Nieko neturėjau prieš Seimo paskirtą žvalgybos kontrolierių Nortautą Statkų. Žmogus turi darbo patirtį VSD, VRM, URM, KAM, nors pageidautina, kad būtų pasikaustęs dar ir Konstitucinės teisės srityje. Juk turės ginti piliečio žmogaus teises nuo galbūt nepagrįsto – kad ir VSD – persekiojimo. Bet, paskaitęs jo knygą „Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektai“ (2003), nenoromis suklusau.
Perskaitęs pajutau, o gal išgirdau, tokį J. Noreikos „Pakelk galvą, lietuvi“ ir nacistinių idėjų dvelksmą ar atgarsį. Kodėl? Todėl, kad N. Statkus, remdamasis neodarvinizmo evoliucijos teorija, (kuria nuogąja jos forma savo ruožtu remiasi ir nacizmo rasių teorija), taip pat genetika, siekia išgelbėti nacionalinę (nacionalistinę?) valstybę.
N. Statkus: „Etniškumas yra socialinis, kultūrinis, psichologinis ir genetinis reiškinys“. Ir toliau: „Nėra jokios visuotinai galiojančios panacėjos, kaip daugiaetninės valstybės išvengtų etninių konfliktų. Tačiau genealoginės grupinės manipuliacijos bei ekonominių ir politinių grupių derinimas yra sėkmingiausi receptai <…>.“ Toliau pateikiami 2 iš 12 N. Statkaus receptų, padėsiantys, anot jo, išvengti konfliktų (278 psl.): „1) etninių ar rasinių grupių dydis, 4) etninis darbo pasidalijimas.“
Prašau? Ką tai galėtų reikšti? Nelabai įsivaizduoju, kaip panašūs įsitikinimai dera su žmogaus teisių gynimu. Nusprendžiau pasižiūrėti jo knygoje rutuliojamos temos šaltinius ir akurat, suradau kai ką įdomaus: Frank Salter, Australijos mokslininkas, dirbęs biheivioristinės fiziologijos srityje, paskyręs gerą dalį savo tyrimų etniškumui ir jo interesams tirti. Jis įrodinėja, kad genetiniais ir giminystės ryšiais susijusios homogeninės etninės grupės yra nacionalinės (nacionalistinės) valstybės išsaugojimo garantas.
Štai vienas pasažas iš jo knygos „On genetic intrests: Family, Ethnicity, and Humanity in the age of Mass Migration“ (2003): „Santykinai homogeniškos visuomenės daugiau investuoja į viešąsias gėrybes, o tai rodo aukštesnį visuomenės altruizmo lygį. Pavyzdžiui, etninio homogeniškumo laipsnis koreliuoja su vyriausybės bendrojo vidaus produkto dalimi, taip pat su vidutiniu piliečių turtu.
Jungtinių Valstijų visuomenės tyrimai rodo, kad daugiatautės visuomenės yra mažiau labdaringos ir mažiau pajėgios bendradarbiauti plėtojant viešąją infrastruktūrą. Neseniai atliktas kelių miestų savivaldybių išlaidų viešosioms gėrybėms tyrimas Jungtinėse Valstijose parodė, kad etniškai ar rasiškai mišrūs miestai išleidžia mažesnę savo biudžeto dalį ir mažiau vienam gyventojui viešosioms paslaugoms nei homogeniškesni miestai.“
Ar toks selektyvus ir tendencingas požiūris jums nieko neprimena? Jeigu tai nėra rasių teorijos „mokslinis“ pagrindas, tai atsiprašysiu. Juo labiau kad JAV ar / ir Šveicarijos, Lietuvos visuomenės niekada nebuvo genetiškai etnocentristiškai homogeninės. Štai, pavyzdžiui, JAV yra grynai pilietinė tauta, o Šveicarijos konfederaciją sudaro keturios pagrindinės etninės grupės, iš kurių nė viena nedominuoja.
Ne kitaip ir su Lietuva – čia per amžius gyveno įvairios tautos, o per mūsų žemę ėjo, kas netingėjo: rusai, švedai, vokiečiai, totoriai, lenkai, rusai. Maža to: visi mes, pasirodo, kilę iš Afrikos. Tai patvirtina viena Žmogaus genomo projekto („Human genome project“ (HGP), 2003 m.) fazė, kuri parodė, kad šiandien žemėje gyvenantys žmonės yra vidutiniškai 99,9 % identiški DNR lygiu (Nacionalinė medicinos biblioteka, „Race and genetics versus ‘race’ in genetics“, 2021).
Vienu žodžiu, N. Statkus, mano supratimu, ragina proteguoti vieną „genetiškai švarią“ – atsiprašau, homogeninę – etninę grupę, iškelti ją virš kitų „rasių“.
Nežinau, ar N. Statkus spėjo paskaityti F. Salterio knygą, išleistą tais pačiais metais, jo knygoje nėra nuorodos į F. Salterį, tačiau kai kurios pastraipos beveik žodis žodin atkartoja F. Salterio knygos mintis.
Beje, psichologas ir politologas F. Salteris prisipažįsta, kad jis nėra genetikas, bet tas faktas jam netrukdo šiai temai paskirti visą knygą. N. Statkus taip pat nėra studijavęs genetikos mokslų, jis istorikas, bet podraug su F. Salteriu jis rankioja abejotinos vertės argumentus, kad proteguotų genetiniu-etniniu pagrindu sudarytą nacionalinę valstybę. Visai suprantamas nerimas dėl tokios valstybės ateities, kai, regis, migruoja visas pasaulis.
Bet kuriam galui su etninės visuomenės išlikimu sieti neodarvinizmą ir genetiką? Kam kurti utopines, atseit, teisingas visuomenės vizijas, remiantis rasistine homogeninio etnoso teorija? Juk darvinizmas, (išlieka stipriausieji), genetika ir iš viso to kildinamos savas-svetimas politinės teorijos neišvengiamai virsta pavojingu socialinės politikos kokteiliu. Šiame kontekste demokratija etniškai homogeninėms visuomenėms turėtų kelti egzistencinę grėsmę, mat demokratija iš principo altruistinė, nes leidžia lygiai išgyventi visiems, net ir nepriklausantiems homogeninei etninei grupei.
Štai ką supratau perskaitęs N. Statkaus knygą: autorius savo dvasioje yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno žmogus. To paties, kuris susimovė su rasistiniu įstatymo projektu, paskelbusiu visus iki vieno Lietuvos rusus ir baltarusius priešais. Juk netgi tie, kurie per dešimt ir daugiau metų visiškai integravosi į mūsų visuomenę, L. Kasčiūno nuomone, yra neverti Lietuvos pilietybės. Belieka tikėtis, kad prezidentas G. Nausėda šį įstatymą vetuos.
Bet kas garantuos, kad ant to paties grėblio neužlips naujasis žvalgybos kontrolierius N. Statkus? Kai, kartoju, jo žmogaus pilietinių teisių supratimas yra, švelniai tariant, iškreiptas genetiškai homogeninio etnoso idėjų. Ar nebus taikomi dvejopi standartai genetiškai „saviems“ ir „svetimiems“?
Beje, L. Kasčiūnai, ar tikrai norite kovoti su Lietuvos priešais? Tai imkitės įstatymo lazdos ir nuramdykite odiozinį veikėją Lauryną Ragelskį, taip pat visą jo šutvę. Ne už makabrišką Lietuvos, NATO šmeižimą, dezinformaciją, melus bei už raginimus Putinui subombarduoti Vokietiją (juk žodžio laisvė…), bet ir už šio subjekto chuliganišką priekabiavimą prie žmonių viešojoje erdvėje.
Vilniaus policija sako, kad jos rankos surištos. Gal Lietuvos žurnalistų sąjunga primygtinai paaiškintų prokuratūrai, teismams ir policijai, kad visokie „influenceriai“ negali ir neturi būti traktuojami lygiaverčiais žurnalistams, kurie turi laikytis žurnalistų etikos gairių, prašyti leidimo filmuoti ar fotografuoti žmogų. Beje, policija šeimų maršo metu iš Katedros aikštės „gražiai paprašė“ mosuojančius LGBT vėliava pasišalinti, bet štai L. Ragelskis, regis, turi neliečiamybės statusą. Dvejopi standartai, ponai?
Štai ką supratau perskaitęs N. Statkaus knygą: autorius savo dvasioje yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno žmogus.
Atleiskite už nukrypimą nuo temos, bet viskas susieta. Tas viskas – dar ir teisinis bei moralinis Seimo neišprusimas, galbūt net teisinis nihilizmas, dėl kurio į valstybei svarbius postus skiriamos prieštaringai vertinamos ar nepatikrintos asmenybės.
Štai ir rezultatas: turime žmogų nepaprastai svarbiame poste, kurio pažiūros sunkiai derinamos su deklaruojamais demokratinės valstybės principais, iš jų svarbiausias – visi žmonės valstybėje yra lygūs, nepriklausomai nuo kilmės. Apie homogeninio, genetiniais giminystės ryšiais susieto etnoso viršenybę Konstitucijoje nepasakyta nė vieno žodžio. Taip, N. Statkus dar niekur nėra susimovęs etatinis valstybės pareigūnas, kas gražu ir džiugu, bet iš dainos žodžių neišmesi. Gal ponas N. Statkus pats pasektų L. Kasčiūno pavyzdžiu, juk pastarasis nubraukė savo narystę neonacių organizacijoje, nurašęs tai jaunystės išdaigoms? Nors buvusios pažiūros, kaip yla iš maišo, vis tiek išlindo tame mano minėtame žmogaus teisėms ir laisvėms bei Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo projekte.
Vienu žodžiu, N. Statkus, mano supratimu, ragina proteguoti vieną „genetiškai švarią“ – atsiprašau, homogeninę – etninę grupę, iškelti ją virš kitų „rasių“. Tai, mano manymu, kelianti nerimą, pavojinga teorija ir toks pat pavojingas siekis. Istorija parodė praeityje ir duria šiandien į fašistinės Rusijos totalinį karą prieš Ukrainą, kai siekiama ukrainiečius sunaikinti kaip tautą, o Ukrainą – kaip valstybę. Tai daroma remiantis nacistine etnocentristine rasių filosofija.
Nė kiek neabejoju N. Statkaus rūpesčiu dėl Lietuvos, bet jo, kaip žvalgybos kontrolieriaus, asmeninės pažiūros pasitikėjimo nekelia. Todėl antraštėje klausiu N. Statkaus: kokiu tikslu jis spekuliuoja etnocentrizmu ir genetika?
