Sovietmečiu egzistavo laisvės salos subkultūrose, o dabar mūsų visuomenėje daugėja autoritarizmo salų. Nors jau perkopėme gyvenimo demokratinėje santvarkoje 30-metį, dar neišmokome veiksmingai ja naudotis. Viena priežasčių – modernios demokratijos teikiamas laisves ir pareigas naudojame selektyviai, paviršutiniškai, dažnai nesuprasdami jos dinaminės, procesinės esmės, būtinybės būti nuolat kuriama ir perkuriama.
Jei norime išlikti suvereni valstybė, turime išmokti gyventi nuolatiniame demokratijos kūrimo procese, o ne tenkintis tuo, kad demokratijos skraiste apgaubiame posovietinę, totalitarinės kilmės rigidišką, retrogradinę pasaulėžiūrą.
Viena vertus, tokia situacija suprantama, juk didžiosios dalies mūsų valstybės piliečių pasaulėjauta formavosi totalitarinio režimo atmosferoje, todėl toji trokštama laisvė ir nepriklausomybė dažnai įsivaizduota kaip vientisas naratyvas, viena tiesa, tik kita, ne ta, kuria maitino sovietinė propaganda. Dalis sovietinių „paniatkių“ neišvengiamai reprodukavosi, persidavė iš kartos į kartą.
Vienos tiesos pasaulėjautos ilgesys kartais klaidingai vertinamas kaip nostalgija sovietiniam režimui, tačiau tokiu posovietiniu mentalitetu pasižymintis asmuo gali save laikyti nepriklausomos Lietuvos patriotu, garbinti trispalvę, Vytį, uoliai melstis katalikų bažnyčioje ir ginti lietuvių kalbą, tačiau jam sunku suprasti, kokia demokratinių vertybių funkcija, kaip priimti kitų žmonių saviraiškos laisves, kitokias nuomones, kaip atsikratyti okupacinio režimo traumuojančios istorijos įsodintomis socialinėmis baimėmis, konformizmo institucionalizuotai galiai ir t. t.
Yra daugybė skirtingų būdų, teorijų, metodų ir požiūrio kampų, kurie padeda geriau suprasti autoritarinės pasaulėžiūros priežastis bei jos įsigalėjimo pasekmes visuomenei. Pavyzdžiui, Theodoras Adornas, tyrinėjęs antisemitizmą, paskelbė nustatęs charakterio tipą, kurį pavadino autoritarine asmenybe. Pasak jo, tai žmonės, linkę būti prisitaikėliais, paklusti stipresniems ir reikalauti, kad jiems paklustų silpnesni. Šnekamojoje kalboje mes tokią socialinio sambūvio forma vadiname „dedovščina“.
Pasak T. Adorno, šie žmonės ypač priešiški kitų grupių atžvilgiu – religinių, seksualinių, rasinių ir t. t. Autoritarines asmenybes suformuoja nesaugi aplinka – susvetimėję, nemokantys išreikšti meilės tėvai, nuolatinis nesaugumo ir amžinos kovos už būvį jausmas. Todėl slopindami vidinį nerimą jie linkę vadovautis nelanksčia vienos tiesos pasaulėžiūra, niekuo nepasitikėti, nepastebėti savo mąstymo nenuoseklumų, vadovautis stereotipais.
Nors T. Adornas susilaukė kritikos, kad autoritarizmas, jei apibrėžiamas kaip charakteris, yra tarsi normalizuojamas, šis tyrimas padeda geriau suprasti autoritarinius mąstymo modelius ir aptikti visuomenes, kuriose šis modelis tebėra ryškus. Sekdami paskui autoritarinį charakterį, atrandame, kad tokie pasaulėžiūros modeliai būdingi ne tik autoritarinėms, totalitarinėms ar pototalitarinėms bei pokolonijinėms valstybėms, bet ir vakarų pasaulio visuomenėms, kurios stokoja sanglaudos arba socialinių „klijų“ ir todėl dalis piliečių jaučiasi nesaugūs.
Pavyzdžiui, JAV. Į visuomenės elitą iškopę autoritariniai charakteriai sutrikdo demokratijos kūrimo procesą, ją iškreipia, kadangi aplinką, kurioje skleidžiasi jų galia, formuoja autoritarizmu ar net totalitarizmu grįsti principai. Autoritarinė pasaulėžiūra bei tokio tipo mąstymo pasekmės vėl atkreipė tyrėjų dėmesį, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas. Tyrinėjant asmenis, kaip jau matėme T. Adorno tyrimo atveju, šalia socialinių kategorijų ir teorijų naudojamasi ir psichologine mintimi, aiškinančia žmogaus raidą, asmenybę bei charakterį.
Psichologija ar net psichiatrija kai kuriuos žmones padeda suprasti geriau nei socialiniai ir kultūros mokslai. Daugelis publicistų ir dalis mokslininkų nevynioja žodžių į vatą, D. Trumpą vadina gerai funkcionuojančiu psichopatu, lygiai taip, kaip ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Įdomus yra ne tiek pats psichopato lyderystės faktas, kiek socialinės priežastys, kodėl jis juo tapo, bei visuomenės gebėjimas (ar negebėjimas) šį faktą išgyventi su mažiausiomis neigiamomis pasekmėmis. Šiuo atveju JAV pavyko, o Rusija, dar ne taip seniai bandžiusi tapti demokratine visuomene, žlugo ir tapo totalitarine šalimi.
San Diego universiteto verslo srities profesorius Simonas Croomas yra vienas labiausiai cituojamų savo srities akademikų, todėl jo susidomėjimas studijų sritimi, pavadinta korporacijų psichopatija, prisidėjo prie šio psichiatrinio termino legitimavimo verslo tyrimų sferoje. Kadangi tikslios psichiatrinės diagnozės gerai funkcionuojančiam lyderiui atlikti nėra lengva, kartais žodis „psichopatas“ vartojamas bendrine, šnekamąja, charakterį ar elgesį apibūdinančia prasme.
Svarbu žinoti, kad psichopatija yra spektras: sukurta daug metodikų, skirtų nustatyti, ar asmuo turi ir kiek turi psichopatinių savybių. Viešai pavadinti asmenį psichopatu, net ir bendrine, ne medicinine žodžio prasme, yra gana keblu, todėl kaip eufemizmas publicistiniame diskurse gali būti naudojama švelniau skambantis giminingomis savybėmis pasižyminčio asmenybės sutrikimo pavadinimas – narcisistinė asmenybė, o psichopatinis valdymo stilius – makiavelizmas. Tačiau profesorius S. Croomas nei eufemizmų, nei sinonimų neieško.
Praeitų metų straipsnyje žurnale „Fortune“ jis pristatė savo tyrimą plačiajai auditorijai. Pasak jo, psichopatija versle sukelia ne tik etines problemas ir priverčia žmones kentėti, bet ir ilgoje perspektyvoje kainuoja verslams bei visuomenėms milijardus dolerių kasmet. Profesoriaus S. Croomas ir jo komandos tyrimas nustatė, kad tarp verslo lyderių yra 12 proc. psichopatų. Palyginimui – bendroje populiacijoje 1 proc., kalėjime – apie 15 proc.
Daugelis publicistų ir dalis mokslininkų nevynioja žodžių į vatą, D. Trumpą vadina gerai funkcionuojančiu psichopatu, lygiai taip, kaip ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
S. Croomo manymu, apie šį fenomeną būtina informuoti visuomenę, kadangi gerai visuomenei funkcionuojantys psichopatai pasižymi asmenybės bruožais, stereotipiškai priskiriamais lyderystei. Tai charizma, kūrybiškumas, sugebėjimas uždegti komandą ir t. t. Tačiau problemos kyla iš to, kad jiems stinga empatijos ir moralės, jie atsisako bendradarbiauti su aplinka, naudoja autoritarinį valdymo stilių. Aukštą balų skaičių psichopatijos skalėje surinkę vyrai atitinka alfa vyro stereotipą, yra dominuojantys, bebaimiai, agresyvūs ir egocentriški.
Kokie žavingi ir uždegantys bebūtų gerai visuomenėje funkcionuojantys psichopatai, nereikia turėti vilčių, kad su jais įmanoma kartu kurti verslą, o dar pavojingiau, jei jie ima siekti lyderių postų valstybinėse institucijose. Gal kurį laiką jums ir gali sektis, jei esate naudingas psichopatui, tačiau jie į visus be išimties žmones žvelgia iš aukšto, jiems aplinkiniai rūpi tik tiek, kiek padeda siekti jų užsibrėžtų tikslų, nors manipuliuodami gali sukurti visai priešingą įspūdį.
Tai kaip juos atpažinti? Psichopatai nuolat meluoja ir apsimetinėja, o tai reikalauja energijos ir pastangų, todėl kartais jie pavargsta ir pasirodo tikras, natūralus elgesys. Charizma išsisklaido, ir mandagią oratorišką kalbą pakeičia kitą asmenį menkinančios frazės. Žiaurumas, atjautos, sąžinės neturėjimas, užsispyrimas, didybė, kitos nuomonės ciniškas ignoravimas atsiskleidžia netikėtose situacijose, kai reaguojama žaibiškai ir nėra kada „įeiti į vaidmenį“. Dar vienas ryškus bruožas – sugebėjimas ramiai reaguoti, nejausti streso ir baimės akivaizdžiai ir bendražmogiškai nemaloniose, stresinėse socialinėse situacijose.
Profesorius S. Croomas verslo bendruomenei rekomenduoja pasigilinti į jo tyrimo duomenis ir užduoda retorinį klausimą – gal pagaliau turėtume pradėti garbinti ne psichopatines lyderių savybes, o empatiją ir bendruomeniškumą?
Sovietiniai „monumentai“, kuriuos turime nugriauti savo galvose
Lietuvos visuomenėje, ne tik versle, dėl aukščiau aptartų aplinkybių tebėra plačiai paplitusi autoritarinė pasaulėžiūra, dėl ko dalis visuomenės stipriai simpatizuoja psichopatiškiems lyderiams „alfa vyrams“, o kita visuomenės dalis, nors aiškiai supranta, kur tai veda, nėra pakankamai įvaldžiusi demokratinių mechanizmų ir nelabai įsivaizduoja, kaip galėtų prisidėti prie grėsmingos situacijos neutralizavimo. Nors ir turime aktyvistų, tačiau jų veikla per mažai palaikoma.
Net būdami nuoširdžiai prodemokratiški, daugelis mūsų turime vienokius ar kitokius sovietinės praeities traumos pėdsakus savo mąstymo modeliuose. Tokios posovietinės arba pototalitarinės rigidiškos, vienos tiesos naratyvo pasaulėjautos raiškos pavyzdys – pionieriška aistra griauti sovietines skulptūras ir architektūros paminklus, lyg juos nugriovę galėtume atitaisyti okupantų mums padarytą žalą ar pakeisti istoriją.
Iš dalies šie griovėjai yra teisūs, tik monumentų ieško ne ten. Privalome atpažinti ir sunaikinti tuos totalitarizmo sukurtus monumentus, kurie tvirtai tebestovi mūsų galvose ir trukdo suprasti, kaip kiekvienas mūsų galėtų prisidėti kuriant demokratiją, stiprinant socialinę sanglaudą bei tramdant gerai funkcionuojančius psichopatus.
Net būdami nuoširdžiai prodemokratiški, daugelis mūsų turime vienokius ar kitokius sovietinės praeities traumos pėdsakus savo mąstymo modeliuose.
Asmeninės pilietinės atsakomybės trūkumas, posovietinis konformizmas nulemia negebėjimą demokratinėmis priemonėmis susivienyti ir sukurti tiek spaudimo, kiek reikia tam, kad demokratija nenustotų būti kuriama. Gerai funkcionuojančių psichopatų visada atsiras, bet problema tai tampa tik tada, kai visuomenė juos toleruoja.
Turime suprasti, kad kai kurie posovietinio mentaliteto „monumentai“ įstrigę mūsų galvose, trukdo elgtis pilietiškai ir teisingai, visada atsiranda žmonių, kurie sugeba pasinaudoti visuomene, siekdami asmeninės naudos, todėl pavojinga, jei jiems leidžiama sukaupti per daug galios. Visuomenė dar labiau skaldosi, valstybės viduje atsiranda savivaldos dariniai, turintys autoritarizmo ar net totalitarizmo bruožų. Tai Kaunas, Druskininkai, Širvintos.
Instaliacija „Dėžutė“. Toleranciją korupcijai pagerbiantis monumentas
Sovietinėje sistemoje vogti iš valstybės ir piktnaudžiauti socialine galia siekiant asmeninės naudos buvo norma. Tie, kurie nesugebėdavo „prasisukti“, buvo laikomi nevykėliais, kvailiais. Svarbiausia buvo neįkliūti. Šiandien, nors daugelis mūsų deklaruoja, kad yra prieš korupciją, pasitaikius progai mielai ja pasinaudoja. Korupcija įgauna naujas formas, ją maskuoja lobizmas, „besisukančių durų“ strategija, kai iš privataus sektoriaus migruojama į valstybinį ir atvirkščiai, tokiu būdu, perėjus į valstybinį sektorių priimami sau ar savo verslui privačiame sektoriuje palankūs sprendimai.
Be tokių sofistikuotų korupcijos metodų, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi ir paprastuoju būdu. Tarkim Saulius Skvernelis, kuris išsiasfaltavo gatvę šalia namų. Policinį, teisėtumu, o ne teisingumu grįstą požiūrį į su korupcija susijusius skandalus bei tai, kad korupcija nėra suvokiama kaip esminis blogis valstybei, sovietinį supratimą, jog svarbiausia „išsisukti“, parodo ir mūsų automatinės reakcijos – pavyzdžiui, Viktorijos Čmilytės-Nielsen džiugesys sužinojus, kad partijos kolega Eligijus Masiulis išteisintas.
Artūro Zuoko korupcijos skandalas taip pat nesužlugdė – jis vėl planuoja laimėti mero rinkimus ir turi būrį entuziastingų klapčiukų. Kol bet koks korupcijos šešėlis netaps taisykle, kad politiko karjera baigta, tol visuomenė patirs žalą.
Aukso veršis, iš tolo primenantis Laisvės statulą
Sovietų sąjungoje buvo iš esmės neįmanoma ką nors turėti, sukaupti. Nebuvo gražių daiktų. Nuolatinis stygius ir draudimai, turto demonizavimas nulėmė, kad daugeliui posovietinių žmonių demokratija ir laisvė tapo tolygu turėjimui. Privati nuosavybė tapo esminiu laisvės atributu, demokratijos sinonimu, o aukščiausias prioritetas visa ko privatizavimui ir laisvos rinkos idėjos priimtos kaip nekvestionuotina demokratijos sąlyga. Didėjančią atskirtį ir ekonominį susiskaldymą palaiko posovietinis autoritarinis mąstymas.
Tie, kuriems pavyko prikaupti turto, demonstruoja pranašumą prieš tuos, kuriems nepavyko. Turintys mažiau, linkę konformistiškai sutūpti „prieš storesnę dešrą“ ir todėl jaučiasi menki, pikti, ieškantys, ant ko patys galėtų „užminti“. Šį fenomeną puikiai iliustruoja kauniečių, palaikančių miesto merą Visvaldą Matijošaitį, komentarai socialiniuose tinkluose. Palaikymas paremtas konformizmu – meras giriamas, kad „gerai pastatė tą žurnalistą į vietą“, jis vadinamas šaunuoliu, tikru vyru, protingu žmogumi, nes turtingas, tačiau į klausimą, ką jis gero padarė miestui, niekas negalėjo konkrečiai atsakyti, o klausėjas buvo užsipultas ir išvadintas necenzūriniais žodžiais.
Nobelio laureatas, Harvardo universiteto profesorius Amartya Senas teigia, kad skurdą ir didžiulę ekonominę nelygybę turime vertinti kaip laisvės atėmimą. Todėl įvairios strategijos, skatinančios dalijimąsi ir socialinį įsitraukimą, yra laisvės didinimas. Pasak A. Seno, laisva rinka ir šiuolaikinės demokratijos vertybės gali veikti kartu, jei pagrindiniu ekonomikos tikslu laikoma visų piliečių laisvė ir moralė. Amerikiečių filosofė Marta Nussbaum pratęsė A. Seno idėjas, analizuodama žmogaus raidą, gyvenimo kokybės sampratą.
Palaikymas paremtas konformizmu – meras giriamas, kad „gerai pastatė tą žurnalistą į vietą“, jis vadinamas šaunuoliu, tikru vyru, protingu žmogumi, nes turtingas, tačiau į klausimą, ką jis gero padarė miestui, niekas negalėjo konkrečiai atsakyti, o klausėjas buvo užsipultas ir išvadintas necenzūriniais žodžiais.
Gerai gyvenimo kokybei užtikrinti svarbu ne tik tavo asmeninis privatus turtas, bet ir tai, kaip gyvena ir jaučiasi žmonės aplink tave. Turtas posovietinėse, kaip ir pokolonijinėse, jaunose demokratijose dažnai tampa pernelyg absoliutizuojama vertybe, pinigus dauginančios profesijos tampa pervertinamos, dėl to krinta prestižas kitų svarbių profesijų, mokslininko, mokytojo, kultūros kūrėjo, tvarkos sergėtojo ir net mediko. Kodėl tai blogai, tampa aišku šiek tiek suschematizavus ir perlenkus realybę: įsivaizduokite, jei visi užsiims tik verslu, kas tada mus gydys? Ką veiksime laisvalaikiu?
Pritūpėlis. Monumentas baimei, tiesos nutylėjimui ir šnabždėjimuisi už nugaros.
Sovietinės totalitaristinės santvarkos piliečiai išmoko kalbėti tarp eilučių bei išsilieti apie neteisybes saugiai užsidarę savo virtuvėse. Viešas tiesos išsakymas grėsė sankcijomis, laisvės atėmimu, trėmimu. Santvarka pasikeitė, tačiau toji baimė niekur nedingo. Sovietinė praeitis nulėmė generalizuotą nerimą, įsodino vidinį cenzorių, baimę. Vieniems ji reiškiasi kaip giluminis nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir oficialiu naratyvu – valdžia, žiniasklaida ir skiepais. Tokia baimė ir nerimas prasiveržia emocingu, afektiniu elgesiu.
Kitiems posovietinė baimė reiškiasi konformizmu, atsiribojimu ir tyla neteisingumo akivaizdoje, sutūpimu prieš nusikaltimus, atliekamus „baltų apykaklių“. Būtent posovietinė savicenzūra ir baimės jausmas verčia net pažangiausius prodemokratiškai nusiteikusius valstybės piliečius pasimesti ir tyliai nusukti akis, kai ypač svarbu išreikšti savo poziciją. Ypač gaila, kai tylėjimą pasirenka žmonės, disponuojantys socialine galia. Demokratijai kurti ir išlaikyti būtinas piliečių įsitraukimas ir nuolatinė diskusija, kurios tikslas priartėti prie konsensuso.
Pasak Jurgeno Habermaso, kolektyvinis protingumas atsiranda veikiant demokratiniam komunikacijos procesui. Kai viešasis diskursas gerai bendradarbiauja su išskaidyto piliečių bendravimo pilietinėje visuomenėje sfera, susikuria apgalvotų visuomenės nuomonių rinkinys, kuris vėliau daro įtaką įstatymų priėmimui. Teisinio pagrindo reguliavimas leidžia piliečiams bendradarbiauti, nepaisant nesutarimų dėl to, kas gera ir teisinga.
LR konstitucija teigia, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas neturi būti kliudoma, tačiau posovietinis nepasitikėjimas sistemos teisingumu, žinojimas, kad egzistuoja korupcija, verčia piliečius jaustis nesaugiai, todėl viešoje diskusijoje ypač svarbiomis visuomenei temomis didelės dalies balsų neišgirstame ne dėl to, kad jie neturėtų nuomonės, o todėl, kad bijoma ją išsakyti, apginti ir jai atstovauti. Šią situaciją gerai iliustruoja nepavykusi Kauno konservatorių interpeliacija miesto merui V. Matijošaičiui.
Kaip informavo BNS, konservatoriai pradėtą parašų rinkimą grindė tuo, jog V. Matijošaičio šeimai tęsiant verslą Rusijoje ir sudarinėjant naujus sandorius su sankcionuojamais Rusijos bankais sulaužyta mero priesaika, veiksmai nėra suderinami su miesto gyventojų interesu, priešiški valstybei. Sveiku protu suvokiama, kad taip ir yra, o faktas, kad parašų surinkti nepavyko, gali būti interpretuojamas kaip posovietinio mentaliteto baimės liudyti tiesą ir pareikšti nuomonę išraiška. Tuo labiau, kad procedūra visiškai legali ir demokratiška.
Jei surinkti parašus būtų pavykę, dar reikėtų gauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadą, ar meras tikrai sulaužė priesaiką.
Statula su stipriai suskliaustu paltu, paltą tvirtai laiko daugybė sovietinių darbininkų rankų ir neleidžia praskleisti. „Atskaitomumui NE“ monumentas.
Atskaitomumas yra ingredientas, kuris pseudodemokratijas (pvz., Kiniją) atskiria nuo modernių demokratijų. Demokratijos tyrimai poautoritarinėje Čilėje parodė, kad atskaitomumas tampriai susijęs su sanglaudos didinimu, visuomenės integracijos, įgalinimo procesais, korupcijos mažinimu ir bendru socialiniu klimatu. Teisėtas atskaitomumo reikalavimas veikia ir kaip socialinis aktyvizmas, sukurdamas spaudimą ir priverčiantis geriau dirbti institucijas bei tramdantis autoritarines lyderystės praktikas.
Kodėl dar neišmokome susivienyti ir reikalauti atskaitomumo? Dėl aukščiau išvardytų priežasčių, baimės, konformizmo prieš galią, korupcijos ir dėl paprasčiausio neįsisąmoninimo, kodėl tai būtina. Atskaitomumo kultūros nebuvimas apsunkina demokratijos procesą, tiriamosios žurnalistikos atstovų ir aktyvistų darbą. Nepagarba atskaitomumui reiškiasi nesupratimu, kad valdžia, verslai bei vieši asmenys, disponuojantys dideliu finansiniu, socialiniu ar simboliniu kapitalu privalo nuolat komunikuoti su bendruomene, atsiskaityti visuomenei ir bendradarbiauti.
Kodėl dar neišmokome susivienyti ir reikalauti atskaitomumo? Dėl aukščiau išvardytų priežasčių, baimės, konformizmo prieš galią, korupcijos ir dėl paprasčiausio neįsisąmoninimo, kodėl tai būtina
Atskaitomumo trūkumo pavyzdžių galima nesunkiai rasti įvairiausiose sferose, radikaliausia jo forma tikriausiai buvo S. Skvernelio vyriausybės bandymas uždrausti žurnalistams naudotis Registrų centro informacija. Neretai nesusikalbėjimas kyla nesuprantant, kas yra visuomenės interesas, kaip veikia žmogaus teisių principai, ką reiškia galios pozicija ir kodėl piliečiai, esantys galios pozicijoje, privalo atsiskaityti visuomenei. Neretai viešose diskusijose, galios pozicijoje esantys asmenys naudoja iš konteksto ištrauktas žmogaus teises ginančias tezes, kurios prieštarauja kitų žmonių teisėms, įstatymams ar yra skirtos apsiginti silpnesniojo pozicijoje esantiems piliečiams, bendruomenei.
Pavyzdžiui, kilus įtarimams, kad verslas teršia aplinką, tyrėjams neturėtų būti uždrausta įžengti į teritoriją motyvuojant tuo, kad tai privati teritorija. Taip pat teirautis, kada planuojate išeiti su savo verslu iš Rusijos, nėra joks pasikėsinimas į asmens teisę į privatumą. Visuomenės interesas demokratinių vertybių sąraše yra aukščiau už etiketą ir malonią nuotaiką bendraujant.
Todėl prieiti ir paklausti institucijų vadovams ir socialiniams lyderiams buvo pareiga, o šiaip piliečiams tiesiog puiki proga. Turiu omenyje V. Matijošaičio dalyvavimą priėmime pas belgų karalių filharmonijoje, teatro premjeroje ir privačiame meno mecenatų vakarėlyje Vilniaus rotušėje.
