Net ir praėjus metams nuo karo Ukrainoje pradžios, Vakarams, panašu, sunku tinkamai įvertinti konflikto pamokas ir Rusijos keliamą grėsmę taikai Europoje. Nors viešojoje erdvėje tarsi sutariama dėl tvirtos paramos ir palaikymo Ukrainai, kintančios kai kurių visuomenių nuotaikos bei vis garsėjančios kalbos apie tai, kad Ukraina privalo sėstis prie derybų stalo su Rusija, kelia nerimą, jog ukrainiečiai gali būti paaukoti dėl greitos taikos.
Žvelgdami į istoriją, rytų europiečiai baiminasi, jog tinkamai neįvertinus Rusijos šiandien – rytoj gali tekti sumokėti dvigubai. Ir jie tam turi rimtų argumentų.
Pastarosiomis savaitėmis nerimą Rytų Europos šalyse kelia pasirodančios naujienos ir diskusijos (jau verdančios ir Lietuvoje) apie Ukrainos atžvilgiu vis labiau skeptiškas Vakarų valstybių visuomenių nuomonių apklausas, garsėjančias kalbas dėl poreikio pradėti galvoti apie taikos derybas su Rusija. Vakariečiams, panašu, palaipsniui auga baimė, jog konfliktas Ukrainoje gali užsitęsti, šaliai gali imti trūkti resursų kovai prieš agresorių, o ir pačiuose Vakaruose ekonominiai iššūkiai kelia vis didesnį galvos skausmą vietos politikams. Kaip skelbia Vokietijos žiniasklaida, Ukrainai nesugebėjus atgauti Rusijos okupuotų teritorijų iki rudens Vakarų spaudimas leistis į derybas – didės.
Vakarų politikų tarpe keistų požiūrių Ukrainos klausimu turi tiek kairės, tiek dešinės politiniai lyderiai. Prieš ginklų Ukrainai tiekimą ir už kaip galima greitesnį sėdimą prie derybų stalo kalba ir buvęs Jungtinės Karalystės kairiųjų leiboristų partijos vadovas, dabartinis parlamentaras Jeremy Corbynas. Kalbėdamas viename iš mitingų jis teigė, kad jei Rusija su Ukraina sugebėjo susiderėti dėl grūdų eksporto, gali susiderėti ir dėl taikos. Kalbėdamas apie ginklų tiekimą Kyivui jis teigė, kad tai nepadės sukurti taikos, o tik prailgins ir pagilins konfliktą.
Ginklų tiekimas Ukrainai netikėtai tapo karšta tema ir JAV, kuriose dalis respublikonų partijos politikų ėmė priešintis šiems Vašingtono veiksmams. Dalis jų išreiškė savo poziciją praktiškai – Atstovų rūmuose balsavo prieš JAV paramos ginkluote tiekimą Ukrainai. Tiesa, verta paminėti, kad kritiškai paramos Ukrainai klausimais nusiteikę politikai daugelyje Vakarų valstybių kol kas sudaro mažumą. Bet skeptiškų balsų – daugėja.
Panašias tendencijas galima įžvelgti ir kintančiame paprastų Vakarų gyventojų požiūryje į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Pasak naujausių visuomenės nuomonių apklausų, amerikiečių parama pagalbos Ukrainai tiekimui smuko daugiau nei 10 procentų. Panašios tendencijos stebimos ir vykdant visuomenės nuomonės tyrimus Vokietijoje – fiksuojama vis mažesnė parama pabėgėlių iš Ukrainos priėmimui, finansinei paramai. Matoma, kad vis daugiau vokiečių laikosi pozicijos, jog jų šalis apskritai neturėtų kištis į įvykius Ukrainoje. Tokios tendencijos – daugiau nei neraminančios, mat tiek JAV, tiek Vokietija – ypatingai svarbios finansinės, karinės ir humanitarinės paramos Kyivui tiekėjos.
Reaguojant į neraminančias nuomonių apklausas, Vakarų politinių lyderių ir ekspertų kalbas, iš Rytų Europos politikų ar valstybės tarnautojų lūpų skamba rimti įspėjimai, raginimai partneriams Vakaruose ne kalbėti apie derybas su Rusija, o greičiau ieškoti būdų padėti Ukrainai. Rytų ir vidurio Europoje retoriką lydi ir praktiniai veiksmai. Slovakija su Lenkija paskelbė, jog kartu Ukrainai perduos 33 MiG-29 naikintuvus, taip bandydamos ne tik padėti Ukrainai, bet ir paskatinti Vakarų valstybes pagaliau peržengti dar vieną „raudonąją liniją“ ir tiekti ukrainiečiams vakarietiškus kovos lėktuvus. Tokios aukos svarbą sustiprina ir tai, kad šiuo perdavimu Slovakija atidavė visus savo turėtus kovos lėktuvus, Lenkija – kiek daugiau nei penktadalį savo turimų kovos lėktuvų.
Rytų europiečiai kaip niekas kitas gerai suvokia, jog derybos su Rusija ir netvari taika ilgainiui gali nulemti naują karą Europoje – potencialiai, net ir bandant imtis tiesioginių karinių veiksmų prieš NATO. Vakarų visuomenėms tampant vis skeptiškesnėmis dėl Ukrainos galimybių laimėti karą ir poreikio tęsti nenutrūkstamą paramą, NATO rytinio flango ir kitų Rusijos kaimyninių šalių nerimas dėl galimo konflikto ateityje – daugiau nei pagrįstas bent dėl keleto priežasčių.
Rytų europiečiai kaip niekas kitas gerai suvokia, jog derybos su Rusija ir netvari taika ilgainiui gali nulemti naują karą Europoje – potencialiai, net ir bandant imtis tiesioginių karinių veiksmų prieš NATO.
Pirma, net ir nesėkmėmis nusėtos pirmosios karo dienos Rusijai leido užimti nemažą dalį Ukrainos teritorijos. Nors Rusijos armijai ir nepavyko per kelias dienas užimti Kyivo ir pergalingai užbaigti karo Ukrainoje, tačiau skaičiuojama, kad po plataus masto invazijos Rusija užgrobė 119,000 kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos. Kartu su anksčiau okupuotomis vietovėmis Rusija kontroliavo beveik 27 % visos Ukrainos teritorijos.
Palyginimui, pirmaisiais karo mėnesiais Rusijos užgrobtos Ukrainos teritorijos buvo didesnės nei Latvijos ir Estijos teritorijos kartu sudėjus. Toks Rusijos pajėgų greitis pirmosiomis agresijos savaitėmis – rimtas signalas, kad pirmasis puolančiosios pusės smūgis gali būti labai pavojingas ir jam reikia ruoštis rimtai. Nepaisant to, kad Rusijai iš dalies užimtų teritorijų vėliau ir teko pasitraukti, karas užgrobtas teritorijas ir jų gyventojus sužalojo ilgiems metams.
Antra, pati Rusija toliau rimtai ruošiasi didinti karinius pajėgumus greta NATO sienų. Kol Vakaruose verda diskusijos dėl to, kokiomis priemonėmis geriausia ir efektyviausia sukurti atgrasymą NATO rytiniame flange, Rusija ir toliau neslepia tikslų šiame ruože sparčiai didinti savo karines pajėgas. Kaip skelbia Lietuvos valstybės saugumo departamentas, pernai metų pabaigoje Rusijoje pristatyta didelė ginkluotųjų pajėgų reorganizacija, kuria bus stiprinami Rusijos pajėgumai Vakarų kryptimi, o juos įgyvendinus – personalo, ginkluotės ir kovos technikos skaičius dabartinės Vakarų karinės apygardos ribose padidėtų 30–50 procentų.
Nors tokių planų įgyvendinimas greičiausiai užtruks ne vienerius metus (tai priklausys ir nuo Ukrainoje patiriamų nuostolių), tačiau siekis išlaikyti karinį spaudimą Vakarams – akivaizdus ir reikalaujantis adekvataus NATO valstybių atsako stiprinant gynybinius pajėgumus regione.
Trečia, Rusijos gebėjimas atstatyti ir modernizuoti mūšio lauke patirtus nuostolius išlieka neaiškus. Nors Vakarai ir įvedė griežtas sankcijas, tačiau jau dabar galima matyti, kad Rusija ieško būdų, kaip apeiti įvestas sankcijas gaunant reikalingus ginkluotės komponentus arba pildyti savo sandėlius prekiaujant su tokiomis valstybėmis kaip Iranas. Nors Rusijos pajėgos prarado nemažą dalį ginkluotės ir amunicijos kare su Ukraina, tačiau, pasak NATO karinio komiteto pirmininko Admirolo Robo Bauerio, Aljanso šalys tiki, kad Maskva bandys atkurti ir net sustiprinti savo karinius pajėgumus.
Be kita ko, kiekviena karinio konflikto nesėkmė turi potencialo virsti permainomis. Ir nors Rusija nebūtinai išmoks visas karo Ukrainoje pamokas, tačiau jau dabar galime matyti, kad tam tikros pamokos – išmoktos ir rusų kariai elgiasi atsargiau, negu pirmaisiais agresijos mėnesiais (pvz.: jau nebematome tiek daug sėkmingų didesnių bepiločių orlaivių kaip „Bayraktar“ atakų). Ateityje tokių pamokų gali būti išmokta daugiau ir praeities klaidos, suteikusios drąsiems Ukrainos gynėjams galimybių smogti priešui ypatingai skaudžius smūgius, gali būti nebepakartotos.
Nors Vakaruose vis daugiau diskusijų sulaukia Indijos – Ramiojo vandenyno regionas ir ten kylančios trintys tarp JAV ir Kinijos, tačiau Rusijos keliama grėsmė NATO išlieka ne ką mažiau aktuali dėl paprastos priežasties – tai dviejų branduolinių galybių susidūrimas. Pasak Statista duomenų, 2022 m. Rusijos ir JAV branduolinių ginklų arsenalas kartu sudėjus sudarė daugiau nei 80 proc. visų pasaulio branduolinių galvučių. Būtent dėl šios priežasties taikos užtikrinimas Europoje ir pirmiausia – tinkamas atgrasymas nuo bet kokio karinio konflikto ar provokacijų NATO rytiniame flange turi išlikti vienu iš esminių Vakarų prioritetų. Be kita ko, dėl to dėmesio turi sulaukti ir už saugumą bei taiką Europoje jau daugiau nei metus kovojanti Ukraina – nuo jos likimo taip pat priklauso mūsų regiono, o kartu ir visos Europos saugumas.
