Iki šiol sapnuoju savo matematikos mokytoją. Praėjo 25 metai (jau!) nuo mokyklos baigimo, bet ji vis dar ateina į mano sapnus. Taip atsitinka tada, kai gyvenime susiduriu su kokiu nors rimtesniu keblumu ir nežinau, kaip jį išspręsti. Sapne sprendžiu uždavinį ir tikėdamasis pagalbos bandau užmegzti su mokytoja ryšį, bet man nepavyksta. Prabudęs džiaugiuosi, kad tai tebuvo sapnas...
Savo jausmus šiai mokytojai galėčiau apibūdinti pacituodamas vieno draugo žodžius, išsakytus ta pačia tema: „Jei ją sutikčiau, pasakyčiau: gal jūs ir gera specialistė, bet mano atžvilgiu nebuvote nei žmogus, nei mokytoja“. Cituojamas draugas baigė mokyklą dar anksčiau nei aš, bet į jo atmintį įsirėžusi patirtis, vartojant šiandienos terminą – psichologinis smurtas, lyg būtų vakar...
Gyvai prisimenu ir pirmąją matematikos mokytoją vidurinėje mokykloje, kuri faktiškai palaužė mano, šeštoko, tikėjimą, kad galiu išmokti matematiką (prisimenu ir temą: „Kartotiniai“). Žinoma, kiti dalykai, kurie sekėsi (istorija, lietuvių kalba ir literatūra, geografija ir t. t.), kompensuodavo dalį įmušto nepasitikėjimo, bet įleistas nuodas liko.
Štai ir dabar rašydamas šias eilutes jaučiu, kaip atšąla rankos ir sukyla apmaudas. O kūnas niekada nemeluoja. Prisimenu tuos iš eilės varomus kuolus ir dvejetus (vis dar negaliu suprasti, ką bandyta tuo pasiekti), viešai vardijamus pažymius bei tai, ką šiandien pavadinčiau galią turinčia arogancija. Tada jai buvo apie 35, bet tai atrodo daug, kai tau 14–18.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad esu sutikęs du matematikos mokytojus, kurių pamokose jaučiausi saugiai. Vienas jų, tada jau senukas, buvo, sakyčiau, netgi smetoninio tipo mokytojas: korektiškas, pagarbus, paslaugus ir niekada nežeminantis. Vertinantis pastangas (o aš jas dėdavau), o ne pasiekimus. Kitas, matydamas, kad su matematika man sunkiai, visada rašė daugmaž vienodą teigiamą pažymį, ir tiek. Deja, abu mokė trumpai.
Šis mano komentaras neabejotinai nuspalvintas asmeninės patirties, gali būti, kad jūsiškė visiškai kitokia. Visgi drįsčiau teigti, kad daugelis mūsų iš mokyklos išsinešame matematikos pamokų baimę ar mažų mažiausiai į(si)tikinimą, prietarą, kad tai bene rimčiausias mokslas pasaulyje – matas, kuriuo matuojamas mūsų intelektas, mūsų mokymosi, mąstymo kokybė.
Gyvai prisimenu ir pirmąją matematikos mokytoją vidurinėje mokykloje, kuri faktiškai palaužė mano, šeštoko, tikėjimą, kad galiu išmokti matematiką.
Šiandien išmanome apie įvairias intelekto rūšis, suprantame, kad matematikos žinios, mokėjimas manipuliuoti skaičiais, linijomis ir tūriais atspindi tik mažytę dalį mūsų intelektinių gebėjimų, bet realybėje matematikos žinių įvertinimas vis dar liko mokinio gebėjimo mąstyti ir veikiausiai (savi)vertės matas. Gauk iš matematikos trejetus ir iš dailės dešimtukus – kaip jausiesi?
Tai, jog matematika Lietuvoje tikrai sureikšminta, liudija pernai kilusi panika dėl prastų matematikos egzamino rezultatų. Kai kuriose šalyse panika dar didesnė (nors rezultatai formaliai geresni): Japonijos mokiniai dėl tikrai ir tariamai prastai išlaikytų egzaminų ir visuomenės bei tėvų spaudimo žudosi, šios tragedijos mastas – milžiniškas (kokios beprasmiškos aukos!). Indijoje nuo jų priklauso tavo statusas ir gerovė, o matematikos korepetitorius ten kone Brahma.
Galima suprasti – mūsų atveju „geri“ matematikos rezultatai svarbūs kažkokiam lyginamajam vertinimui ES lygiu ir apskritai vertinimui, tačiau čia pat keliu klausimą: ar neturėtume labiau arba taip pat susirūpinti visomis kasdienio gyvenimo sritimis, ne tik šio dalyko mokymosi rezultatais: kaip jaučiasi vaikai mūsų mokyklose, kokia emocinė atmosfera jose vyrauja, koks patyčių lygis, kokie santykiai tarp bendruomenės narių, ar vaikai įtraukti į socialiai naudingas veiklas, ar išlaiko smalsumą, ar moka mokytis, ar vystomos visos Dievo ar evoliucijos mums suteikto intelekto rūšys? Pagaliau, kaip išvystytas vaikų kritinis mąstymas ir skaitmeninis raštingumas?
Esu įsitikinęs, kad visi išvardyti dalykai yra ne mažiau svarbūs nei gebėjimas greitai išspręsti matematikos uždavinį. Jų svarba dar labiau išaugo sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis, nes nuo kritinio mąstymo, jautrumo ir atsparumo propagandai, apskritai, pasaulėžiūros brandos priklausys, ar atsilaikysime invazijos ar okupacijos atveju.
Matematikos fetišizavimas Lietuvos mokyklose susijęs su rezultatų fetišizavimu. Mūsų mokyklose, kad ir kaip gražiai viešai šnekama apie holistinį požiūrį į vaiką ir mokymąsi, vis dar svarbiausia gauti gerą pažymį. Tokią tvarką sukūrėme ir įtvirtinome (iš čia ir šimtukininkų kultas). Tačiau tokia tvarka nėra savaime suprantama. Žinau atvejų, kai lietuviukai, grįžę į Lietuvą su iš tiesų holistinės mokymo sistemos patirtimi, būna sukrėsti ne tik daugelyje Lietuvos mokyklų tarpstančio santykių šiurkštumo, bet ir Pažymio, Įvertinimo, Lyginimo(si) kulto. Pas juos to nebuvo! Tie vaikai paprasčiausiai nesupranta, kodėl tie pažymiai tokie svarbūs, kodėl dėl jų nusirašinėjama ir panašiai. Kažkokia nesąmonė... Taip infantilu.
Matematikos fetišizavimas Lietuvos mokyklose susijęs su rezultatų fetišizavimu.
Pats dirbu mokslinį darbą, kuriam reikia ir vaizduotės, ir logikos. Be logikos, kaip ir be vaizduotės, nebūtų parašytas joks mokslinis darbas, bet šiuo tekstu tenoriu atkreipti dėmesį į vieno dalyko, vienos srities sureikšminimą Lietuvos mokyklose ir tokio sureikšminimo pavojus: tai iškreipia ir susiaurina tikrovę, su kuria susidurs mokyklą baigęs vaikas ir dar besimokydamas. Galų gale, tai kenkia ir pačios matematikos prestižui, nes daugelis jos nemėgsta, bijo. Ar baimė, įtampa kada nors yra privedusi – bet kurioje srityje – prie gero?
Dabar, žvelgdamas retrospektyviai, suprantu, kad niekada, nė per vieną pamoką, nė vienas mano sutiktų matematikos mokytojų nekalbėjo apie matematikos istoriją, jos reikšmę, grožį ir estetiką, kuri yra nepakartojama, bei sąsajas su kitais mokslais. Apie tai turbūt kalba tik tie mokytojai, kurių mokiniai paskui nenori užmiršti, nes buvo tikri mokymosi kelionės draugai, o ne šalti beširdžiai specialistai arba asmenys, „gerai paruošiantys egzaminams“.
Galbūt šį mano rašinį skaitys kas nors iš mokinių (ar jų tėvų), kurie bijo matematikos ar kokio kito dalyko, bijo, kad neišlaikys egzamino, mano apie save blogai, nes nesiseka. Jiems ir joms galiu pasakyti: suprantu, kaip jaučiatės, kaip nelengva atlaikyti dominuojančios kultūros spaudimą, bet galiu patikinti – matematikos, kaip ir bet kurio kito dalyko, mokėjimas ar nemokėjimas apie jus nieko nepasako arba pasako labai mažai, o sistema, kuri fetišizuoja pasiekimus, juo labiau išskiriant vieną sritį, yra netoleruotina.
