Ši antraštė yra Andriaus Užkalnio straipsnio antraštės „Nenoriu rašyti apie Olegą Šurajevą“ parafrazė. Simpatiškas triukas, kuriuo taip pat pasinaudosiu rašydamas apie O. Šurajevą, apie kurį tikrai noriu parašyti.
Bet iš pradžių vis tiek parašysiu apie A. Užkalnį, jeigu jau tokia antraštė. Taigi, jį pažinojau dar tada, kai buvo jaunas talentingas žurnalistas, kokiais 1990 m. Grįžęs iš Jungtinės Karalystės ir išgarsėjęs A. Užkalnis, mano liūdesiui, susirgo žvaigždžių liga ir kartu su Algiu Ramanausku-Greitai greitai virto savo pačių parodija. Negaliu pasakyti, kas kurį taip neigiamai veikė, bet vaikinukai tapo O. Šurajevo priešistore: visus visur siuntė, vadino idiotais, „debilais“ ir taip toliau, puolė uoliai mokyti tuos „debilus“ (ir taip toliau) Vakarų kultūros (!). (Tingiu raustis archyvuose, juolab epitetų kitaip manantiems šiam komentarui būtų tiesiog per daug).
Ačiū Dievui, Andrius išaugo iš vystyklų ir subrendo, o stuktelėjus kokiems 40 metų susivokė tiek, kad tapo vertas skaityti, ir neretai su malonumu. Penkiasdešimties jis nūnai ėmėsi auklėti O. Šurajevą, kurio prototipas yra pats, – atseit, nu nu nu, negražu taip elgtis namuose, tai yra Lietuvos Respublikos Seime.
Baigiu apie A. Užkalnį ir tęsiu apie O. Šurajevą, jo „The Rocky horror picture show“ („Roko siaubo paveikslų šou“ – 1975 m. filmas-miuziklas, kur veiksmas sukasi apie ateivius transvestitus, atvykusius iš Transeksualijos planetos į žemę). Šį kartą veiksmas vyko Seime, kurio veikėjai beprotiškai išsigando O. Šurajevo šou. Jo pasirodymo-farso tikslas buvo išjuokti keletą Seimo narių, kurių elgesio ir kalbėjimo pasekmė Seimui – visuomenės pasitikėjimo praradimas. Mat tai, ką skleidžia Seimo nariai Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis, Petras Gražulis, Remigijus Žemaitaitis, Agnė Širinskienė ir dar, ir dar (deja, sąrašas labai ilgas), daugelį metų iš eilės – visiškas dugnas intelektualine, moraline, etine, lingvistine prasme.
Grįžęs iš Jungtinės Karalystės ir išgarsėjęs A. Užkalnis, mano liūdesiui, susirgo žvaigždžių liga ir kartu su Algiu Ramanausku-Greitai greitai virto savo pačių parodija.
Patyčių girdėjome moterų, homoseksualų ir vienas kito atžvilgiu. Šie ir panašūs veikėjai pavertė Seimą „rusų pasaulio“ propagandos platforma, prisidengdami žodžio laisve ir Seimo nario mandatu. Ką kalbėti apie svečių Seimo balkone elgesį, visokius „violetinius“, „antivakserius“ ir „maršistus“, minėtų Seimo narių rėmėjus? Su O. Šurajevo šou nepalyginama. Taip, girdžiu argumentą, kad tie Seimo nariai ir yra demokratijos išraiška. Sutinku, todėl sutikite ir jūs, kad O. Šurajevo šou taip pat.
Čia ir pilasi kritikos bei priekaištų lavina. Pirma: Seimas yra garbinga vieta, todėl netinkama tokiam šou. Antra: ne tokiais žodžiais t. y. keiksmais. Trečio pavyzdžio nebus, nes viskas sudėta į pirmus du. Tad paanalizuokime pirmąjį priekaištą. Ponios ir ponai, ranka ant širdies: galima surašyti visą sąrašą Seimo narių, kurių nuo bukumo neapsaugojo aukštasis išsilavinimas: ne kartą matėme jų patyčias iš Seimo, svarbiausio Lietuvos demokratijos įrodymo. Todėl dalis žmonių apskritai nusivylė Seimu, kaip garbę praradusia institucija. Tad ką tie Seimo veikėjai ir jų užtarėjai kritikuoja? Atsakymas: savo atvaizdą veidrodyje. Išsigandę jo, puola juokdarį, sakantį tiesą jiems neįprastu, tiesmuku būdu, ir dar viešumoje. (Priekaištai, esą juokdarys kritikuoja tik opoziciją, yra išsisukinėjimas. Juk per dantį traukiami konkretūs asmenys, ir taip seniai tapę pajuokos objektais net ir tarp savo partijų narių).
Apie O. Šurajevo vartojamus keiksmažodžius. Kritikai vėl griebiasi už galvos, juk, anot jų, buvo galima ir be keiksmų, mandagiai ir su humoru pasiekti tą patį rezultatą. Girdi, dabar O. Šurajevo markė krito, šou nenusisekė, o pats liko kvailio vietoje. Kai kam net pasirodė, jog sukritikuotieji atrodė solidžiau nei pats juos kritikuojantis. Dar vienas konstatavo, esą dabar jau konservatoriams „šakės“, Artūras Zuokas laimės rinkimus į Vilniaus mero postą. Tikrai? Atgal į praeitį?
Ir dar, apie keiksmažodžių vartojimą scenoje, nes O. Šurajevas panaudojo Seimo rūmus kaip sceną, kas be ko. O keiktis scenoje prieš kokius 40 metų tapo madinga Jungtinėse Valstijose. Tai stand up komikų reakcija į reikalavimą būti juokingam politkorektiškai. Baigėsi tuo, kad jeigu komikas nenusikeikdavo, niekas nesijuokdavo. JAV Holivudo industrijos filmuose žodis f*ck nestebina ir, nors kvailas, tapo būtinu atributu. Patikėkite, žinau, nes dariau stand up`ą švedų ir anglų kalbomis.
Tad ką tie Seimo veikėjai ir jų užtarėjai kritikuoja? Atsakymas: savo atvaizdą veidrodyje. Išsigandę jo, puola juokdarį, sakantį tiesą jiems neįprastu, tiesmuku būdu, ir dar viešumoje.
Galiausiai keiksmų triukas man taip įgriso, kad scenoje pasakiau žiūrovams – protestuodamas prieš keiksmus sukūriau stand up išvis be žodžių. Parodžiau. Publika krito iš koto. Lietuvos stand up komikai kartoja tai, kas buvo madinga Vakarų scenose prieš daugelį metų, nes humoro srityje vis dar esame politkorektiškoje provincinio humoro paauglystėje. Įdomu, kaip O. Šurajevo publika reaguotų, jeigu jis nustotų keiktis? Gal išbandys, kai stuktels penkiasdešimt? Juk A. Užkalniui ir A. Ramanauskui-Greitai tai pavyko, akivaizdu.
Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti, kad O. Šurajevo šou forma, o ne turinys pasigviešė visą dėmesį, nes juokdarys tiesą pasakė tiek šokiruojančią ir tiesiai į veidą, kad imtasi sukulti, diskredituoti juokdarį, o ne pačią tiesą, kurios niekaip nepakiši po kilimu. Ši reakcija nėra jokia naujiena žinantiems juokdarių prie dvaro istorijas. Net ir juokdariui, net ir juokais, nebuvo leista sakyti grynos tiesos, peržengus ribą, jam nukirsdavo galvą.
Galiausiai, noriu pabrėžti, kad elgesio Seimo posėdžių salėje tvarka buvo pažeista, ir šito nei O. Šurajevui, nei niekam, kartoju – niekam, taip pat ir Seimo nariams, nevalia daryti. Niekam, nė vienam Seimo nariui nevalia vadinti moterų, kolegių kalėmis, tyčiotis iš kitų, meluoti, šmeižti, balsuoti už kolegas, pačiam pagautam už rankos vadovauti Seimo Antikorupcijos komisijai, kurti nerinktas į Seimą partijas ir gauti joms valstybės finansavimą. Ir niekam nevalia Lietuvos Respublikos Seime skleisti ruSSų pasaulio idėjų. Tad pakraupę O. Šurajevo šou, pakraupote ne tuo adresu, ar ne taip, A. Užkalni?
