Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas, kalbėdamas apie Vasario 16-osios svarbą, siūlo statyti paminklą demokratijai: „Nebūtinai iš akmens – tiesiog toliau laikydamiesi šios linijos, brangindami laisvę ir gerbdami kitus piliečius.“
Žinodamas, kad prie 1918 m. demokratinės Lietuvos vizijos ženkliai prisidėjo Lietuvos socialdemokratai, nori nenori pradedi vertinti šiandienos LSDP pliusus ir minusus. Tų minusų vis dar daugiau, nei norėtųsi, deja.
1918 m. Lietuvos socialdemokratai turėjo ideologinę Lietuvos viziją, kuria nuosekliai vadovavosi, tačiau 1990 m. atsikūrusi LSDP, susivienijusi 2001 m. su buvusia komunistine nomenklatūra, prarado savo ideologinį kompasą. Objektyvias istorines praradimo priežastis subjektyviai suformulavo lietuvė-amerikietė, poetė ir dramaturgė Birutė Pūkelevičūtė: „Mūsų Tėvynė buvo kankinė. Sakėm: ji atpirkta krauju ir todėl bus išganyta. Tikėjau: ji prisikels, jos laukia baltų bijūnų kelias. Toji mūsų svajonė įvyko – ji prisikėlė ir pakilo. Bet kai ji atsisuko, mes negalėjome atpažinti sužaloto jos veido.“
Perėjusiai per sovietinę gadynę, LSDP sunkiai sekasi tapti tuo, kuo turėjo tapti pagal apibrėžimą – bekompromise ekonominės ir socialinės lygybės, demokratijos ir žmogaus teisių gynėja. Taip, tiesa, nors ir nevedami socialdemokratinių sumetimų, buvę komunistai tapę socialdemokratais nuosekliai vykdė Lietuvos artėjimo link Vakarų demokratinės civilizacijos politiką. Mes esame NATO, ES ir kitų svarbių demokratinių institucijų nariai. Bet to paties siekė ir konservatoriai bei liberalai, kurie tuo metu jais buvo daugiau pavadinimu nei turiniu. Kritinė dalis Lietuvos norėjo ir reikalavo palikti sovietinę slavų (slav – švedų kalba „vergas“) kultūrą, į ką nebuvo galima neatsižvelgti norint išlikti valdžioje.
Užuot įgyvendinus socialdemokratinę politiką, pasiduota laukinio kapitalizmo modeliui.
Vis tik viena yra įprasminti valstybę užsienio politikos kontekste, visai kita – socialinė politika. Šioje srityje socdemai patyrė ideologinę nesėkmę. Užuot įgyvendinus socialdemokratinę politiką, pasiduota laukinio kapitalizmo modeliui. Taip pat partija neiškrito tarp kitų Lietuvos partijų tolerancijos korupcijai bei nepotizmui.
Pirmųjų rimtų bandymų atsiriboti nuo šių ydų imtasi partijai pirmininkaujant G. Paluckui. Reikia tikėtis, kad LSDP pasisakys prieš dešiniųjų vyriausybės siekius grąžinti į valstybės valdomas įmones politiškai angažuotą „amžiną vadovą“, tai yra panaikinti vadovų rotacijas. Nors žinoma, kad amžinas vadovas korumpuoja amžinai, dešinieji vėl siekia grąžinti viską aplink korumpuojančią ydą. EBPO rekomenduoja šito nedaryti namuose. Taip pat galiausiai būtina susitvarkyti su galima korupcija VSD, kuri galbūt kelia grėsmę valstybės demokratinei sąrangai. Apie tai rašo žurnalistai D. Pancerovas ir B. Davidonytė savo žurnalistinio tyrimo knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“.
Pasižiūrėkime į nesocialdemokratinės politikos rezultatus:
· daugiau kaip milijonas lietuvių paliko Lietuvą
· socialinė bei ekonominė politika (gerovės valstybės idėja) atiduota į apsimetėlių kairiaisiais rankas
· regionuose socialdemokratija neatlieka jokio ideologinio vaidmens
· rinkimų modelis (vienadieniai komitetai) naikina partinę sistemą Lietuvoje
· LSDP formuotos koalicinės vyriausybės su politiniais parazitais diskreditavo pačią LSDP
· baimė regionuose vykdyti socialdemokratinę pagarbos žmogaus teisėms politiką
· silpnos profsąjungos
Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Lietuvos socialdemokratija bijo socialdemokratinės politikos įgyvendinimo. Paradoksas? Deja, taip. Pasirinkta buitinio kompromiso su bet kuo vardan valdžios politika smogė LSDP kaip idėjos populiarumui, o pasivadinę centro kairiaisiais visokio plauko populistai toliau diskredituoja pačią socialdemokratiją. Tačiau ji nėra švediškas stalas, kur gali pasirinkti tik tai, kas populiaru. Socialdemokratija yra sistema, kurios, pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratai, atėję į valdžią, nepabijojo įgyvendinti. Vienas pirmųjų tikslų, kurių jie ėmėsi, tai būstų politikos. Municipaliniai būstai išsprendė didelės dalies neturtingų švedų būsto įsigijimo problemas. Šiandien kiekvienas švedas žino, kad nebūtina jam ar jai kreiptis į banką paskolos, nes nuo mažens stojama į eilę ir suėjus 18 metų jis žino, kad neatsidurs gatvėje.
Perėjusiai per sovietinę gadynę, LSDP sunkiai sekasi tapti tuo, kuo turėjo tapti pagal apibrėžimą – bekompromise ekonominės ir socialinės lygybės, demokratijos ir žmogaus teisių gynėja.
Kalba vyksta ne apie būstus socialiai remtiniems, bet būstus, skirtus visiems. Mažai uždirbantiems dalis būsto nuomos kompensuojama, o Lietuvoje jaunoms šeimoms kompensuojama dalis paskolos būstui įsigyti. Ši paramos politika yra pasityčiojimas iš teisingumo. Švedų socdemai pasielgė kitaip: „Mums, socialdemokratams, būstas yra socialinė teisė, o būsto politika yra svarbi gerovės politikos dalis. Norime, kad būstai būtų saugus kiekvieno žmogaus gyvenimo taškas. Taip pat norime imtis galingų priemonių prieš gyvenamųjų namų segregaciją.“
Ir toliau: „Norime, kad kiekviena savivaldybė prisiimtų atsakomybę už planavimą ir statybą, kad gyventojai galėtų gauti gerą ir tvarų būstą. Norime kovoti su socialiniu dempingu, o tai reiškia, jog savivaldybės daro viską, kad žmonės, kuriems reikia savivaldybės paramos iniciatyvų, nepersikeltų į kitą savivaldybę.“ Taip kad jei LSDP nori susigrąžinti pasitikėjimą, bent jau turėtų:
· nustoti bijoti vykdyti socialdemokratinę politiką Lietuvoje
· mesti lauk prisitaikėlišką „įtikti visiems“ taktiką
· nustoti bijoti teigti žmogaus teises, ypač regionuose, kuriuose, pvz., LGBT tema yra tabu
· susitaikyti su tiesa, kad regionuose gyvena ne tik senjorai, bet ir jaunimas. Reikia imtis priemonių, rodančių, kad socialinį teisingumą galima įgyvendinti, ne tik apie jį kalbėti.
Grįžtant prie nedrąsios LSDP regionų politikos, artinantis savivaldybių rinkimams, kolega Romas Sadauskas (liberalas, delfi.lt) taikliai sudėlioja: „Komitetų dominavimo laikotarpiu partinė sistema provincijoje taip susilpnėjo, kad į kandidatų sąrašus tenka burti ne būsimus nacionalinės politikos lyderius ir regionų šviesuolius, o bet ką, kas tik sutinka kandidatuoti su partijos vėliava. Teisti ar šiaip buki kandidatai partijų sąrašuose yra tiesioginė ne pirmą dešimtmetį besitęsiančio partinės sistemos naikinimo pasekmė.“
Tikrai jau, pritrenkiantis pavyzdys – į Varėnos rajono savivaldybės tarybą kartu su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) kandidatuoja buvęs aktyvus Nacionalinio susivienijimo narys, homofobas, rėmęs idėją migrantus stabdyti mirtinomis priemonėmis, o Lietuvos pareigūnus lyginęs su Baltarusijos omonininkais, Martynas Katelynas. Ką į tai LSDP Varėnos skyriaus pirmininkas P. Saulevičius? Anot jo, „skirtingas politines pasaulėžiūras lemiantys klausimai į tarybos darbotvarkę neįeina“.
Tikriausiai žmogus tiek vertybiškai aklas, kad jis po LSDP sparnu neprieštarautų savivaldybės taryboje pasodinti šalia ukrainiečio rašistą, remiantį žudiką Putiną. Kaip ruošiasi ir ar išvis ruošiasi reaguoti LSDP lyderiai?
Komentaro formatas neleidžia rašyti paklodžių, tad, trumpai tariant, Lietuvai reikalingos klasikinės partijos, nebijančios savo pačių ideologijų. Kalbant apie socialdemokratus, tai mes jau 30 m. laisvėje, o lietuviai vis dar emigruoja į socialdemokratinę Skandinaviją. Kiek tai tęsis?
Anot „Baltijos tyrimų“ (2023 02 17), LSDP yra antri po S. Skvernelio „demokratų“, apsimetusių centro kairiaisiais. LSDP turi drąsiai naudoti visą savo ideologinį potencialą, kad perimtų iš jų iniciatyvą. Sprendžiant iš tyrimų rezultatų, gera dalis visuomenės šito laukia.
