Neseniai sužinojau naują žodį: natalofobija. Jis reiškia baimę susitikti su artimaisiais, giminaičiais, netgi šeimos nariais. Pats terminas buvo sugalvotas, remiantis Kalėdų kaip šeimos ir Kristaus gimimo šventės prasme: „gimęs“ lotyniškai yra „natus“.
Natalofobija paaštrėja prieš Kalėdas. Daugybę žmonių apima nerimas žinant, kad šios šventės proga reikės sėstis prie stalo su artimaisiais, kurie širdyje yra tapę neartimi. Netrūksta šeimų, kuriose netgi vaikai ir tėvai yra susvetimėję, paskendę tarpusavio kaltinimuose, neišspręstų problemų ir kažkada padarytų traumų tamsoje.
Kalėdos yra ne tik šeimos šventė, bet ir proga užberti druskos ant senų žaizdų, proga konfliktams: nepopuliaru ištarti šią tiesą, dažnai girdimą psichologų iš jų klientų lūpų. Toks yra kontrastas tarp saldžių laimingos šeimos įvaizdžių, užkariavusių mūsų dėmesį kalėdiniu laikotarpiu, ir graudžios realybės. Kontrastas, kuris daugybę žmonių tarsi įstumia į vidinę tremtį: šias šventes reikės kaip nors tylomis iškęsti, nes teks demonstruoti darnios šeimos įvaizdį, kai viskas seniai sugriuvę.
Nėra namų (šeimų) be dūmų, sako posakis. Marijos ir Juozapo šeima su kūdikėliu Jėzumi nebuvo išimtis. Ši šventa šeima pristatoma kaip tobulos šeimos provaizdis. Šeima be problemų, be šešėlių, iki koktumo ir saldumo. Tačiau Marijos ir Juozapo šeima tokia nebuvo. Joje lyg bedugnė žiojėjo problema: Marija pagimdė Jėzų ne nuo Juozapo.
Iš evangelijų žinome, kad Marija pradėjo kūdikį iš Šventosios Dvasios. Būdamas krikščionis, tuo tikiu. Tačiau taip pat bandau įsivaizduoti kasdienybę, kurioje rutuliojosi ta dieviška ir žmogiška istorija. Bandau įsivaizduoti Marijos psichologinę būklę, šitaip pastojus. Žmogiškai to neįmanoma pakelti. Bandau įsivaizduoti Juozapo psichologinę būklę, pastebėjus sužadėtinės nėštumą.
Tačiau Marijos ir Juozapo šeima tokia nebuvo. Joje lyg bedugnė žiojėjo problema: Marija pagimdė Jėzų ne nuo Juozapo.
Evangelija lakoniškai ją apibūdina taip: „Juozapas sumanė Mariją tylomis atleisti“, t. y. atsisakyti vedybų su ja. Koks būtų jos gyvenimas paskui?
Ką Dievas pradėjo, tą ir užbaigė. Evangelijos kalba apie daugybę dieviškų intervencijų, kurių reikėjo situacijai normalizuoti. Mariją palaikė Dievo žodis, aiškinęs padėtį ir davęs tikėjimo, leidusio atsiduoti viršžmogiško gyvenimo aplinkybėms. Juozapui per sapną prakalbo angelas, liepęs vesti Mariją ir gyventi su ja taip, lyg Jėzus būtų iš jo. Šios šeimos būklė buvo tokia, kad tik ypatingi Dievo įsiterpimai galėjo ją išgelbėti nuo gyvenimo griūties.
Istoriškai Marija ir Juozapas įdomūs tuo, kad jų žmogiškoji psichologija buvo transformuota nuo pradžios iki galo. Jiems teko išgyventi siaubingą patirtį, kuriai vykstant viskas sieloje yra pertvarkoma, perkuriama. Apie šią patirtį mistikai kalba kaip apie šventą, bet neišsakomai skausmingą naktį. Po jos ateina rytas, gimsta naujas žmogus, nauja prigimtis, kitokia psichologinė būklė. Pokytis, įvykęs kai kurių individų sąmonėse, turi poveikį ir visos žmonijos būklei: mistikai ir šventieji, įskaitant eilinius žmogelius Juozapą ir Mariją, keičia istoriją.
Jeigu Marijos ir Juozapo šeima mums, iš tiesų, yra pavyzdys, turime transformuoti savo psichologiją. Bet angelai mums nekalba. Dieve, saugok nuo to, kas nutiko Juozapui ir Marijai! To, žinoma, ir nereikia. Kiekvienam savo misija.
Mums užtektų tokios psichologinės transformacijos, kuri leistų išvengti natalofobijos. Kaip pasikeisti, kad netraumuotume vieni kitų, nesusvetimėtume, pamiltume?
Bažnyčia siūlo maldą, dvasines praktikas, sakramentus: išpažinti kaltes, dalyvauti šventose Mišiose, visais gyvenimo tarpsniais vienytis su Dievu, tapusiu žmogumi. Tai turėtų įkvėpti meilės vieni kitiems. Reikėtų, kad tikintieji tikriau, o ne tik teoriškai liudytų, kaip šie meilės kanalai veikia jų gyvenimus. Bažnyčia ragina laikytis moralės normų. Belieka apgailestauti, kad jos dažniausiai sutvarko tik išorinį elgesį ir viešus socialinius santykius, pažaboja pikčiausius širdies kėslus, bet neperkeičia pačios širdies.
Būtina kur kas daugiau kalbėtis apie tai, kas rusena sieloje. Apie tai, ką skauda ir kas atneštų džiaugsmą, kada buvau nesuprastas ir kada jaučiausi išties gyvenąs, ko dar tikiuosi ir ko bijau.
Man atrodo, yra vienas apčiuopiamas, nors ne visada lengvas būdas, kaip pasikeisti. Turime keisti mūsų pokalbių turinį. Įprastai plepame apie bet ką arba keičiamės idėjomis apie tai, koks turi būti gyvenimas, koks turi būti, kad man patiktum. Dažniausiai mūsų pokalbiai – pastangos pritempti kitą žmogų, draugą, sutuoktinį, vaikus prie idealios tiesos. Pakeisti kitą žmogų pagal save. Tokie pokalbiai yra blogos jausenos, traumavimo ir konfliktų šaltiniai.
Būtina kur kas daugiau kalbėtis apie tai, kas rusena sieloje. Apie tai, ką skauda ir kas atneštų džiaugsmą, kada buvau nesuprastas ir kada jaučiausi išties gyvenąs, ko dar tikiuosi ir ko bijau. Ir jeigu kalbu apie tai, turiu būti pasiruošęs atidžiai klausytis kito žmogaus tiek, kiek reikės. Sergame visomis fobijomis, taip pat natalofobija, nes nemokame išsikalbėti ir išklausyti. Mūsų traumos ir konfliktai nuo pat vaikystės kilo iš to, kad neturėjome erdvės išsikalbėti, kad sąmoningai ir intuityviai suvokėme, jog nebūsime išklausyti, jog aplinkui – tik normos, idėjos ir kiti šalti dalykai.
Prancūzų filosofas Paulas Ricoeuras ir jo mokiniai kalba apie naratyvinį tapatumą ir racionalumą. Vadinasi, tiesa skleidžiasi ne per teorines idėjas (jos reikalingos, bet tik kaip antrinis, išvestinis instrumentas organizuoti mūsų socialinį gyvenimą), bet kai jaučiame vienas kitą išsikalbėdami ir įsiklausydami, kai kalbamės apie jautriausius gyvenimo dalykus. Tokiu būdu emociškai atrandama žmogaus tiesa yra gana stipri, kad asmenis susietų solidžiais vidiniais ryšiais. Tik ši tiesa, o ne idėjos, keičia širdis, santykius ir gyvenimus.
Šeima – natūrali terpė tokiems pokalbiams. O popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti siūlo kai ką daugiau – socialinės draugystės sampratą (apie ją jau kalbėjo Aristotelis). Tikri pokalbiai galėtų vykti ne tik šeimose ar tarp draugų, ne tik psichoterapeutų kabinetuose ar anoniminių alkoholikų susitikimuose, bet ir tarp visų visuomenės narių.
Mums reikėtų kurti tokių pokalbių erdves. Parapijose, įmonėse, savivaldybėse. Ir filosofas P. Ricoeuras, ir popiežius Pranciškus savo tekstuose parodo, kaip tokie pokalbiai gali tapti socialinių normų šaltiniu. Jie keistų visuomenės psichologinę ir politinę būklę.
Marija ir Juozapas sulaukė Dievo įsikišimo, jų šeima buvo išgelbėta nuo destrukcijos. Dievo įsikišimas mūsų gyvenimuose reiškiasi kur kas ramiau ir paprasčiau – per įsiklausymą. Galbūt tik tai dar gali mus išgelbėti.
