Mūsų laikai yra masinių mirčių laikai. Demokratiniame pasaulyje masinės žudynės buvo sustabdytos, o kartu gimė iliuzija, kad žmonija tapo geresnė. Bet Ukrainoje vyksta karas, kurį sukėlęs agresorius nesibodėtų vykdyti genocido bet kurioje šalyje. Jį remiantys Kinijos, Šiaurės Korėjos, Irano ar Afrikos diktatoriai be skrupulų darytų tą patį.
Turime žinoti, kokiame pasaulyje gyvename ir kokie svarbūs yra kiekvieno iš mūsų veiksmai: jie arba sunkina, arba lengvina žudynes, jų atėjimą ir į mūsų namus. Aušvico ir Gulago grėsmė egzistuoja, kad ir kaip save ramintume.
Tačiau masinės mirtys, lengvai užrašomos negyvais skaičiais, neturi slėpti asmeninės mirties dramos. Ką išgyvena žudomas vaikas, moteris, vyras? Mirties akivaizdoje tveriantis ligonis ir jo artimieji? Pagaliau, ką išgyventų kiekvienas iš mūsų, sužinojęs, kad mirtis jį ištiks po kelių dienų, valandų ar minučių?
Mirtis yra realiausias mūsų gyvenimo reiškinys, nes ji tikrai ištiks. Tačiau ji yra tokia baisi, kad pats žinojimas apie jos realumą paralyžiuoja, lyg ištiktų stabas. Vis dėlto psichologiniai apsaugos mechanizmai veikia: gyvename taip, lyg mirties nebūtų. Galbūt visos mūsų pramogos ir kasdienybės rutina yra skirtos tik vienam – mirčiai užmiršti. Visais laikais religijos, įskaitant krikščionybę, irgi ištikimai pildė šių mechanizmų funkciją, pasakodamos apie garantuotą gyvenimą po mirties ir slopindamos realią akistatą su ja. Turbūt taip reikia: kas gi būtų, jei visus žmones ištiktų mirties baimės stabligė?
Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad šie natūralūs raminamieji ramina ir nuo atsakomybės už kitų mirtis, už žmogžudystes. Pamiršę mirties siaubą, mes per daug nebūgštaujame, kai miršta kitas žmogus, kai kažkur vyksta žudynės. Egzistuoja sąsaja tarp savęs raminimosi ir karo.
Bėgimas nuo mirties apsaugo mūsų savijautą, bet neleidžia tapti brandžiais žmonėmis. Pramogos ir rutinos nėra tikras gyvenimas. Todėl jeigu, vedami gilesnio įkvėpimo, mes imsime siekti brandaus ir tikro gyvenimo, teks stoti į akistatą su mirtimi, t. y. nustoti bėgti nuo jos. Vieno žymiausių XX amžiaus filosofų M. Heideggerio mąstymo leitmotyvas kaip tik ir buvo šis: asmeninė mano mirtis apsprendžia visą mano gyvenimą, bet reikia žinojimą apie ją pakelti sąmoningai. Tik tada gyvenimas tampa tikras, atsiveria gilesnėms buvimo prasmėms.
Kaip paprasta tai ištarti! Kaip sunku išgyventi mirties akistatą sąmoningai! Šis išgyvenimas sukelia prasmės krizę. Jeigu viskas baigiasi mirtimi, jeigu mirtis yra nebūtis, tai niekas neturi prasmės. Išgyvendamas šią krizę, poetas A. Rimbaud rašė: „Man pavyko pasiekti, kad visos žmogiškos viltys manojoje sąmonėje užgestų. Ant bet kokio džiaugsmo aš užleidau laukinį žvėrį, kad jį sudraskytų“ („Une saison en enfer“, „Sezonas pragare“). Sąmoningas mirties išgyvenimas yra toks siaubingas, kad sukelia norą numirti.
Vis dėlto man atrodo, kad dirbtinai sukelti akistatą su mirtimi yra blogas patarimas. Specialiai naikinti psichologinius apsaugos mechanizmus yra pavojinga. Tokie bandymai baigiasi išsekimu, nuo kurio atsigauti yra tik vienas kelias – vėl aktyvuoti tuos mechanizmus ir ramų gyvenimą. Ne kiekvienas yra Rimbaud.
Gyvenimas mums siūlo kitą būdą tapti atsakingiems ir brandiems. Tokį sunkų, kad gali kelti mintis apie savižudybę, bet natūralų. Norėčiau atkreipti dėmesį į gyvenimo situacijas, kurios yra apibūdinamos kaip psichologiškai kritinės. Kiekvieną mūsų gali ištikti tokia situacija, netekus mylimo žmogaus, mėgstamo darbo ar dėl kitų priežasčių, iš pirmo žvilgsnio kartais net nereikšmingų. Kiekvienas mūsų gali atsidurti būsenoje, kurioje nebematoma prasmės gyvenime ir nebetenkama noro gyventi (neretai tai įvyksta net turint gražią šeimą, solidų darbą ir geležinę sveikatą).
Beprasmybės pajauta yra didžiausias išbandymas gyvenime, depresijos veiksnys, savižudybės vektorius. Tai – tamsioji sielos naktis, kaip ją vadino šv. Kryžiaus Jonas. Tik išgyvena ją ne vien mistikai, bet ir paprastas žmogus. Daugiau nepadeda nei pramogos, nei rutina, nei maldos, nei tiesos. Realybe tampa apleistumas, tuštuma, negalėjimas. Visos gyvenimo schemos žlunga ir norisi tik vieno – mirti. Savižudybės pagunda, taigi tam tikra akistata su mirtimi, yra ne vieno žmogaus išgyvenama visu aštrumu.
Beprasmybės pajauta yra didžiausias išbandymas gyvenime, depresijos veiksnys, savižudybės vektorius. Tai – tamsioji sielos naktis, kaip ją vadino šv. Kryžiaus Jonas.
Iš šios situacijos galima pasitraukti dirbtinai. Vartoti vaistus, svaigintis įvairiomis substancijomis, užsikrauti darbais, ieškoti naujos moters ar vyro. Taip bėgti nuo beprasmybės – tai pakartoti bėgimą nuo mirties.
Tamsią sielos naktį galima išgyventi nuo jos nebėgant, bet kantriai laukiant, stebint, klausantis ir darant mažus kasdienos veiksmus, kuriuos dar yra jėgų daryti. Vėliau išaiškėja, kad tuo metu vyko kertinis procesas, gyvenimo perkeitimas ir naujo gyvenimo pradžia. Kaip rašo T. S. Eliotas, „leisk, kad tave apsuptų tamsa, kuri bus Dievo tamsa“.
Prancūzų filosofas H. Bergsonas mėgo metaforas, susijusias su technika. Aprašydamas mistikų išgyvenamą tamsiąją sielos naktį arba paprastų žmonių nepaprastą psichologinę krizę, jis prašo įsivaizduoti mašiną, kuriai yra suteikta sąmonė. Taigi, ateina diena, kai inžinierius sumano iš esmės patobulinti, transformuoti mašiną. Jis ima ją ardyti, vienas dalis išmeta, kitas, dar nematytas, montuoja. Sąmoninga mašina, matydama, kas su ja daroma, išgyvens siaubą, egzistencinę grėsmę, pasitikėjimo ir prasmės krizę. Tačiau pamažu ji ims suvokti, kad atgimsta, kad ji fundamentaliai keičiasi ir gyvenimas įgauna iki tol nematytą kokybę. Tai vyksta su kiekvienu žmogumi, kuris dėl įvairių priežasčių išgyvena tamsiąją sielos naktį, psichologinę beprasmybės krizę ir kuris tai daro nuo jos nebėgdamas.
Tamsią sielos naktį galima išgyventi nuo jos nebėgant, bet kantriai laukiant, stebint, klausantis ir darant mažus kasdienos veiksmus, kuriuos dar yra jėgų daryti.
Išgyvenus šią krizę, keičiasi santykis su mirtimi. Jos daugiau nėra bijoma. Bet taip pat – trokštama gyventi, nes gyvenimas įgavo iki tol neįtartą gelmę ir prasmę. Ir kaip tik todėl, kad gyvenimas įgavo naują gelmę, nėra bijoma mirties. Ši gelmė yra padidėjęs gyvenimo intensyvumas, nauja ir stipri gyvybinė energija, kuri sutampa su aštria nuojauta, kad tokio dvasios gyvenimo negali sustabdyti kūno mirtis. Tamsiosios sielos nakties arba beprasmybės krizės esmė – įprastinių gyvenimo prasmių (taip pat ir mirties įvaizdžio kaip visko užbaigos) žlugimas, naujo gyvenimo principo, pranokstančio biologinius instinktus, užčiuopimas.
Tokios yra tikrosios Velykos, kurias patirti galime šiame gyvenime. Ant kryžiaus Jėzus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Bet Dievas, Tėvas, jį taip vedė į Prisikėlimą, naujos formos gyvenimą. Dievo Sūnus turėjo tai pereiti, nes buvo įkūnytas į žmoniją. Šis procesas gali įvykti bet kuriame žmoguje.
Galbūt ir žmonijoje, žvelgiant iš krikščioniškosios Įsikūnijimo teologijos perspektyvos. Bet net ir nekrikščionių dvasiniai mąstytojai kalba apie tai, kad šiandien žmonijos sąmonė yra tarsi perkeičiama. Kad blogio iškrova, kurią šiuo metu išgyvename karų ar klimato problemų formomis, yra tamsiausia nakties fazė, ištinkanti prieš aušrą. Krikščionybė teigia, kad žmonijos sąmonės transformacija tikrai įvyks eschatologiniame lygmenyje, t. y. pasibaigus istorijai, žmonijai peržengus visuotinės mirties slenkstį. Bet krikščionybei neprieštarauja įžvalga, kad žmonijos sąmonės transformacija gali įvykti ir istoriškai, šioje žemėje.
