvoje šis rodiklis siekia 4,7 tonas CO2e per metus vienam gyventojui, Kinijoje – 7,4 CO2e, Jungtinėse Valstijose – 15,5 CO2e, o štai, pavyzdžiui, Ugandoje – vos 0,13 tonos CO2e per metus. Toks skaičiavimas lyg ir yra priešingas minėtam sisteminiam požiūriui, kad taršą sukuria egzistuojantys energijos ir daiktų kūrimo būdai ir už ją atsakinga industrija. Bandymas permesti naštą vartotojams savo prigimtimi – gana dviprasmiškas, tačiau nebejotinai leidžia įvertinti asmeninį taršos indėlį bei suvokti, kad tai, ką mes veikiame ir kaip veikiame, turi pasekmių.
Negarsių pasiūlymų įvesti anglies pėdsako žymėjimą ant prekių esu girdėjęs ir Lietuvoje. Galėtume suskaičiuoti, kiek šiltnamio dujų į atmosferą paleido mūsų šlepetės, sumuštinis ar pasisėdėjimas prie vyno taurės. Tokių mėginimų užsienyje jau būta, jie tebevyksta iki šiol. Bene garsiausia – TESCO beveik įgyvendinta ekologinės informacijos revoliucija. 2007-aisiais Jungtinės Karalystės prekybos tinklas įsipareigojo ant visų 70 000 prekių ilgainiui pradėti skelbti informaciją apie anglies pėdsaką, tačiau 2012-aisiais šį žymėjimą nutraukė.
Svarbiausia žymėjimo atšaukimo priežastimi tinklas nurodė tai, kad niekas prie jų taip ir neprisijungė. TESCO tikėjosi sukurti gerą precedentą, kuriuo paseks kiti prekybininkai, bet taip ir liko vieniši. Antroji priežastis, nurodyta tinklo, resursų ir laiko reikalaujantys anglies pėdsako skaičiavimai. Prie pažymėtų prekių TESCO kasmet pridėdavo po maždaug 125 produktus. Visų prekių žymėjimas tokiu tempu būtų trukęs iki 2567-ųjų.
Yra gerokai daugiau ir dabar veikiančių tokio žymėjimo pavyzdžių, tačiau jie netapo visuotiniai. Esu aptikęs jų ant prekių ekologinio maisto parduotuvėlėse, bet bent jau Lietuvoje tai vis dar absoliuti retenybė, kaip marketingo priemonė iš esmės nepanaudota net ir tiems keliems procentams ekopirkėjų pritraukti.
Kadangi už kiekvieno daikto ar veiksmo, reikalaujančio energijos, tįsta nematomas anglies pėdsakas, jau kelis dešimtmečius sklando idėja, kad vartotojams būtų lengviau suprasti keliamą taršą, jei ant prekių būtų pažymėta, kokį anglies pėdsaką sukūrė gamyba.
Toks žymėjimas, jei taptų visuotinis, turėtų veikti ne tik pačius vartotojus, bet ir gaminančias ir transportuojančias įmones bei prekybos tinklus. Visi į dienos šviesą privalėtų ištraukti gamybos kuriamą taršą. Nėra taip, kad dabar ji slepiama, ji tik nėra visuotinai skaičiuojama ir patys gamintojai jos dažniausiai nežino. Tikėtis, kad didžiausi teršėjai patys imsis skaičiuoti bei skelbti taršą anglimi tikrai neverta, todėl padėtų bendras reguliavimas. Tačiau tokią sistemą sukurti – sudėtinga, be to, reikalautų nemažai resursų. Prievolė žymėti anglies pėdsaką nebejotinai sulauktų pasipriešinimo ir kritikos iš gamintojų bei prekybininkų, todėl vis dar tėra retas į aplinkos tausojimą nusitaikiusių prekės ženklų žaidimas.
Žinoma, klimato taršos temoje įgudęs vartotojas gali nesunkiai įvertinti, kurios prekės turi aukštą anglies pėdsaką. Jei daiktas naudojamas labai trumpai ir atlieka tik pakuotės funkciją, yra vienkartinis, jo anglies pėdsakas tampa reikšmingas. Produktai, atvežti iš toli, dėl transportavimo sąnaudų natūraliai turės aukštesnį anglies pėdsaką, nors vertindami jį galime ir apsigauti. Pomidorai iš Ispanijos lyg ir bus taršesni nei Lietuvoje užauginti pomidorai, tačiau neaišku, kiek papildomos energijos resursų prireikė šiltnamio sąlygoms Lietuvoje sukurti, ir kiek jos buvo sutaupyta auginant daržoves pietų kraštuose. Ne naujiena, kad mėsos ir ypač jautienos produktams užauginti, į atmosferą paleidžiama gerokai daugiau ŠESD nei augalinės kilmės maistui. Jei anglies pėdsako etiketę priklijuotume ant Argentinoje užauginto ir Vilniuje parduodamo jautienos kepsnio, ji taptų raudona ir pramuštų skalę.
Dar viena labai svarbi tokio žymėjimo nauda – bendras anglies taršos suvokimas, kuris šiuo metu vis dar labai menkas. Kol kas geriau suprantame ekologinį pėdsaką. Jį lengviau pastebėti ir suvokti. Ekologinis pėdsakas apima visą taršą, kurią skleidžiame. Jis platus, kaip Žemė, o anglies pėdsakas sudaro tik vieną jo dalį. Visada paprasčiau kalbėti apie plika akimi matomus dalykus.
Tarša medžiagomis, kurių nesimato, kurios ir šiaip natūraliai egzistuoja atmosferoje ir kenkia netiesiogiai, nublunka prieš gausiai pridrėbtas šiukšles pamiškėje. Galbūt todėl diskusijos apie klimato kaitą Lietuvoje dažnai baigiasi šiukšlių tema. Jos nesusijusios su klimatu, bet po tokių diskusijų ore tvyranti išvada, kad turime atsisakyti svarbiausio mūsų pasaulio energijos resurso – iškastinio kuro – realybėje tokia utopinė, jog geriau pokalbį baigti pozityvesne gaida (visi vienbalsiai pritaria, kad reikia mažiau šiukšlinti). Tai padaryti, iš esmės, daug lengviau, nei pastebimai sumažinti anglies pėdsaką.
Tikėtina, kad iniciatyvų anglies pėdsakui skaičiuoti (bent jau tam tikroms produktų grupėms) daugės. Europos Sąjungos įsipareigojimai mažinti ŠESD emisijas – milžiniški, o laiko suvaldyti klimato kaitą vis mažiau, todėl ši priemonė vis dar gali būti panaudota. Nežinia, ar ateis ir kada ateis tas laikas, kai greta įprastinės produkto sudėties žymėjimo pamatysime ir CO2e rodiklius arba nulinės taršos šiltnamio dujomis logotipus. Dešrelės su sumažintu metano pėdsaku, nulinio anglies dioksido tualetinis popierius, klimatui draugiškas batonas. Klimato situacijai toliau ritantis krizės link, tai gali atsispindėti ir mūsų pirkinių lentynose.
