Jei kas sugalvotų pasaulinį kalbos reguliavimo reitingą, Lietuva jame, ko gero, atsidurtų tarp pirmųjų. Greta Šiaurės Korėjos, Kinijos, pralenkusi Rusiją ir vieną kitą posovietinio bloko valstybę. Tai čia jeigu šiandien. Bet ryt poryt Seimas svarstys naują valstybinės kalbos įstatymo projektą, o jame mūsų visų teisės į kalbą. Turėtume žinoti, į ką lygiuojamės.
Esu lingvistikos profesionalė, kalbos politika – vienas iš mano tyrimų objektų ir man ne vis vien, kad kalbos priežiūros srityje XXI a. Lietuvos valstybė niekaip neatsikrato sovietų užnešto mentaliteto. Surašysiu, kas su mūsų įstatymu negerai (ir kas gerėja) ir palyginsiu su atitinkamais skandinaviškais dokumentais.
Neverta nė priminti, kad lietuvių kalba pagal objektyvius kalbos išlikimo parametrus stovi tvirtų tvirčiausiai. Nuo 1990 ji de facto pagrindinė valstybės institucijų, švietimo sistemos, žiniasklaidos, viešosios erdvės kalba, didumai gyventojų gimtoji, ir net sumažėjęs gyventojų skaičius yra visiškai pakankamas kalbai gyvuoti. Kalbos statusas tokiais atvejais de jure gali būti ir netvirtinamas, bet mes įtvirtinom. 1992 m. į Lietuvos Konstituciją įrašėm: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Ne kokia kita, o lietuvių.
Taigi, greta kitų demokratinių teisių, Konstitucija mums visiems (žemaičiams, aukštaičiams, dzūkams, suvalkiečiams, gyvenantiems miestuose, miesteliuose ir kaimuose, gimtakalbiams ir tiems, kuriems lietuvių kalba negimtoji) garantuoja teisę komunikuoti lietuviškai savo žodžiais, savo akcentais ir savo galva. Dar Konstitucija draudžia varžyti žmogaus teises ar teikti privilegijas, be kita ko, ir dėl kalbos.
O štai 2022-11-29 užregistruotas valstybinės kalbos įstatymo projektas šioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja. Kaip?
1. Kalbos įstatyme „valstybinė kalba“ susiaurinama iki „bendrinės“, o „bendrinė“ apibrėžiama kaip tokia, kurios normas nurodo „įgaliotos valstybės institucijos“ ir kuri privaloma viešumoje. Tokia viešumos ir kalbos kontrolė, toks antimokslinis bendrinės kalbos ir kalbos normos apibrėžimas buvo būdingi sovietiniam režimui. Kurdami pirmąją kalbos įstatymo versiją, kalbos normintojai neįsivaizdavo, kad žmonės turi teisę savarankiškai veikti viešai. Bet demokratinėse kultūrose žmonės tvarko bendrus reikalus, kuria tekstus, pasirenka savo įmonei pavadinimą, kalba ir rašo viešai taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia ir tikslingiausia, o ne pagal valdžios nurodymus. Beje, 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje lietuvių kalba vadinta „valstybės“, ne „valstybinė“, tuo metu formuluota aiškiau: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“.
2. Dėmesio! Dėl nedemokratinio kalbos reguliavimo iš esmės problemiškam įstatymui ketinama suteikti konstitucinį statusą. Ankstesnės įstatymo versijos tokio statuso neturėjo. Aš čia įžvelgčiau lietuvių kalbos tvarkytojų desperaciją išlaikyti galią. Itin stulbina mėginimas konstituciniu lygmeniu užsitikrinti finansavimą ir smulkmeniškai kištis į įvairias veiklų sritis: švietimo (mokykloms nurodoma prievolė vykdyti ugdymo programas), kūrybos (nurodoma, kokiomis sąlygomis rašytojai gali patys rinktis kalbos formas), bibliotekininkystės, mokslo, technologijų ir kitas, kurių reguliuoti arba išvis nereikia, arba egzistuoja kiti atitinkamų institucijų (ministerijų) dokumentai.
Įstatymo projekte yra ir daugiau nesusipratimų, bet bent minėtų dviejų aspektų neturėtų likti: „konstitucinio“ įstatymo statuso ir prievolės vartoti ne tiesiog lietuvių kalbą, bet lietuvių kalbą pagal „įgaliotų kalbos institucijų“ nurodymus. Žmonės kalba įvairiai, tai lingvistinis ir socialinis faktas. Prievolė kalbėti pagal instrukcijas kertasi ne tik su esmine Konstitucijos nuostata, kad visi turime teisę į valstybės pagrindinę kalbą, bet ir su viešosios erdvės idėja – Lietuvos Konstitucija užtikrina minties, informacijos, idėjų sklaidos laisvę. Kalbos institucijų vaidmuo turėtų apsiriboti rekomendacijomis – šią nuostatą įstatyme būtina užfiksuoti. Dar labai norėčiau, kad kalbos įstatymas nebūtų toks kategoriškas į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams – darbinės aplinkybės ir individų situacijos yra gerokai įvairesnės nei nespecifikuotas reikalavimas visiems mokėti lietuviškai.
Įstatymo projekte yra ir daugiau nesusipratimų, bet bent minėtų dviejų aspektų neturėtų likti: „konstitucinio“ įstatymo statuso ir prievolės vartoti ne tiesiog lietuvių kalbą, bet lietuvių kalbą pagal „įgaliotų kalbos institucijų“ nurodymus.
Nemanau, kad įstatymo projektą teikiantys Seimo nariai sąmoningai būtų siekę įteisinti diskriminuojančias, antikonstituciškas idėjas. Neslepiama, kad bendradarbiauta su suinteresuota institucija – Kalbos komisija. Neabejotinai darė įtaką bendras mūsų inertiškumas – per tiek metų propagandos įtikėjom, kad lietuviškai nemokam, susigyvenom su nuolatiniais kalbos taisymais, pripratom jaustis kalti už savo kalbą. Mano kritikuojamos nuostatos buvo ir ankstesnėje kalbos įstatymo versijoje, bet dabar gera proga pajudėti mažinant diskriminaciją.
Juolab, kad vienas kitas keitimas įstatyme atsirado: konstatuojama, kad tarptautinei komunikacijai arba komunikacijai su užsieniečiais Lietuvos valstybėje naudojamos ir kitos kalbos, pagaliau atsisakyta galios reguliuoti asmenų pavardes, dėl ko piliečiams gėdingai tekdavo bylinėtis tarptautiniuose teismuose, nebeminima kalbos kontrolės institucija – inspekcija (galgi kada nors bus atsisakyta ir šio posovietinio paveldo, kaip nebeliko Lietuvą garsinusių baudų už kalbos „klaidas“).
Viena vertus, reglamentuoti įprastus dalykus yra banalu, nes tiesiog konstatuojama normalybė – taip Lietuvoje gyvename, nelietuviškus filmus subtitruojame, turistus informuojame angliškai ir pan. Įstatymas tą konstatuodamas nieko nekeičia. Vis dėlto, turint galvoje ligšiolinį lietuvių kalbos politikos represyvumą, net ir elementarias praktikas galbūt verta įvardyti, kad būtų užkardytas pasipriešinimas (jau dabar projekte kontrolės ir prievartos pasigedo Lietuvių kalbos institutas – deja, politizuota institucija, kalbos „normas“ gaminanti VLKK partnerė). Tokiame kontekste įstatymo rengėjų pastangos kratytis sovietinio palikimo yra pagirtinos.
Bet pažiūrėkim, ką kalbos įstatymuose rašo skandinavai, kur žmonės laimingi ir kultūra pavydėtinai tvarkoma.
Štai Suomijos kalbos įstatymas įvardija dvi nacionalines kalbas – suomių ir švedų. Įstatymo tikslas – garantuoti teisę teismuose ir valstybės institucijose vartoti savo – suomių ar švedų – kalbą, kad aptarnavimas būtų vienodai teisingas ir geras, nepriklausomai nuo kalbos, ir kad žmogaus teisės į kalbą būtų išpildomos be specialaus prašymo. To pirmiausia siekiama dvikalbėse savivaldybėse (kur mažumą sudaro ne mažiau kaip 3000 gyventojų), bet atskiru punktu kreipiamasi į visas valstybės institucijas – neapsiribokite įstatymu, jei galite, siekite geriau. Suomių įstatyme dar reglamentuojamos samių kalbos teisės ir teisės vartoti kitas kalbas, greta suomių, švedų ir samių.
Švedijos kalbų įstatymas platesnis, bet itin lakoniškas. Jo tikslas, cituoju, apibrėžti švedų ir kitų kalbų statusą ir vartojimą Švedijos visuomenėje, užtikrinti švedų kalbos teises, Švedijos kalbinę įvairovę ir kiekvieno žmogaus kalbines galimybes. Be to, kad švedų kalba yra pagrindinė, bendra visiems ir kiekvienam turinti būti prieinama, įstatymas išvardija pluoštą tautinių mažumų kalbų: suomių, jidiš, meänkieli (vietinės suomių tarmės), romų ir samių kalbos. Nurodoma, kad mažumų atstovai turi turėti galimybę išmokti ir vartoti savo kalbą. Lygiai kaip tokią galimybę turi turėti visi, kurių gimtosios kalbos kitos, be kita ko, ir gestų kalbos vartotojai.
Mano akimis, lyginant skandinavų ir lietuvių kalbos politikas matomas civilizacinis skirtumas.
Labai panašios ir „Islandų ir islandų gestų kalbų įstatymo“ nuostatos, tik, kaip matyti iš pavadinimo, gestų kalbai suteikiama visiškai lygiavertė pozicija. Visame įstatyme šios dvi kalbos aptariamos pagrečiui, pabrėžiama, kad islandų gestų kalba yra lygiavertė raiškos priemonė žmonėms komunikuoti ir todėl kalbėtojai neturi būti diskriminuojami, jei naudoja gestų kalbą. Islandų įstatyme dar aptariamas Brailio raštas, siekiama užtikrinti galimybę jo mokytis kiekvienam, turinčiam regėjimo sutrikimų. Palyginti su suomių ir švedų, islandiškasis dokumentas išsiskiria tuo, kad numato bendradarbiavimą kalbos politikos klausimais su Islandų gestų kalbos ir Islandų kalbos komisijomis. Įstatyme trumpai nusakoma jų formavimo tvarka ir veiklos pobūdis.
Skaitytojams turbūt bus įdomu sužinoti, kad Islandų kalbos komisiją sudaro įvairių su kalba dirbančių institucijų ar asociacijų po vieną deleguotą atstovą (be kitų, radijo ir televizijos, teatro, kalbos mokytojų, rašytojų, vertėjų, žurnalistų, bibliotekininkų, imigrantų ir kt.). Ji pavaldi Švietimo ir kultūros ministerijai ir teikia konsultacijas islandų kalbos politikos klausimais bei gali siūlyti rašybos taisyklių keitimus mokyklai.
Ir islandų, ir švedų kalbos įstatymuose atskirais paragrafais nurodoma, kad valstybės institucijų kalba turi būti paprasta ir lengvai suprantama žmonėms, primenama, kad valstybės tarnybos vartotų ir plėtotų savo srities terminiją. Skandinavai dar turi bendrų Šiaurės ministrų tarybos lygmeniu priimtų kalbos gairių, stebinančių ne tik tolerancija kalbos įvairovei, bet ir siekiu rūpintis kalbiniu švietimu, skleisti žmonėms mokslines žinias apie kalbos funkcionavimą.
Lietuviškame dokumente vis dar ryškus prievolės, institucinės viršenybės ir kontrolės akcentas, justi atotrūkis nuo kasdienybės, manipuliavimas „visuomenės interesu“.
Mano akimis, lyginant skandinavų ir lietuvių kalbos politikas matomas civilizacinis skirtumas. Įstatymai skiriasi savo tonu, santykiu su tikrove, demokratinėmis paskatomis. Skandinavų įstatymai aptaria kalbėtojų galimybes ir teises, siekiama aprėpti kiek įmanoma daugiau visų ir kiekvieno poreikių. Jei draudžiama, tai draudžiama diskriminuoti. Jokių kalbos formų reguliavimo, taisyklingumo ar kitų skonio ir galios apraiškų čia, suprantama, nėra.
Lietuviškame dokumente vis dar ryškus prievolės, institucinės viršenybės ir kontrolės akcentas, justi atotrūkis nuo kasdienybės, manipuliavimas „visuomenės interesu“. Gestų kalbos paminėjimas – ko gero, vienintelė lietuviško įstatymo vieta, artinanti mus prie demokratijos standartų. O štai apie verkiant spręstiną problemą – nepaskaitomą, biurokratišką valstybės institucijų komunikaciją mūsų įstatymas neužsimena. Gal dar ne vėlu įtraukti? Gal dar nevėlu pakeisti akcentus? Juk norime būti, juk esame vakarietiškos, demokratinės bendruomenės dalis. Lietuvių kalbos įstatymas taip pat galėtų įgalinti, užtikrinti teises, atliepti poreikius, naikinti neteisėtą persekiojimą dėl kalbos ir kalbos kontrolierių monopolį žinoti geriau už pačius kalbėtojus.
Galiausiai, mieli Seimo nariai, tą varganą mokyklinį rašinėlį įstatymo pradžioje apie „vertybes“, „orumą“ ir „pagarbą“, gal vis tik išbraukite, juk jis Jūsų vardu parašytas.
