Mąstydami apie karą, pirmiausia galvojame apie tankus, raketas, naikintuvus, artileriją ir bendrai – ginklus. Ir esame teisūs – ginklai ir juos valdantys kariai – kiekvieno karo sėkmės arba nesėkmės pagrindas. Tiesa, kaip rodo karas Ukrainoje, naujosios technologijos ir išradingumas leidžia net ir kasdien naudojamus dalykus panaudoti ginant tėvynę ir gelbstint gyvybes.
Konfliktas Ukrainoje nuolat analizuojamas pačiais įvairiausiais kampais – informacijos apie jį tiesiai iš mūšio lauko turime daugiau nei iš bet kurio iki šiol vykusio karinio konflikto. Nuo karinių pajėgų dronų atakų ar karių filmuojamų karinių operacijų, iki paprastų gyventojų vaizdo įrašų, viešinamų socialiniuose tinkluose – įvairios informacijos apie karo veiksmus, naudojamą techniką ir taktikas – gausu.
Gausu pačių įvairiausių istorijų apie tai, kaip ukrainiečių išradingumas, bendra valstybės ir privačių kompanijų ar iniciatyvų veikla padeda ne tik frontuose kovojantiems Ukrainos kariams, bet ir politikams, valstybės tarnautojams, skirtingų šalies tarnybų ir institucijų atstovams, siekiantiems užtikrinti valstybės gyvavimą ir visuomenės išgyvenimą. Pačių įvairiausių pamokų netrūksta, galime pažvelgti bent į keletą svarbiausiųjų.
Pirmiausia, taikyti komercines technologijas – ir galimybė, ir grėsmė. Ypač jei technologiją valdo įmonė su ekstravagantišku vadovu priešakyje. Šiais laikais interneto ryšys fronte gali padėti išgelbėti savų karių ir atimti priešų gyvybę. Vienu efektyviausių interneto ryšio užtikrinimo būdų karo zonoje tapo „Starlink“ palydovinio interneto ryšio terminalai. Jie suteikia prieigą prie didelės spartos interneto ten, kur jo nėra. Ten, kur trūksta elektros energijos šaltinių, leidžia Ukrainos kariuomenei efektyviai naudoti dalį savo ginkluotės, pavyzdžiui, valdyti bepiločius orlaivius. Ši technologija, suteikianti lankstumo ir užtikrinanti taip gyvybiškai svarbų interneto ryšį iš esmės bet kurioje fronto vietoje, buvo ir išlieka svarbia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalimi. Tiesa, jos naudojimas turi ir ne tokią džiugią pusę.
Ypač efektyviai Ukrainoje pasirodžiusi „Starlink“ technologija priklauso ne kam kitam, o ekstravagantiškajam E. Muskui. Vienu turtingiausių pasaulio asmenų laikomas verslininkas per pastaruosius metus spėjo išsiskirti ir kaip svarbus paramos Ukrainai teikėjas, ir kaip žmogus, viešai apsižodžiavęs su šios šalies prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Nepaisydamas patiriamų nuostolių, jis žadėjo „Starlink“ technologiją Ukrainai teikti nemokamai, taip pat Pentagono prašė sumokėti už Ukrainą. Paskutinis šios margos ir sudėtingos (nors ir pamokančios) istorijos posūkis – Ukrainos kariams apribotos galimybės naudoti „Starlink“ interneto ryšį koviniams dronams valdyti. Šios ilgos (ir greičiausiai dar nepasibaigusios) „epopėjos“ pamoka gynybos planuotojams gana paprasta – privataus verslo tiekiamos paslaugos gali būti beprotiškai naudingos valstybės gynybai, tačiau kai negali jų visiškai kontroliuoti, sudaromos visos prielaidos gautas technologijas greitai prarasti.
Antra, nepaisant rizikų, komercinės technologijos gali padėti diversifikuoti valstybės apsaugai skiriamus pajėgumus. Tai ypač svarbi pamoka, kai nuolat girdima apie tai, jog karinei pramonei Vakaruose tampa sunku susitvarkyti su vis augančiu užsakymų skaičiumi. Be to, suvokiama, kad vis dažnėjančios įvairaus tipo hibridinės atakos (pavyzdžiui, kibernetiniai nusikaltimai) tampa svarbiu veiksniu siekiant užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą. Taip, daugelio konvencinės ginkluotės sistemų niekas nepagamins už ginklų pramonės ribų. Tačiau konfliktas Ukrainoje parodė: tam tikros, kasdieniam žmonių naudojimui skirtos technologijos, ar karinėms reikmėms perkama ir pritaikyta technika gali reikšmingai prisidėti stiprinant šalies ginkluotąsias pajėgas.
Nuo mėgėjiškų dronų pritaikymo žvalgybai ar rankinių granatų mėtymo iš oro, iki lauko ligoninėmis virstančių autobusų ar mobiliomis pirtimis tampančių sunkvežimių – Ukrainos ir ją palaikančių žmonių išradingumas negali nežavėti. Žinoma, kai kurie pajėgumai Ukrainos kariuomenės gretose atsiduria dėl susiklosčiusius situacijos. Vis dėlto, neabejotina, kad tam tikros pamokos bus išmoktos, o dalies ukrainiečių rankose ypač sėkmingai panaudotos komercinės technologijos atsiras ir kitų šalių kariuomenių ar bent jau teritorinių pajėgų arsenaluose.
Apie ukrainietišką išradingumą (nebūtinai minėtą aukščiau) jau kalbama ir Vakarų Europoje. Štai Prancūzijos kariuomenė svarsto galimybę daug plačiau komerciniais pajėgumais naudotis kosmose, kad padidintų lankstumą, iš dalies vadovaudamasi karo Ukrainoje patirtimi, kur riba tarp karinių, civilinių ir komercinių išteklių kosmose beveik išnyko. Tokia pamoka svarbi suvokiant vis kylančias diskusijas apie saugumo kosmoso erdvėje užtikrinimą. Galime matyti vis daugiau priemonių, skirtų saugotis nuo bepiločių orlaivių. Tokios sistemos bei jų tobulinimas išlieka svarbiu veiksniu, kai kalbama apie kritinės infrastruktūros (jūrų ir oro uostų, naftos perdirbimo ar kitų gamyklų) apsaugą nuo bepiločių orlaivių. Galiausiai, kiekvienam civiliui prieinamos technologijos, pavyzdžiui, gana paprasti civiliniai termovizoriai, įrodė esantys nepakeičiama pagalba fronte.
Trečia, komercinės technologijos gali būti ypač efektyvus įrankis siekiant apsiginti nuo hibridinių grėsmių. Išsaugoti kuo įprastesnį valstybės gyvenimą – neabejotinai vienas svarbiausių uždavinių, kokį gali iškelti kiekvienos karinį konfliktą išgyvenančios valstybės valdžia. Ne tik tiekti kurą ar maistą, bet ir užtikrinti prieinamas elektroninių dokumentų kopijas, svarbi ir piliečių duomenų apsauga – karo keliami išbandymai kasdieniame valstybės gyvenime labai skirtingi, toli gražu ne visada susiję tik su tiesioginėmis fizinėmis grėsmėmis.
Nuo mėgėjiškų dronų pritaikymo žvalgybai ar rankinių granatų mėtymo iš oro, iki lauko ligoninėmis virstančių autobusų ar mobiliomis pirtimis tampančių sunkvežimių – Ukrainos ir ją palaikančių žmonių išradingumas negali nežavėti.
Konfliktas vyksta ne tik mūšio lauke. Šiais laikais, kai vis daugiau mūsų kasdienio gyvenimo elementų, duomenų ir sistemų tampa elektroninės, jų apsauga ne ką mažiau svarbi. Bendradarbiauti su privačiais verslais ir taikyti jų vystomus sprendimus – didelė parama užtikrinant valstybės saugumą.
Karas Ukrainoje prasidėjo ne tik fizine ataka – raketų apšaudymu ir Rusijos karinių pajėgų įsiveržimu į šalies teritoriją, bet ir didelio masto kibernetinėmis atakomis, kuriomis siekta šalyje sukelti chaosą, sutrikdyti visų šalies institucijų veiklą ir gebėjimą komunikuoti tarpusavyje. Šių atakų tikslas – ne tik sukelti paniką ar laikinai išjungti tam tikras sistemas, bet dalį jų visiškai sunaikinti. Į pagalbą Ukrainai stojo milžiniškos technologijų kompanijos – „Microsoft“ ir „Google“. „Microsoft“ šaliai padėjo ne tik mažais patarimais kiekvienam fiziniam vartotojui, bet patardavo ir organizacijoms, kad šios apsaugotų duomenis nuo kenkėjiškų atakų. Be to, užtikrino, kad didžioji dalis Ukrainos valstybinių sistemų ir duomenų iš fizinių serverių būtų iškelta į debesiją.
Taip išgelbėta ypač daug Ukrainos kasdienybei reikalingų informacinių sistemų, valstybės institucijų ir paprastų piliečių duomenų. „Google“ taip pat gelbsti Ukrainai, prisideda prie valstybės tarnautojų informacinių sistemų valdymo kompetencijų kėlimo, kovos su dezinformacija ir kitų panašių iniciatyvų. Tai tik keletas ryškių pavyzdžių, kaip privačios įmonės padėjo ir toliau padeda Ukrainai gintis nuo pačių įvairiausių hibridinių grėsmių.
Ketvirta, technologijos įgalina gyventojus įsitraukti į šalies gynybą. Tai turbūt viena svarbiausių karo Ukrainoje pamokų, iš kurios galima pasimokyti dviem aspektais – galvojant apie efektyvų žvalgybinės informacijos rinkimą ir tuo pačiu – civilinę saugą.
Pradėkime nuo išradingo ukrainiečių požiūrio į civilių indėlį renkant žvalgybinę informaciją. 2020 m. Ukraina išleido „Diia“ mobiliąją aplikaciją, kurios paskirtis – galimybė sumokėti už automobilių statymą, pranešti apie keliuose fiksuojamas duobes ar dangos pažeidimus ir kt. Kai prasidėjo karas, ši aplikacija greitai pertvarkyta, ji pritaikyta kiek aktualesnėms problemoms – sukurtos galimybės pranešti apie pastebėtas Rusijos karinių pajėgų buvimo vietas, įtartinus asmenis. 2023 m. kovą išleista sistema „ePriešas“ („eVorog“), ukrainiečiai per užkoduotą ryšį galėjo pranešti apie pastebimą Rusijos karių judėjimą, susitelkimo vietas. Tokiu būdu kiekvienas ukrainietis, turintis išmanųjį įrenginį ir interneto ryšį, tapo svarbia Ukrainos žvalgybos dalimi.
Išmaniosios technologijos pasitelktos ir siekiant sukurti efektyvesnę civilių įspėjimo sistemą. Mobiliesiems telefonams sukurta aplikacija „Air alert“ esamuoju laiku įspėja gyventojus apie tai, kada jų regione paskelbtas oro pavojus. Toks būdas be tradicinių pranešimų per televiziją ar radiją, perspėjimo sirenų kaukimo, yra gana pigus ir patogus kelias siekiant įspėti gyventojus apie gresiantį pavojų. Panašios sistemos naudojimą jau šiandien galime matyti ir Lietuvoje. Galiausiai, netgi žinutėmis socialiniuose tinkluose galima prisidėti prie šalies gynybos, skleidžiant teisingą informaciją ar paneigiant melus, kurių viešojoje erdvėje matome vis daugiau.
Tai tik keletas konflikto Ukrainoje pamokų, tačiau galima matyti, kad komercinės technologijos, privatūs verslai, paprastų piliečių iniciatyvos gali būti svarbios, kai siekiama stiprinti valstybės saugumą ar reaguojant į įvairias šaliai kylančias grėsmes, incidentus. Prireiks nemažai laiko, kad būtų permąstyta ir suvokta tai, kas vyksta Ukrainoje, tačiau jau dabar akivaizdu, kad moderniame kare svarbus kiekvieno piliečio indėlis: ir ginančio šalį ginklu, ir saugančio kasdienį šalies gyvenimą nuo kibernetinių grėsmių.
